Per didelė nelygybė
Kad ir kaip būtų paradoksalu, nueinančioji vyriausybė, nepaisant to, kad joje dominavo socialdemokratai, nepadarė nieko, kad Lietuvoje mažėtų pajamų nelygybė. Kaip bematuotume, pajamų nelygybė per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje augo ir šiuo metu yra viena didžiausių Europoje. Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje šiuo metu siekia 255 eurus ir balansuoja ties oficialia skurdo riba. Valstybės išlaidos pensijoms 2012-2016 m. laikotarpiu augo vos 7 proc., nepaisant to, kad nacionalinio biudžeto išlaidos augo dvigubai greičiau.
Didelė pajamų nelygybė skatina nusivylimą valstybe, iššaukia nostalgiją sovietmečiui ir yra vienas iš pagrindinių emigraciją lemiančių veiksnių. Todėl naujoji vyriausybė turi unikalią galimybę grąžinti socialinio teisingumo matmenį į ekonominę politiką ir užpildyti tą tuštumą, kurią paliko nueinančioji vyriausybė. Tam turi būti ne tik pagal viešųjų finansų galimybes didinamos pensijos ir kai kurios kitos socialinės išmokos, pavyzdžiui, už auginamus vaikus, tačiau ir keliamos realiosios gyventojų pajamos prie minimalios algos artinant neapmokestinamą pajamų dydį. Ir ne tik taikomą gyventojų pajamų mokesčiui, bet ir socialinio draudimo įmokoms.
Šešėlis vis dar bado akis
Rinkimų kampanijos metu partijos itin mažai dėmesio skyrė šešėlinės ekonomikos mastui šalyje. Nepamirškime, kad šešėlyje yra sukuriama maždaug ketvirtadalis, arba beveik 10 mlrd. eurų, Lietuvos ekonomikos. Pagal dabartinę mokestinę naštą, tai sudaro maždaug 4 mlrd. eurų nesurinktų mokesčių. Būtent šešėlio mažinimas yra pagrindinis neišnaudotas viešųjų finansų pajamų šaltinis. Kitas šaltinis – tai valstybės aparato mažinimas, kuris praėjusios vyriausybės metu plėtėsi, nepaisant mažėjusio gyventojų skaičiaus.
Nors nerealu tikėtis, kad visas šešėlis dings per vieną dieną, tačiau šešėlio mažinimas turi tapti absoliučiu valstybės prioritetu. Pastaruosius kelis metus net ir nežymiai mažėjęs šešėlis leido į valstybės biudžetą kasmet surinkti keliasdešimt milijonų eurų daugiau mokesčių. Tik dar ryžtingesnės priemonės ir nuoseklesnis mokesčių vengiančių įmonių ir asmenų tikrinimas gali leisti reikšmingai sumažinti šešėlį ir tokiu būdu padidinti biudžeto pajamas, nedidinant apmokestinimo.
Pagrindinis prioritetas – švietimo sistemos reforma
Galiausiai, ir turbūt svarbiausiai, naujoji vyriausybė privalo įgyvendinti visapusišką švietimo sistemos reformą. Iki šiol nė vienai vyriausybei per visą nepriklausomybės laikotarpį švietimas nebuvo prioritetas, tai galime matyti švietimo rezultatuose – pradedant tarptautiniu penkiolikmečių pasiekimų tyrimu (PISA) ir baigiant tarptautiniais universitetų reitingais.
Nors valstybės švietimo sistema neturėtų būti sukoncentruota tik į ekonominių tikslų siekimą, tačiau ekonomikos inovatyvumo didinimas neabejotinai turėtų būti vienas iš pamatinių efektyvios švietimo, ypač aukštojo mokslo, sistemos ramsčių. Ir nors galima diskutuoti, kokie turėtų būti aukštojo mokslo sistemos finansavimo principai ar kiek universitetų Lietuvoje turėtų likti, vienas dalykas turėtų būti neginčijamas – t.y., kad sistemai reikia esminės pertvarkos, orientuotos į objektyviais rodikliais pamatuojamą kokybę, o ne į aukštąjį mokslą devalvuojančią kiekybę.
Šis darbų sąrašas jokiu būdu nėra baigtinis, tačiau vargu ar kuri vyriausybė gali vienu metu susikoncentruoti į daug skirtingų prioritetų. Tuo tarpu tai yra pamatinės problemos ekonomikos srityje, kurias reikia spręsti kuo greičiau ir efektyviau, norint grąžinti piliečių pasitikėjimą valstybe, spręsti emigracijos problemą bei ištraukti šalies ekonomiką iš vidutinių pajamų spąstų. Pastarieji ketveri metai buvo reformų nevykdymo ir stovėjimo vietoje metai. Ir Lietuvos žmonės aiškiai pasakė, kad jie nori pokyčių. Ne kitų veidų ar asmenybių, o svarbiausių mūsų šalies problemų sprendimo.
