Aktoriaus Rolando Kazlo sausio mėnesio interviu LRT Televizijos laidai „Gyvenimas“ iki šiol išlieka vienu iš trijų žiūrimiausių šių metų LRT Mediatekos įrašų. Nemačiusiems šio interviu siūlome jį ne tik pasižiūrėti, bet ir paskaityti.
Žiūrovai jį vadina labiausiai pasiilgtu eterio veidu, o jis pats tarė griežtą „ne“ televizijai. „Žvelgdamas į dabartį, aš labai dėkingas praeičiai. Vadinasi, daug ko išmokau, turiu visas sąlygas kurti, turiu namus, brangius žmones, vietą, sritį, kur galėčiau realizuoti savo idėjas, turiu sveikatos. Todėl negalima skųstis – vadinasi, taip turėjo būti, visąlaik žmogus esi kažkokioje malonėje. Vadinasi, buvau malonėje, nes kalbu iki šios dienos“, – sako garsus teatro aktorius R. Kazlas.
Prieš dešimtmetį televizijoje jis įkūnydavo ryškiausius ir smagiausius personažus. Nors gerbėjai socialiniame tinkle yra sukūrę puslapį „Rolandai, sugrįžk į eterį“, tačiau pats aktorius prisipažįsta, kad apie tai nemąsto, nes dabar jo gyvenimas – visai kitoks.
„Mintis niekam tikusi, jeigu ji gimusi sėdint fotelyje, – berods, tai sakė Nyčė. Matote, kiek jis gerų minčių išvaikščiojo. Todėl aš, pavyzdžiui, turiu kokią nors mintį išbėgioti. Jeigu nežinau atsakymo į kurį nors klausimą, apsirengiu sportiniais drabužiais ir išbėgu valandai. Po valandos būnu naujas žmogus su atsakymu, ir man sako – daryk taip. Iš kur tai ateina – nežinau” – pasakoja teatro aktorius.
Pamatyti R. Kazlą bėgiojantį Vilniuje Neries pakrante galima kur kas dažniau nei televizorių ekranuose. Kone kas dieną jis ristele įveikia ilgus kilometrus, leisdamas pailsėti galvai ir susirikiuoti mintims. O tuomet, tarsi iš naujo gimęs, imasi iššūkių, kurių garsaus aktoriaus gyvenime, panašu, netrūksta.
Jis kartu su kuriamais spektaklių herojais išgyvena aistras, leidžiasi į pavojingą nuotykį, kaskart režisuodamas naują pastatymą, stengiasi nereaguoti į kritikos strėles ir ieško atsakymo į amžinus būties prasmės klausimus. Tačiau atrodo, kad sunkiausi išbandymai R. Kazlo tyko ten, kur, regis, turėtų jaustis kaip žuvis vandenyje – prieš televizijos kamerą.
Buvome įpratę jį matyti linksmą, šmaikštų, nebijantį pasišaipyti ir iš savęs, ir iš kitų. Jo autorinės laidos prie ekranų traukdavo tūkstančius žiūrovų, o frazės tapdavo sparnuotos. Kur tik pasirodydavo, iš karto apsupdavo šalia žvaigždės pabūti norintys žmonės. Tuomet atrodė, kad R. Kazlas turi viską, ko trokšta kiti, – darbą televizijoje, populiarumą ir gerus honorarus. O tai – gana svarbu žinant, kad tais laikais aktoriai iš teatre gaunamo atlyginimo negalėdavo net už šildymą susimokėti.
Ir staiga R. Kazlas viską lyg kirviu nukirto. Vieną dieną jis pasitraukė iš televizijos ir visa galva pasinėrė į vaidybą teatre. Viešumoje pasirodydavo vos kartą per kelerius metus, o interviu tapo tokie reti, kaip saulė vasario mėnesį Lietuvoje.
