Taip, kaip nutiko Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojai Rimai Baltrūnienei, į kurią susirgę pagalbos kreipiasi visi Jūžintų krašto gyventojai.
Prieš penkerius metus moteris išgirdo gąsdinančią ir šiandien vis dažniau pasitaikančią diagnozę – vėžys. Skelbiama, kad tokią diagnozę Lietuvoje kasdien išgirsta beveik 50 žmonių, o iš viso šalyje onkologinėmis ligomis serga apie 100 tūkst. pacientų. Vyrams dažniausiai nustatomas prostatos vėžys, moterims – krūtų, kiaušidžių, odos, plaučių ir žarnyno. Higienos instituto duomenimis, beveik 20 proc. Lietuvos gyventojų mirčių sudaro mirtys nuo vėžio.
Ir nors žmonės linkę slėpti sergantys šia sunkia liga, vengia viešumo, gydytoja R. Baltrūnienė nusprendė atvirai prabilti apie tai, ką reiškia sirgti sunkia liga ir kaip tai keičia gyvenimą.
– Ar prisimenate, kaip jautėtės išgirdusi diagnozę, kad sergate krūties vėžiu?
– Diagnozę apie II stadijos vėžį išgirdau prieš penkerius metus.
Man tai buvo labai netikėta, nes maniau, kad esu labai sveika. Teisingai gyvenau, sveikai maitinausi, sportavau. Atrodytų, iš kur ta liga, juk niekuomet neturėjau problemų dėl sveikatos. Ir... labai savimi nusivyliau. Tuomet pagalvojau, kad nesugebu gyventi, kažką ne taip darau, jeigu man taip įvyko. Ir klausiau savęs – kaip galėsiu mokyti kitus gyventi sveikai, jeigu pati sergu? Kaip galėsiu kitiems aiškinti, kaip gydytis? Ar gali serganti gydytoja gydyti kitus?
– Tai jūsų pirmoji reakcija buvo kaltinimai sau? Nors teisingai ir sveikai gyvenote?
– Taip, pagalvojau ir dabar tebegalvoju, kad vis dėlto kažką darau ne taip. Fiziniame lygmenyje, su fiziniu kūnu gali elgtis teisingai, sveikai maitintis, judėti, būti gryname ore, bet vis tiek gali susirgti, nes, manau, kad mūsų fizinis kūnas neatsiejamas nuo mūsų minčių, jausmų, emocijų.
Ši tiesa žinoma labai seniai. Mūsų psichikoje vykstantys procesai turi didžiulės įtakos mūsų fizinei sveikatai. Jeigu susirgai, turi peržiūrėti ne tik mitybą ir fiziologinius įpročius, bet ir mintis, emocijas, nuostatas, požiūrius. O tai jau ilgas procesas, ne taip paprasta pakeisti visą mąstymo mechanizmą.
– Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad ligos turi ir psichosomatinį pagrindą?
– Taip. Tokiu būdu organizmas mums tarsi nori pasakyti, kad viduje prisikaupė kažko negatyvaus, kas prieštarauja visatos dėsniams. Kai to negatyvo prisikaupia daug – tai gali prasiveržti fiziniais negalavimais. Pavyzdžiui, kad ir stresas, įtampa – jeigu tokia būsena tęsiasi ilgai, gali iššaukti ligas.
Tačiau mintis gali ne tik susargdinti, bet ir išgydyti. Todėl gydant fizinį kūną labai svarbu kartu keisti ir mintis, ugdyti pozityvų požiūrį. Kai žmogus kitaip susidėlioja gyvenimo prioritetus, patiria mažiau streso ir neigiamų emocijų, ir jo sveikata pagerėja.
– Tai ką darėte, išgirdusi diagnozę?
– Visi šie penkeri ligos metai buvo pilni ieškojimų ir aiškinimosi, kaip mūsų fizinis kūnas siejasi su mūsų mąstymu, dvasiniu kūnu. Perskaičiau begales knygų, lankiau įvairias paskaitas. Ir pradėjau keisti viską – mąstyseną, įpročius, emocijas, gyvenseną, nes vien tradicine medicina nepasitikiu, netikiu, kad vien vaistais ar operacijomis galima išsigydyti. Aišku, vaistai veikia, tradicinis gydymas reikalingas, bet vien to neužtenka, o mąstymui, sąmonei pakeisti reikia laiko, to laiko tik tradicinė medicina mums gali suteikti.
– Ir kas pasikeitė?
– Iš pradžių jaučiausi užburtame rate. Jau, atrodė, kažką supratau, pakeičiau, bet onkologai man vis sakydavo, kad vėžys nepasitraukė – vėl nusivylimas ir emocinis nuosmukis. Kol galiausiai supratau, kad reikia nustoti nuolat galvoti apie ligą. Pastaruoju metu taip ir elgiuosi, todėl emociškai jaučiuosi geriau negu kada nors anksčiau.
