Šią savaitę premjeras užsipuolė verslą, kad šis moka per mažus atlyginimus nepaisant augančio pelno ir išmokamų dividendų. Nors kontekstas aiškus – artėjantys rinkimai, tačiau tokia strategija primena žaidimą su ugnimi. Istorija yra ne kartą pamokiusi: kai atpirkimo ožiais tampa kuriantieji, tai prie gero nepriveda. Lietuvoje, vis dar bandančioje išsivaduoti iš sovietinio ir privačiam verslui priešiško mąstymo gniaužtų, aukščiausi šalies politikai turėtų su ypatinga atsakomybe vertinti savo pareiškimus.
Palyginti negalima, bet... palyginsime?
Šiandien, kai vidutinis atlyginimų augimas viršija 8 proc., skųstis per lėtai augančiais atlyginimais yra mažų mažiausiai keista. Be to, nepaisant augančių įmonių pelnų, jie vis dar yra žemesni nei buvo prieš 2008-2009 m. krizę, nors atlyginimai, palyginti su prieškriziniu lygiu, yra ūgtelėję maždaug penktadaliu. Negana to, įmonių pelnai yra daug mažiau pastovūs nei darbuotojų atlyginimai. Vienais metais jie gali augti, kitais kristi. Kai ateina blogi laikai ir įmonės uždirba neigiamą pelną, t. y., patiria nuostolį, ar tuomet ir darbuotojams reikėtų mokėti neigiamus atlyginimus?
Daug prasmingiau yra darbuotojų atlyginimų dinamiką palyginti su realia vieno dirbančiojo sukuriama pridėtine verte, t. y., darbo našumu. Šiemet skaičiuojame ketvirtus metus iš eilės, kai atlyginimai auga greičiau nei darbo našumas. Tokiai tendencijai išsilaikius dar keletą metų, netruksime pamatyti besitraukiantį eksportą, mažėjančius įmonių pelnus ir augantį nedarbą. Todėl atsakingos valdžios dėmesys turėtų būti sukoncentruotas į pastangas didinti įmonių pajamas investuojant į žmogiškąjį kapitalą ir keliant šalies inovatyvumo lygį, o ne dirbtinomis priemonėmis ribojant įmonių pelnus ar nurodinėjant, kokią dalį pelno jos turi skirti atlyginimams.
Ką daryti norint didesnių atlyginimų?
Tiesiausias kelias didinti atlyginimus yra mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Kai valstybė siekia labiau apmokestinti verslą, ji iš tiesų apmokestina dirbančiuosius. Darbdavys turi ribotą biudžetą, iš kurio gali mokėti atlyginimus. To, ką pasiima valstybė, negauna dirbantysis.
Kitas būdas – siekti lankstesnių darbo santykių. Kaip teigiama teorijoje ir ką rodo praktika, lankstesni darbo santykiai sukuria didesnes paskatas verslui darbinti darbuotojus, taigi ir didina paklausą darbo jėgai. Didesnė paklausa lemia ir didesnius atlyginimus.
Lietuva iš tiesų yra tarp valstybių, kuriose darbuotojams tenkanti sukuriamos pridėtinės vertės dalis yra viena mažiausių Europoje – dirbantiesiems „į rankas“ tenka 24 proc. bendrojo vidaus produkto. Didžiausia ji yra Didžiojoje Britanijoje – 34 proc. Kokia šios šalies paslaptis? Joje ne tik lanksčiausiai Europoje reguliuojami darbo santykiai, bet ir vienas mažiausių darbo jėgos apmokestinimų. Ir joje aukščiausi šalies vadovai rūpinasi verslu, o ne jį keikia.
