Abi krepšinio asmenybės savo planus paskelbė praėjusią savaitę. Tiesa, R. Javtokas jau pristatė savo komandą, su kuria planuoja šturmuoti LKF prezidento rinkimus, o M. Balčiūnas savo bendražygių rašant šias eilutes dar nebuvo paskelbęs viešai.
R. Javtoko suburtoje komandoje Vilniaus miesto taryboje besidarbuojantis legendinis šalies treneris Jonas Kazlauskas būtų atsakingas už krepšinio sporto vystymą. LKL prezidentas Remigijus Milašius kuruotų šalies klubinę sistemą.
Už moterų krepšinio vystymą ir plėtrą būtų atsakinga viena geriausių Lietuvos krepšininkių Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, o komerciją ir finansus – verslininkas Darius Nedzinskas.
LKF generalinio sekretoriaus pareigas užimtų plaukimo federacijos generalinis sekretorius Justas Kalinauskas, o LKF direktoriaus poziciją – Eurolygos varžybų direktoriumi dirbęs Julius Sarapinas.
Užkulisiuose kalbama, kad M. Balčiūno pergalės atveju, LKF generaliniu sekretoriumi dirbtų ilgametis krepšinio mokyklos „Tornado” įkūrėjas ir direktorius Dainius Čiuprinskas.
Naujienų portalas tv3.lt pakalbino R. Javtoko komandos narę – vieną geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių J. Štreimikytę-Virbickienę.
Pasak tituluotos krepšininkės, Lietuvos krepšinyje reikalinga plati diskusija ir pokyčiai, kurie labiausiai paliestų vaikų ir jaunimo krepšinį.
Alytuje gimusi J. Štreimikytė kartu su Aneta Kaušaite yra vienintelės krepšininkės Lietuvos istorijoje, sugebėjusios prasibrauti į moterų NBA lygą (WNBA).
Klubiniame krepšinyje J. Štreimikytė-Virbickienė pasiekė Eurolygos vicečempionės vardą, bronzos medalius, o finaliniame ketverte iš iš viso žaidė net 3 kartus.
Beje, du kartus tarp 4 stipriausių moterų Eurolygos komandų krepšininkė pateko vilkėdama Vilniaus TEO marškinėlius. Tai iki šiol yra didžiausias Lietuvos moterų klubinio krepšinio pasiekimas.
Skambiausią pergalę savo karjeroje krepšininkė pasiekė atstovaudama Lietuvos rinktinei, kai 1997 m. triumfavo Europos čempionate.
Naujienų portale tv3.lt – išskirtinis pokalbis J. Štreimikyte-Virbickiene, kuri 2022 m. buvo įtraukta į FIBA Šlovės muziejų.
Kas Lietuvos krepšiniui būtų geriau – R. Javtokas ar M. Balčiūnas?
Jurgita, pradėkime nuo esminio klausimo – kodėl, jūsų nuomone, Robertas Javtokas būtų geresnis LKF prezidentas nei Mindaugas Balčiūnas?
Galiu pasakyti tik kodėl, po labai ilgų svarstymų, sutikau būti Roberto Javtoko komandoje. Mano pozicija tokia, kad norisi komandinio darbo. Kai komandoje dirba daug profesionalių žmonių, kurie krepšinyje praėję trenerio, vadybininko ar žaidėjo kelią, jie gali nudirbti labai daug darbų. Šiuo metu man trūksta komandinio darbo ir komunikavimo, bendravimo tarpusavyje.
Mums reikia išmokti klausyti ir išgirsti vienas kitą, kad galėtume atlikti geriausius įmanomus sprendimus. Mums reikia pažaboti savo asmenines amibicijas vardan bendro tikslo. Mes nepadarysime pokyčio, jeigu sprendimus leisime „iš viršaus į apačią“. Lietuvoje daug sričių taip bandė daryti – švietimas, medicina. Matome, kas iš to gavosi. Reikia suprasti, kokiam pokyčiui mes esame pasiruošę.