– Keturi vaikai, kilni profesija, darni šeima, gyvenimas kaime. Atrodytų, visiška harmonija. Kur čia kas ne taip?
– Manau, kad mane žlugdė tobulybės siekimas, noras padaryti viską tobulai. Man visuomet atrodydavo, kad galėjau padaryti geriau, greičiau, daugiau, o kai sieki tokio tobulumo, nebelieka laiko sau – visi kiti, kitų poreikiai buvo tapę svarbesni negu mano. Aš pati sau buvau tapusi nebesvarbi ir labai sau kritiška.
– Keisdama mąstymą, turbūt keitėte ir gyvenimo būdą. Ką darote kitaip?
– Sumažinau darbo krūvį, kad likčiau darbinga ir namie. Juk turiu padaryti tuos pačius darbus, kokius ir anksčiau, bet juos dabar darau su kitokia emocija. Taigi, atsirado kitoks požiūris į darbą, į pacientus, taip pat – ir į šeimą, į visus artimuosius.
– O koks?
– Pradėjau jausti kitiems žmonėms pagarbą – bet kokiam žmogaus keliui, jo pasirinkimui. Kas aš tokia, kad teisčiau? Kiekvienas žmogus renkasi, ką ir kaip jam daryti, ir turi tokią teisę. Atsisakiau moralizavimo, kad kitas ne taip, neteisingai renkasi. Iš kur aš tai galiu žinoti? Taigi, nebesu tokia kategoriška kaip anksčiau ir stengiuosi kuo mažiau kitus mokyti, aišku, jeigu prašo, galiu patarti.
– Kas pasikeitė šeimoje? Kaip reagavo vaikai, sužinoję, kad sergate?
– Kai išgirdau vėžio diagnozę, du mūsų vaikai buvo mokyklinukai, du – jau studentai. Pasikviečiau kiekvieną atskirai ir pasakiau apie ligą. Jų reakcija buvo normali, bet santykiai šeimoje ėmė keistis – sumažėjo tarpusavio kritikos, nes mes buvom pagarsėję kaip kritikų šeima. Atsirado daug tolerancijos vienas kitam, nustojom kritikuoti ir pradėjom priimti vienas kitą tokį, koks jis yra.
– O su kokiais fiziniais sunkumais susidūrėte?
– Kentėdama didelius skausmus, nuskausminamųjų negėriau, po chemoterapijos irgi negėriau vaistų, lengvinančių jos sukeliamą poveikį. Kodėl? Nes maniau, kad ir taip gavau daug chemijos, todėl nebereikia organizmui dar daugiau tų vaistų, geriau pakentėsiu. Ir kentėjau, todėl chemoterapija man buvo tokia baisi, kad vos ištvėriau.
Gyvenime nieko tokio nesu patyrusi. Manau, kad nebesutiksiu, jog tokį gydymą man dar kartą taikytų. Kiti chemoterapiją pakelia lengviau, nes naudoja papildomus vaistus.
– O mityba?
– Išbandžiau visokių dietų, susijusių su vėžiu – net sunku suskaičiuoti. Ir praktiškai nusivyliau viskuo.
– Tai kas liko?
– Likau vegetarė, visiškai nevalgau mėsos, nes man nuo jos bloga, kaip ir nuo riebesnio maisto. Labai riboju cukrų. Viena iš teorijų, kad vėžys maitinasi cukrumi, todėl vienu metu buvau save įspraudusi į labai griežtus rėmus ir ribojau angliavandenius iki 50 g per parą. Tai reiškia riekutė duonos per dieną arba pora šaukštų kruopų, o visa kita – žalumynai.
Buvo labai sunku, o rezultato nebuvo jokio, todėl atsisakiau tokios griežtos angliavandenių dietos, bet cukrų riboju, manau, kad jis tikrai nenaudingas mūsų sveikatai, bet streso metu kartais užvalgau ir saldainių. Bet taip būna labai retai.
– Tai vis dėlto ką atradote?
– Intuityviąją mitybą, kai kūnas pats pasako, ko jam reikia. Atrodo paprasta, bet tai labai sunku, nes mes to neišmokyti, mes labai išsibalansavę. Girdime daug ir prieštaringų patarimų, nebežinom, ko klausyti, bet savo tiesą surasti turi pats, nes vienos nėra. Net ir vėžys – nėra vieno recepto, vienos taisyklės. Kiek visko prisiskaičiau apie jį ir kiek prieštaravimų radau, todėl manau, kad ir gydantis turi atsižvelgti į individualumą – kas tinka vienam, tau gali netikti. Vienam užtenka pakeisti mitybą, visiškai atsisakyti cukraus, ir vėžys pasitraukia, kitam – tai visiškai neveikia, atvirkščiai, liga progresuoja. Kiekvienam skirtingai, nes turi keisti viską, ne tik mitybą.