„Žinot, galvoju, kad kurti spektaklį daug lengviau, negu duoti interviu, nes, kurdamas spektaklį, viską apgalvoji per ilgą laiką, atrenki, kas geriausia. O čia susitinki galbūt vieną kartą gyvenime, na, ir pasakysi ką nors – va, matai, ką jis pasakė, vaje, kaip nusišnekėjo. Bet žmogus turi teisę nusišnekėti, kaip ir turi teisę pasakyti kažką galbūt išmintingo, galbūt pats nenujausdamas to“, – svarsto aktorius.
Namai, kuriuose R. Kazlas gyvena su žmona Sigita, dvylikamete dukra Indraja ir pusketvirtų metukų sūnumi Margeriu – labai jaukūs ir tvarkingi. Garsus aktorius neslepia, kad tai jo žmonos nuopelnas. „Savo šeimai galiu tik padėkoti, kad man sukuria visas sąlygas, kad galėčiau dirbti savo darbą, kurti, tinginiauti, filosofiškai sėdėti ir generuoti mintis. Ir savo vaikams noriu padėkoti, kad skatina mano kūrybiškumą, atmintį, nes tai priimu kaip komplimentą. Mano mažasis sūnus sakė, kad geriausia yra žaisti su tėčiu. [...] Na, ir iš visų žaidėjų šeimoje tėtis – geriausias, o rimtiems dalykams yra mama“, – pasakoja R. Kazlas.
Palaikomas šeimos ir vedamas širdies balso, R. Kazlas dabar teatre išgyvena tikrąjį aukso amžių. Jis vaidina įdomiausių Lietuvos režisierių pastatymuose, skaito eiles, rašo inscenizacijas ir dainuoja. Svarbiausia, kad neprivalo vergauti dėl skatiko ir sukandęs dantis dieniniuose spektakliuose vaidinti kiškučių ir ežiukų. Aktorius džiaugiasi, kad gali rinktis tik rimtus, patinkančius vaidmenis, ir darbo vis tiek – per akis. Be to, jis dar režisuoja spektaklius, tokius, kokius pats norėtų matyti. O jei suabejoja, patarimo kreipiasi į artimiausius žmones.
„Būna daug abejonių. Būna mamai sakau – mama, ar man daryt spektaklį, ar nedaryt – lyg norisi, bet kažkaip mane bara visi už tai. O mama sako – daryk, vaikeli, niekas kitas kaip tu nepadarys. Galbūt ji teisi. Nors kritikai mane bara, nemyli, bet aš, tiesą sakant, ne jiems darau. Darau pirmiausia sau ir galbūt galvoju apie tuos žmones, kuriems trūksta tokio žvilgsnio, kaip mano žvilgsnis. Ir, ačiū Dievui, yra daug bendraminčių, daug gražių žmonių ateina į spektaklius – ir jaunų, ir vyresnių. O kuo labiau mane bara kritikai, kuo labiau ignoruoja, tuo man labiau norisi geriau kurti.“
Tačiau, jei kritikai ir nevengia pabarti, teatro bendruomenė išties vertina R. Kazlo darbus. Jis net du kartus įvertintas svarbiausiu apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi ir gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, o vaidmenys ir režisūros darbai ne kartą pripažinti kaip geriausi. Tiesa, ne tie, kuriuos labiausiai vertina pats R. Kazlas.
„Kas keisčiausia, už geriausius savo darbus nebuvau apdovanotas ir net nominuotas. O tai buvo galbūt patys geriausi darbai, ir tas man buvo labai keista. Arba keletas vaidmenų buvo, atrodo, nuoširdūs, intonacijos pavyko. Na, sako – gerai, lyg ir nuoširdžiai vaidina, stengiasi, bet kažko trūksta, bet štai ten – fantastika. O ten, kaip aktoriui, atrodo – toks lengvas pasivaikščiojimas, tiesiog poilsis. Bet čia – ką jūs, kaip čia gerai suvaidinta, o ten galbūt tiek nekainavo“, – sako aktorius.