Man patinka, kad R. Javtokas į pirmą vietą iškelia komandinį darbą, o ne savo asmenybę. Mūsų komanda kviečia į diskusiją, kurioje galėtume išsigryninti, ką mes norime keisti, kokių pokyčių siekiame ir kokiems esame pasiruošę. Pokyčių procesas niekada nebūna lengvas, bet, turbūt, visi matome, kad tų pokyčių reikia.
Kalbant apie komandinį darbą, M. Balčiūnas dar nėra paskelbęs savo komandos, su kuria sieks LKF prezidento posto.
Tu turi žinoti, su kuo žmogus ateina. Tada tu gali spręsti, kokie bus darbai ir pokyčiai. Taip, galutinį sprendimą priima prezidentas ir generalinis sekretorius, bet visuose darbuose taip yra. Darbai turi būti pasiskirstomi. Manau, mūsų komandos pokyčiai labiausiai liestų vaikų ir jaunimo krepšinį, nes iš ten ateina didysis krepšinis.
Kaip manote, kodėl prezidento pareigos tinkamesnės buvusiam žinomam krepšininkui, kuris neturi daug vadybininės patirties? Galbūt sėkmingesniu prezidentu būtų ilgametis vadybininkas?
Aš prezidentą matau daugiau kaip veidą, kuris yra atpažįstamas. Svarbiausia, kas bus ir kas dirbs toje komandoje. Prezidentas neša vėliavą – gali iškelti vertybinius dalykus, nustatyti kryptį, motyvuoti, bet jis vienas pokyčių nepadarys.
Mūsų pasirinktas kelias – pokyčių kelias – sunkesnis. Niekas nenori pokyčių, nes tu turi išeiti iš savo komforto zonos, tu turi keistis. Tai reikalauja energijos, pastangų, kantrybės, o ir rezultatai gali greitai neateiti. Rasti vieningą poziciją sunku, nes yra daug nuomonių, bet verta pabandyti.
Apie moterų krepšinio pokyčius kalbama jau nuo 2006-ųjų
Kalbant konkrečiai apie moterų krepšinį, dabar merginų krepšinio programos atrankos vadovu dirba buvęs krepšininkas Saulius Kuzminskas. Kaip vertinate jo atliekamą darbą?
Su Sauliumi palaikome ryšį ir esame gerame darbiniame santykyje. Man tik neskanus vienintelis dalykas – ši merginų atranka skirta tik vienam federacijos projektui „BC Deivėms”. Aš pati dirbu Vilniaus Ozo sporto gimnazijoje, yra Panevėžio sporto gimnazija. Tos merginos iš ten ateina į Lietuvos jaunimo rinktines. Aš Sauliui siūliau daryti tas atrankas drauge – kartu keliauti, kurti vieningą sistemą, nelipti per galvas vieni kitiems. Man atrodo, kad federacija negali kuruoti išskirtinai tik vieno projekto, bet tokia yra realybė.
Moterų krepšinį bandoma stiprinti ir Lietuvos išeivijos krepšininkėmis. Tai, turbut, yra geras kelias?
Be jokios abejonės. Tai ne tik krepšinis, bet ir lietuvybės identiteto išlaikymas, jo stiprinimas. Tik labai norėtųsi, kad į rinktinę patekusios išeivijos lietuvės tikrai būtų to vertos ir geresnės už vietines žaidėjas. Tenka girdėti istorijų ir merginų nuoskaudų, kad į rinktines paimama, tarkime, Amerikoje gyvenanti lietuvė, tačiau rinktinėje ji sėdi ant suolo. Kam tada imti? Juk ant suolo gali pasėdėti ir vietinė lietuvė.
Rinktinę reikia užsidirbti, nes tai – didelė garbė. Iš kitos pusės, man skaudu ir nesuprantama matyti, kai tėvai išsiveža savo dukras atostogauti, nors jos tuo metu yra kviečiamos į rinktinės stovyklas.
Kaip konkrečiai įsivaizduojate savo darbą Roberto Javtoko komandoje?