– Ar Indija, kurioje neseniai lankėtės, irgi susijusi su pokyčiais? Ar tai siejasi su kokiomis naujomis dvasinėmis praktikomis?
– Ir taip, ir ne. Pokyčiai vyko anksčiau, Indija tik to dalis. Ką apie ją galiu pasakyti? Indija – nevienareikšmė šalis. Vienas dalykas, ką ten matai akimis. Tai ir begalė šiukšlių, nešvara, skurdas, aišku, ir prabanga. Kitas dalykas, ką toje šalyje jauti. O jautiesi ten gerai, nes nesijauti kritikuojamas, ten nėra taip mums įprasto kitų teisimo, patyčių kultūros. Ten gali būti savimi ir gerai jaustis. Jeigu ten kas skuba, lekia, nerimsta
– tai, dažniausiai, baltasis, ne indas. Ten viskas kitaip, todėl grįžus iš Indijos, tenka ilgokai adaptuotis prie įprastinės aplinkos.
– Ar dar norėtumėte ten grįžti?
– Dėl pojūčių – taip, labai norėčiau, bet fiziškai Indijoje man buvo sunku. Antra vertus, kelionei į Indiją reikia dvasiškai ir psichologiškai pasirengti, nes ten išlenda daug dalykų, kurių tu nežinojai apie save ir nenori jų matyti, pripažinti. Pavyzdžiui, įvairios baimės. Vis dėlto Indija man neatnešė kažkokių radikalesnių pokyčių. Tik supratau, kad Dievas yra vienas ir visi skirtingais keliais keliaujam vienintelio Dievo link. Todėl neverta dėl to peštis ir aiškintis, kieno Dievas tikresnis.
– Ar tikite maldos galia? Gal kaip tik malda gali būti tas pokytis, stebuklas sergant sunkia liga? Juk yra žinomas ne vienas pavyzdys apie išgydymo maldos veiksmingumą. Antra vertus, Evangelijoje randame, kad Jėzus, gydydamas fizinį kūną, kartu gydo ir perkeičia ligonio širdį. Ir visų pirma širdį, o tai patvirtina tai, ką sakėte apie būtinybę gydyti ne tik kūną, bet keisti visą mąstymo mechanizmą.
– Tikiu maldos galia. Manau, kad kuo daugiau žmonių meldžiasi, tuo maldos galia didesnė. Bet tai turi būti malda iš širdies. Iš to ir kyla stebuklai. Pavyzdžiui, Indijoje, kokia svarbi ten malda, ten Dievas dalyvauja žmonių gyvenime čia ir dabar, ne tik per šventes. Mačiau, kaip vaikai prieš mokyklą pirmiausia nueina į šventyklą pasimelsti. Jų diena prasideda malda.
– Ar nebaisu atvirai kalbėti apie ligą, kai čia aplinkui vieni kitus pažįsta, žino?
– Čia žmonės bijo viešumo, yra labai uždari, kupini įvairių baimių, viena iš jų – baimė atsiskleisti. Viską laiko savyje. Bet apie tai, kaip ir apie visus nepatogius, sunkius dalykus, reikia kalbėti ir reikia turėti su kuo apie tai kalbėti. Dabar aš to nebebijau, liga suteikė daug drąsos, nebijau klausti ir kitų apie jų psichinę savijautą sergant, tik matau, kad mano pacientams apie emocinius, psichinius išgyvenimus sunku kalbėti. Paklausti, kaip jaučiasi, jie kalba tik apie fizinius negalavimus.
– Ką galėtumėte patarti tiems, kurie išgirsta tokią diagnozę, kokią išgirdote jūs? Ką patartumėte jų artimiesiems, draugams?
– Konkrečių receptų ligai nėra. Kiekvienas žmogus turi atsisukti į save ir savęs paklausti: kokios mano vertybės, ką galiu ir ką reikia keisti? Kuo galiu sau padėti, ko aš noriu?
Artimiesiems ir draugams galiu pasakyti – nebėkite nuo sergančiojo. Pati tą patyriau. Kai pasklido žinia apie mano ligą, staiga apsižiūrėjau, kad likau tarsi vakuume – draugai, pažįstami tau bijo skambinti ir paklausti, kaip jautiesi. Suprantu, kad tai ne iš abejingumo, o iš nežinojimo, kaip elgtis, bet skaudu, kai staiga supranti, kad likai vienas, kad visi šalinasi tavęs. O sergančiajam pirmiausia reikia jūsų palaikymo – kad kažkas pasėdėtų šalia, kartu išgertų arbatos. Nereikia paguodos žodžių, kažkokių kalbų, užtenka tik pabuvimo kartu.
– Dėkoju už pokalbį.
Rasa Keliuotytė
„Gimtasis Rokiškis“