Nepaisydamas nei pagyrų, nei kritikos, R. Kazlas toliau daro tai, kas jam arčiausiai širdies. Kiekvieną vaidmenį išgyvena taip, tarsi nuo to išties priklausytų jo paties likimas. Nors retkarčiais nevengia aktorystės ir pakeiksnoti. Juk teatre, kitaip nei televizijoje, antro dublio nebūna. Kiekviena diena čia tarsi loterija: jei vakar pasisekė, dar nereiškia, kad savo vaidyba ir šiandien paliesi žiūrovo jausmus, priversi jį susimąstyti.
Tiesa, teatras šiais laikais kitoks, nei prieš dvidešimt metų, kaip ir pats gyvenimas. Jį keičia naujosios technologijos, kurių R. Kazlas nenori pripažinti, nes jos keičia žmogaus mąstymą ir manipuliuoja juo. Tad aktoriaus nerasi nė viename socialiniame tinkle.
R. Kazlas teigia, kad anksčiau juokdavomės iš tų tarybinių laikų suvažiavimų, kai visi plojo atsistoję. O dabar spektaklių žiūrėjimas tapo negilus. Daug žiūrovų ateina privilioti reklamos ar pavardės, ir kažkaip pastebi, kad, vos tik paskutiniai spektaklio akordai nuskamba, ima audringai ploti, iš karto atsistoja, nutyla ir eina namo. Ir pasako – patiko, nepatiko, buvai, buvau. Aktorius tvirtina, kad anksčiau būdavo, jog dar kelias dienas vaikštai giliai paveiktas filmo ar spektaklio. Kas dėl to kaltas, kad viskas pasikeitė? Galbūt didelė pasiūla, galbūt greitas gyvenimo tempas, svarsto aktorius.
Nors paburba prieš naujųjų technologijų amžių, teatre R. Kazlas nevengia novatoriškumo. Juk net režisuodamas fantaziją apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“, norėjo pastatyti poezijos spektaklį be žodžių, ir tai būtų visai įmanoma. Tačiau pagalvojęs suprato, kad tai būtų nesąžininga nepaprastai vaizdingai parašyto kūrinio autoriaus atžvilgiu.
Prieš kiekvieną sprendimą dažniausiai būna ilgas dvejonių periodas, kuris labiausiai paveikia šeimą. Aktoriaus artimiesiems nelengva prisitaikyti prie beprotiško gyvenimo, kupino ilgų ir varginančių repeticijų, spektaklių, gastrolių po užsienio šalis ir visa tai lydinčio nuovargio. Tačiau kur kas didesnis iššūkis R. Kazlo artimųjų laukia prieš kiekvieną premjerą. Tuomet šeima žino, kad geriausia tėveliui duoti ramybę ir leisti pabūti vienam.
Aktorius šypsosi pasakodamas, kad, ruošiantis naujam vaidmeniui ar pastatymui, po namus vaikšto tarsi nebe R. Kazlas, o į jį įsikūnijęs personažas. „Kažkaip vaikštai su tuo. Ir būna, kad užsimiršti – ar parduotuvėje, ar gatvėje – bet mano šuo tai tą tikrai jaučia, – pasakoja R. Kazlas. – Būna, lyg tai nieko negalvoju, tiesiog sėdžiu, būnu savimi. Bet net stebiuosi, kaip gyvūnas pajaučia įeinant kažkokią tai kitą energiją. Aš šiek tiek pakeičiu žingsnį, kažkokius veiksmus ir žiūriu, jis jau paklaikęs, ateina pasitikrinti, ar čia tu. Jis pajaučia, kodėl tu jau ne toks, koks buvai. Taip galiu pasitikrinti, ar gerai vaidinu, ar ne.“ Užtat po premjeros, kurią būtinai žiūri ir svarbiausia R. Kazlo kritikė žmona Sigita, visi lengviau atsikvepia. „Mane jau namiškiai perprato. Kai išeina premjera – na, štai, dabar jau galima ir pabendrauti“, – juokiasi aktorius.
