„Vis tiek dar tikiu, kad finalinį ketvirtą pasieksime“, – optimistiškas lieka R.Stankevičius.
Šį sezoną per 23 minutes po 7,5 taško pelnantis ir 7 kamuolius atkovojantis krepšininkas savo asmeniniais rezultatais taip pat nėra iki galo patenkintas: „Nuo pokyčių komandoje mano pasirodymai priklausyti neturėtų.“
R.Stankevičius dalinosi mintimis apie „Vyčio“ klubo sezoną, sirgalius, tikslus, krepšinio autoritetus ir studijas.
– Kaip vertinate šį sezoną iš savo asmeninės perspektyvos?
– Lyginant su praėjusiu – labai gerai, tačiau sezonas vis dar nėra toks, kokio norėčiau. Vasarą planuoju daug dirbti, kad kitas sezonas būtų geresnis. Man dar trūksta įgūdžių ir puolime, ir gynyboje, ir kovoje dėl kamuolių – visko.
Gal prie sėkmės prisidėjo ir permainos komandoje, nes nėra lengva, kai žaidėjai nuolat keičiasi, tačiau mano paties pasirodymai nuo to neturėtų priklausyti.
– Minėjote permainas sudėtyje. Ar dabar „Vytis“ atrodo pakankamai susižaidęs?
– Sunku pasakyti, nes viskas banguoja. Vieną mačą viskas yra gerai, atrodo, vienas kitą suprantame, o kitą – nepavyksta niekas, nesuvokiame kodėl. Tas buvo kai rungtyniavome su Klaipėdos ekipa.
– Visas sezonas „Vyčiui“ itin banguotas. Kaip manote, kaip toli vis tik gali nueiti ši komanda?
– Manau, kad galime eiti iki galo. Jei traumų ir didelių permainų nebūtų buvę, finalą būtume tikrai pasiekę, nors dabar irgi tikimės to paties. Vis tik tikiu, jog finalinis ketvertas tikrai bus.
Jei ne traumos, viskas mūsų komandoje atrodytų kitaip – juk žiūrint į visą sezoną „Vytyje“ iš viso buvo daugiau nei 20 žmonių. Dabar mūsų treniruojasi 10. Tokios permainos daug ką apsunkina.
– Kuomet Virginijus Sirvydis sirgo kartu su didele ekipos dalimi, laikinu vyr. treneriu buvo Erikas Kučiauskas. Kuo šie abu strategai skiriasi ar yra panašūs?
– Įprastai Kučiauskas tiesiog patarinėja Sirvydžiui, bet kol dirbome be jo, Erikas viską vykdė labai panašiai kaip ir Virginijus. Taip ko gero yra todėl, kad jie nuolat dirba kartu ir darbo pobūdis tapo panašus.
– Ką ypatingo ir išskirtinio teko pamatyti Šakiuose per šiuos kelis mėnesius?
– Labiausiai man įsimena palaikymas, nes tikrai nesitikėjau, kad jis čia toks yra. Džiugu, kai miestas yra toks nedidelis, o į areną susirenka tiek sirgalių. Palaikymą jaučiame kiekvienų rungtynių metu.
– Ar jau pavyko priprasti prie kamerų, kurios nuolat supa visą komandą?
– Dar ir dabar nesu iki galo prie jų pripratęs (Juokiasi). Fotografuotis, filmuotis, šnekėti man nelabai patinka, bet bandau persilaužti.
– Minėjote, kad dar turite ką tobulinti. Kokius ateities tikslus sau pačiam keliate?
– Norėčiau pasiekti LKL ir manau, kad tą tikrai padarysiu. Bet ir LKL norėčiau ne tik sėdėti ant suolo, o turėti svarbesnį vaidmenį. Toliau pernelyg nežiūriu, nes turiu kitą svajonių stotelę. Taip pat buvo ir kai rungtyniavau RKL – turėjau tikslą žaisti NKL. Nesu iš tų, kurie iškart ima svajoti apie NBA.
– Ką laikote savo krepšinio autoritetu?
– Iš lietuvių – Paulių Jankūną. Ne tik sportine prasme, bet ir savo profesionaliu požiūriu. Būdamas ganėtinai pagarbaus amžiaus krepšinio mastais jis rodo puikius rezultatus ir yra pagrindinis komandos žmogus.
O žiūrint į NBA įvardinčiau LeBroną Jamesą ar Paulą George‘ą, bet ten kitoks krepšinis ir į juos, žaisdamas Lietuvoje, nelabai galiu lygiuotis.
– Kuriam krepšiniui – Europos ar NBA – skiriate didesnį dėmesį?
– NBA rungtynes stebiu tik tada, kai rodomi įdomesnių mačų pakartojimai. Šiaip daug laiko tam neatrandu, nes ir treniruojuosi, ir mokausi. NBA mano favoritės – Oklahomos, Los Andželo „Clippers“, Klivlando ekipos.
Tuo tarpu europietišką krepšinį pasižiūriu, kai tik yra proga. „Žalgirio“ mačų stengiuosi niekad nepraleisti. – Kokia studijas esate pasirinkęs ir ar daug laiko joms tenka skirti?
– Mokausi marketingą VDU, esu trečiame kurse. Specialybė man patinka, mokytis sekasi puikiai. Džiugu, kad treneriai supranta ir išleidžia į paskaitas, o universitete taip pat visi yra supratingi.
Baigęs mokyklą labai norėjau studijuoti architektūrą, bet tam reikėjo metų paruošiamųjų kursų, o sportuodamas neradau tam papildomo laiko – jau žaidžiau RKL. Kursus paaukojau dėl krepšinio.
Antras mano pasirinkimas buvo kažkas iš ekonomikos srities – todėl marketingą ir pasirinkau. Ar daug mokausi? Tenka, tačiau nepasakyčiau, kad labai daug. Tiesiog stengiuosi mokslų nepamiršti.
– Ar tolimesnę ateitį po krepšininko karjeros norėsite sieti su specialybe?
– Koncentruotis vien į krepšinį būtų kvaila, nes niekada nežinai, kada dėl traumos turėsi baigti karjerą. Vis tik po sportininko karjeros kažką veikti reikės ir aš labiau norėčiau dirbti pagal specialybę, o ne krepšinio srityje. Žaisti man patinka, bet, pavyzdžiui, treneriu būti nenorėčiau. Aikštelėje esu nuo 7 metų, norisi ateityje kažką pakeisti.