Tai būtų visuomeninė veikla, šalia visų kitų mano darbų, kurių tikrai nenoriu palikti. Dirbu su jaunimu ir šias veiklas galima prasmingai apjungti. Labai konkrečiai su Robertu nesikalbėjome, bet turime tikslą apjungti moterų krepšinio bendruomenę.
Jūsų akimis, ar moterų krepšinis Lietuvoje iš esmės juda į gerą pusę?
Aš apie tuos pokyčius moterų krepšinyje girdžiu jau nuo 2006 m., kai atstovaudama Lietuvos rinktinei sužaidžiau savo paskutinį pasaulio čempionatą. Jau tada tuometinis treneris Algirdas Paulauskas viešai kalbėjo, kad reikia kažką galvoti, nes nėra, kas pakeistų išeinančias rinktinės žaidėjas.
Kiek metų praėjo ir mes vis dar kalbam apie tą patį, kad kažką reikia daryti. Vadinasi, esminio dalyko mes nepadarėme.
Be abejonės, Moterų lyga stengiasi, didėja komandų skaičius B divizione. Yra tų gerų dalykų, bet labiausiai man nepatinka, kad naujai atėjusi federacija viską griauna ir kuria savo. Yra tikrai gerų dalykų, kurių nereikia griauti, o tęsti, kažką pakoreguojant.
Naujiems dalykams reikia žiauriai daug energijos. Taip prarandame jėgas, laiką, priartėja kiti rinkimai ir taip tęsiasi užburtas ratas.
Siūlo džiaugtis mažomis pergalėmis
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė paskutinį kartą didžiajame turnyre dalyvavo 2015 m., kai pateko į Europos čempionato ketvirtfinalį. 2027 m. Europos čempionatas vyks Lietuvoje. Turime unikalią galimybę patekti į Los Andželo žaidynes?
Aš nežiūrėčiau taip toli. Taip, olimpinės žaidynės yra lyg kelrodė žvaigždė, kuria turime sekti. Pradėkime nuo to, kad visos jaunimo rinktinės pakiltų į A divizioną. Tai jau būtų labai gerai. Esame maža šalis ir nėra daug mergaičių, kurios renkasi krepšinį. Mokėkime pasidžiaugti mažomis pergalėmis, tada ateis ir didelės. Dažniausiai netenkame to, ko nevertiname.
Mūsų 1997 m. triumfas Europos čempionate buvo lyg iš daugelio atskirų dalių sėkmingai susidėjusi mozaika. Dėl to buvo ir rezultatas. Dabar tą mozaiką reikia kurti iš naujo. Mano asmenine nuomone, mūsų krepšininkai nepakelia pernelyg didelių lūkesčių. Pažiūrėkite, kiek jaunimo rinktinių šią vasarą „sulūžo” ketvirtfinalyje? Leiskime mūsų jaunimui mėgautis žaidimu.
Mes spaudžiam tuos vaikus, sakom, kad reikia pergalių, nes be jų jie bus nevykėliai. Rezultatas gali ateiti ir per žaidimo džiaugsmą. Galbūt reikia keisti požiūrį?
Pažiūrėkite į kitų rinktinių trenerius. Jie priima situacijas ir žaidėjų sprendimus tokius, kokie jie yra. Jeigu mums kažkas nesiseka, trenerių veidai perkreipti, visi pikti o tas stresas stipriai persiduoda žaidėjams.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad LKF prezidento rinkimai vyks rugsėjo 17 d.
Nuo 1945 m. LKF prezidento pareigas ėjo 9 Lietuvos krepšinio asmenybės – Vytautas Kulakauskas, Stepas Butautas, Stanislovas Stonkus, Valentinas Greičiūnas, Henrikas Jackevičius, Algimantas Pavilonis, Vladas Garastas, Arvydas Sabonis, Vydas Gedvilas.
Tuo metu LKF generaliniai sekretoriai skaičiuojami nuo 1995 m. Kol kas šias atsakingas pareigas ėjo tik trys sporto vadybininkai – Saulius Samulevičius, Mindaugas Balčiūnas ir Mindaugas Špokas.