Vis dėlto, kad ir koks svarbus aktoriui būtų teatras, gyvenimo prasmė, jo įsitikinimu, yra ne profesinis tobulėjimas. „Pagrindinis dalykas turbūt – įminti gyvenimo paslaptį: iš kur aš atėjau, ką aš čia darau, kokia mano paskirtis, kur einu ir ar yra gyvenimo prasmė. Būtų labai neteisinga, jeigu jos nebūtų. Būtų labai neteisinga, jeigu po mūsų mirties nieko nebūtų. Tai būtų labai žiauru, tiesą pasakius, ir vis dėl to aš save guodžiu ir turiu du variantus: arba yra donelaitiškas variantas, kad mes gimstam, užaugam, išbarstom savo sėklas ir liekam savo vaikuose, darbuose ir išeiname.
Arba kitas variantas – tu vis dėlto pašauktas čia neatsitiktinai, ir tu visą savo tą žemiškąjį gyvenimą, labai trumpą, nešioji savyje kitą – būsimą – save. Tu – „nėščias“ naujuoju savimi. Ir tavo mirtis bus naujasis gimimas. Galbūt tai – svarbiausia: koks tu gimsi mirdamas, koks išeisi anapus slenksčio, su kokiomis dovanom, ir koks bus tavo tikrasis veidas. Čia galbūt ir mano fantazijos, bet mane ta mintis guodžia, ir aš galvoju, kad žmogus su metais turi gražėti“, – svarsto R. Kazlas.
Tokio, koks kažkada užkariavo televiziją ir tūkstančių gerbėjų širdis, jo turbūt niekada nebepamatysime. Tai tebuvo jaunystės eksperimentas, kurio garsus aktorius nė trupučio nesiilgi. Tai tebuvo viena iš daugelio kaukių, kurią jis parodė žiūrovams. Aktorius pasakoja, kad, nors kine nebesifilmuoja nuo 2007 metų, tuomet buvo noras išbandyti tai. Pasak R. Kazlo, jis dirbo taip pat rimtai, kaip dirbdamas teatro scenoje, ir galbūt kam nors tai ir įsiminė. Televizijoje aktorius dirbo nuoširdžiai, bet pajuto, kad šiame pasaulyje jam per ankšta, jis neturi prasmės, todėl ir išėjo neatsigręždamas.
Dabar, kaskart užlipęs į sceną, R. Kazlas stengiasi salėje susirinkusiems žiūrovams perduoti svarbią žinią. Režisuodamas fantaziją apie Kristijoną Donelaitį, jis norėjo pakalbėti apie lietuvybės puoselėjimą ir tautinę bendrystę. Eimanto Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ pastatyme jo vaidinamas herojus Dantė turi įveikti pragarą ir skaistyklą, kad galų gale pasiektų rojų, kur jo laukia mylimoji Beatričė.
„Yra rojaus ilgesys, ir jis visą laiką eina pirmyn, tik pirmyn. Ir ta kelionė pirmyn yra visa ko pagrindas. Turbūt reikia pasakyti, kad taip jau sutvarkytas gyvenimas, kad, gyvendamas čia, tu turi palikti geriausius darbus, bet palieki ir blogiausius darbus. Ir turi juos palikti čia, kad žengtum toliau, nusimesti juos. Todėl rašai į juodraštį, bet, rašydamas juodraštį, rašai ir į kažin kokį švarraštį. Todėl, kaip rašo Dantė, „aukštyn vis kopk ir nenukrypk į šalį, o ten netruks tokių, kurie padėt mums gali“. Todėl reikia žengti, reikia mokytis ir tikėtis, su viltim eiti į priekį“, – teigia aktorius.
