Seimui teikiamos įstatymo projekto nuostatos iš esmės pripažįsta, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas jam dalyvaujant fiziškai yra saugesnis nei nuotolinis asmens tapatybės nustatymas, o tai nukrypsta nuo įgyvendinamos direktyvos nuostatų. Pati direktyva nuotolinio kliento identifikavimo priemonių nenumato, jas pasirenka pati valstybė. Taigi Lietuva tokiu atveju jau ne pirmą kartą bando įsivesti griežtesnius reikalavimus nei numato ES teisinis reguliavimas ir renkasi ribotą bei griežtesnį kelią.
Šiuo metu dažniausiai paplitęs nuotolinio identifikavimo būdas, kuriuo naudojasi dauguma Lietuvos gyventojų, yra elektroninė bankininkystė. Toks nuotolinio identifikavimo būdas buvo numatytas ir pirminiuose Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 26 d. siūlytuose teisės aktų dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių projektuose. Teisės aktų projektai numatė, kad asmuo laikomas tinkamai identifikuotu, jeigu atliko pervedimą į paslaugų teikėjo sąskaitą iš jam priklausančios banko sąskaitos. Deja, įstatymo projekto rengimo procese šio būdu nebeliko. Siūlomo įstatymo projekto nuostatos ribos naudojimąsi elektronine bankininkyste kaip vienu iš būdų nustatyti savo tapatybę. Siūlomas teisinis reguliavimas asmens tapatybę nuotoliniu būdu leis nustatyti gavus informaciją iš bankų, kurie nustato kliento ir naudos gavėjo tapatybę jiems fiziškai dalyvaujant. Keista ir perteklinė siūlomo įstatymo projekto nuostata, kad, jeigu kliento tapatybė buvo nustatyta fiziškai jam dalyvaujant, tai šia informacija dalintis galima, tačiau, jei kliento tapatybė buvo nustatyta nuotoliniu būdu, šios informacijoms teikti trečiosioms šalims negalima. Nors įgyvendinama direktyva teigia, kad abu būdai yra saugūs.
Įstatymo projektu bankams paliekama teisė savo valia spręsti, ar bendradarbiauti ir teikti informaciją. Pagal įstatymo projekto 13 str. 2 d. finansų įstaigos vykdydamos kliento tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių (t.y. bankų) informacija apie klientą, jei turi pakankamai priemonių, kurios užtikrintų, kad trečioji šalis savo valia pateiks prašančiajai finansų įstaigai informaciją ir duomenis. Pagal šiuo metu galiojančios Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatymo redakcijos 13 str., trečiosios šalys paprašytos privalo nedelsdamos pateikti prašančiajai finansų įstaigai ar kitam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, reikalingus kliento tapatybės nustatymui. Siūlomas reglamentavimas, kai bankai informaciją ir dokumentus teiktų „savo valia“ apsunkina galimybes pasinaudoti bankų turima informacija. Bankai turėdami išimtines teises spręsti, ar bendradarbiauti, galimai nebus suinteresuoti to daryti. Susiaurinus priemonių skaičių, kuriais būtų galima identifikuoti klientus nuotoliniu būdu, bus mažinama konkurencija, o sprendimo teisė suteikti ar nesuteikti informaciją paliekama bankų rankose.
Konkurencijos taryba savo rašte Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projekto įvertino siūlomo įstatymo projekto atitiktį sąžiningos konkurencijos principams. Pateikdama savo išvadą Konkurencijos taryba teigia, kad įstatymo projekto nuostata, jog bankai informaciją ir dokumentus teiktų „savo valia“, viena vertus, bankams palieka laisvę patiems spręsti teikti ar neteikti duomenis prašančioms finansų įstaigoms. Tačiau, kita vertus, prašančioms finansų įstaigoms bus apribojamos galimybės tokią informaciją gauti. Todėl tokiu siūlomu reglamentavimu gali būti apsunkintas kitų finansinių įstaigų nuotolinės veiklos vykdymas.
Toks siūlomas sprendimo būdas taip pat riboja galimybes ateiti į finansinių paslaugų rinką naujiems žaidėjams, ko pastaruoju metu aktyviai siekia Lietuva ir Lietuvos bankas.
