Skrieti rogutėmis nuo kalniukų – mėgstama vaikų pramoga. Tiesa, perspėja traumatologai, šis malonumas gali turėti skaudžių pasekmių.
Rogučių įvairovė
Rogutėmis vadinami gana įvairūs, skirtingai atrodantys, daiktai – tai ir nartai, ir rogės leistis nuo aukštų kalnų, dar kitaip atrodo elnių ar šunų kinkiniams skirtos rogės. Jei rogės neturi pavažų, jos vadinamos toboganu (Kanados indėnų rogės kroviniams pervežti). O prieš kelerius metus pasirodė dar vienas rogučių variantas – pripučiamas toboganas, iš pažiūros panašus į didelio automobilio rato kamerą, tik su dugnu - jis vadinamas tiubingu.
Būtent todėl, kad jis pripučiamas ir išsiskiria iš kitų „giminaičių“ pagal važinėjimosi ypatumus. Jis apskritas ir šokinėja! Leidžiantis nuo kalnelio, sukasi aplink savo ašį, iš jo galima net išlėkti, todėl taip pramogaujantieji laikosi už rankų ir valdo tiubingą, balansuodami į kairę ir dešinę.
Vaikų iki dvylikos metų į tiubingą be suaugusiųjų jokiu būdu nesodinkite.
Jiems ši pramoga patinka, nes yra linksma ir neįprasta, bet saugumo sumetimais, net prižiūrimi artimųjų, jie būtinai turi užsidėti kalnų slidininko šalmą.
Paprastos taisyklės
Bet grįžkime prie tradicinių rogučių. Norint smagiai pasivažinėti, visų pirma reikia susirasti tinkamą vietą. Pačios saugiausios trasos yra toli nuo kelių bei medžių ir neturi jokių tramplinų. Mažamečiams vaikams verčiau laikytis atokiau nuo paauglių, kurie mėgsta rodyti šaunumą ir tyčia susidurti su kitomis rogėmis.
Važinėtis rogutėmis reikia tinkamai apsivilkus – geriausia vilkėti kombinezoną ir batus aukštesniais aulais, kad sniego nepatektų į batus ir nepridarytų nemalonumų. Ekstremalių šuolių mėgėjams patartina turėti riešų, alkūnių ir kelių apsaugos raiščius. Nepakenktų prisiminti ir šalmą, kuris apsaugotų ir mažylius, ir nutrūktgalvius paauglius.
Leidimosi nuo kalnelių taisyklės labai paprastos, bet jas verta prisiminti. Statistika rodo, kad daugiausia ašarų išliejama ir mėlynių įsitaisoma kalnelio apačioje susidūrus su kitais žmonėmis. Kad mažyliai išvengtų traumų, juos būtina išmokyti vos nusileidus nuo kalvos kuo greičiau nušliaužti – jokiu būdu neatsistoti! – į šalį.
Traumatologo komentaras:
VŠĮ Vaikų traumatologijos centro gydytoja–traumatologė Birutė Bernadišienė:
- Šios žiemos malonumais besidžiaugiančių vaikų traumų skaičius nėra didelis, nes ilgokai nebuvo sniego, bet jei išsilaikys tokie orai kaip pastarąją savaitę, jų skaičius gali gerokai išaugti.
Pernai traumų būta daug, dažniausiai jas patyrė rogėmis, snieglentėmis važinėję bei pačiūžomis čiuožę vaikai ir paaugliai. Ypač dažni, kaip visada, buvo rankų lūžiai, mat krintant instinktyviai bandoma smūgį sušvelninti rankomis. Nemažai buvo ir kojų – ypač blauzdikaulių lūžių.