Savo nelengvame kelyje Dantė sutinka daugybę nusidėjėlių, kurie kančiomis moka už savo klaidas. R. Kazlas neslepia, kad jaunystėje ir jis nebuvo šventuolis. Kažkada buvo visko – alkoholio, lėbavimų, kartais pasibaigdavusių linksmai, o kartais taip, kad nesinorėdavo prisiminti. Jis išgyveno nelaimingą meilę ir didžiulį nusivylimą, tačiau tai buvo gyvenimiška patirtis ir klaidos, kurių dabar net ir galėdamas nė už ką neatsisakytų.
„Viena garsi aktorė pasakė, kad jaunystė ir yra skirta klaidoms daryti. Žvelgdamas į dabartį, aš labai dėkingas praeičiai. Vadinasi, daug ko išmokau, turiu visas sąlygas kurti, turiu namus, brangius žmones, vietą, sritį, kur galėčiau realizuoti savo idėjas, turiu sveikatos. Todėl negalima skųstis: vadinasi, taip turėjo būti, vadinasi, visąlaik esi kažkokioje malonėje. Vadinasi, buvau malonėje, nes kalbu iki šios dienos“, – sako teatro aktorius.
Tačiau klaidos nieko vertos, jei iš jų nepasimokai. Tad jau gerą dešimtmetį R. Kazlas negeria, nerūko ir stengiasi turėti tik vieną žalingą įprotį – darbą. Surikiuoti gyvenimą jam padėjo šeima ir sportas. Bėgiodamas aktorius sustiprėja tiek emociškai, tiek fiziškai. Stipraus treniruoto kūno keturiasdešimt penkerių metų vyrui galėtų pavydėti net jaunuoliai. Ne veltui žiūrovų salėje sėdinčios gerbėjos aptarinėja puikią R. Kazlo išvaizdą. O jis, nugirdęs komplimentą, tik juokiasi – sportuoja tikrai ne dėl to. Nors fizinė ištvermė aktoriui taip pat būtina, bėgiojimas suteikia retą galimybę nors trumpam pabūti pačiu savimi – be kaukių, vaidmenų ir svetimų aistrų.
R. Kazlas jau dalyvavo daugelyje bėgimo maratonų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Štai ir interviu dienos išvakarėse jis grįžo iš varžybų Lenkijoje, kur iš dviejų tūkstančių dalyvių 45–50 metų vyrų kategorijoje aktorius finišavo šimtas devyniasdešimt trečias. Per keletą valandų įveikti keturiasdešimt du kilometrus jam tapo vieni niekai. „Man patinka, kad aš nuvažiuoju, atsikėlęs ketvirtą valandą ryto, penkis šimtus kilometrų. Nubėgu dvidešimt vieną arba keturiasdešimt du kilometrus, nieko nelaimiu, dar susimoku starto mokestį ir, puikiai pailsėjęs, vėl parvairuoju penkis šimtus kilometrų ir einu miegoti. Tai niekam nesuprantama, bet man tai yra atgaiva“, – pasakoja R. Kazlas.
Sportas išmokė garsų aktorių ir dar vieno labai svarbaus dalyko – užklupus sunkumams, niekada nepasiduoti, nesustoti ir ilgesingai nesigręžioti atgalios: „Niekada nereikia pasiduoti. Po juodų periodų visą laiką ateina lengvesnė atkarpa. Reikia išgyventi pačius sunkiausius etapus. Aš tą supratau. Taip ir bėgime būna, varžybose – bėgi ir lyg kažkas tau sako – sunku tau? Na, sunku. Tai prašau – dabar dar sunkiau bus. Na, dar bėgi, dar nesustoji, tada – dar sunkiau. Ir pagalvoji – viskas, mirštu, kam man to reikia. Tą momentą prakentėk, nesustok, ir lyg kažkas sako – na, šaunuolis, atkentėjai, o jau galvojau – neatlaikysi. Ir prašau, dabar porą kilometrų bėgsis taip gerai, kaip niekad nesibėgo. Reikia atlaikyti pačius sunkiausius momentus. To linkiu visiems“.
