Dažnai valstybei per ne vieną šimtmetį teko patirti savus sunkumus, praradimus ir šlovingas pergales, kitoms, deja, buvo lemta išnykti.
Mūsų valstybė, kuri taip pat yra visko mačiusi, buvo ant išnykimo ribos, tačiau susiklosčiusios geopolitinės sudėtingos situacijos leisdavo Lietuvai vėl prisikelti. Ir taip ne kartą. Prie įdomaus paradokso prisidėjo ir patys lietuviai, tiek prie caro, tiek tarybinių laikų, neleisdami, vykstant politinėms tarptautinėms peštynėms, tylėti. Būriavosi, vienijosi ir kartu kovojo. Kas slypi mūsų tautoje, koks yra kodas, kad net būdami maži, esame didinga tauta? Pripažinsiu, vyrauja tarpusavio nesantaika, bet kai reikia, susivienijame ir įvyksta stebuklas.
Antai, per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet Angliją valdė karalius Jurgis VI (Elžbietos II tėvas), patys brangiausi safyrai, rubinai iš karūnos buvo išimti, sudėti į skardinę sausainių dėžutę ir užkasti Vindzoro pilies teritorijoje, kad jų nepasisavintų naciai. Karo metu dauguma valstybių taip elgėsi, paslėpdamos savo sukauptus turtus. Ne visoms pavyko, tačiau veiksmas buvo daromas siekiant apsaugoti tautos turtą.
O ką mes, nuo karaliaus Mindaugo laikų slėpėme, kad išsaugotumėme tautiškumą? Ką mes, kaip tauta turime, kokius turtus? Karaliaus Mindaugo žūties vieta nėra žinoma, juolab, kur karūna ir kaip ji atrodė taip pat niekas negali atsakyti ir kokiais brangakmeniais ji buvo padabinta. Spėlionės spėlionėmis, šiuo metu mes galime pažiūrėti giliau ir ką galime iš to pasimokyti ir suprasti iš Anglijos Jurgio VI, kuris nuėmė nuo karūnos brangakmenius ir sudėjo į skardinę sausainių dėžutę.
Mūsų situacija yra kitokia, karalių dinastija nutrūko net neprasidėjusi, bet valstybė liko suvienyta. Taip, ji buvo kaip molis, tačiau gyvenant tokioje sudėtingoje demografijos žemėje, Lietuva sugebėjo krauju ir pergalių skoniu išsaugoti valstybę. Taip, ji dabar yra maža šalis, bet jos širdis – didelė. Štai kur mūsų taurieji metalai – kraujyje. Kai kyla pavojus, tampame vieningi, gal dėl to esame išskirtinai įdomi ir išskirtinė valstybė Europoje ar net pasaulyje.
Skardinėje sausainių dėžutėje gali tilpti Anglijos garbė, simbolis, karalystė, o mūsų lietuvių dėžutė, ko gero, yra kiekvieno lietuvio širdyje. Tik tarpusavio vaidai, nesutarimai dažnai ir rizikingai kelia pavojų, tad mąstyti ir būti budriems būtina, nes grėsmė visada išlieka ir patiems sau. Svarbu, kad nesunaikintumėme patys savęs be priešo, o tai jau yra kiekvieno mūsų darbas. Tikėtina, kad iki karaliaus titulo ceremonijos, Mindaugas pats būdamas kunigaikščiu ne kartą kvietė kaimynus kunigaikščius vienytis, nes pastovūs tarpusavio vidiniai konfliktai alino visus. Reikėjo daryti sprendimą čia ir dabar.
Dabar mums taip pat reikia daryti sprendimus čia ir dabar, ypač negailestingame XXI-ajame amžiuje, kai žmogus nebespėja bėgti paskui naujausias technologijas, o bėgdamas pamiršta net pabūti su savimi. Pyktis auga dėl to, kad nuolat pralaimi kovoje su laiku, o naujausi šio amžiaus gaminiai mus vis labiau įtraukia į savo paties spąstus.
Mums vis labiau pradeda visko trūkti, negana, norisi dar ir dar. Tad yra sudėtingiau ir šalia esančiam žmogui, kuriam yra reikalinga pagalba. Mes po truputį pametame save, lietuvis lietuvį palieka kryžkelėje. Tokie dalykai mažoje tautoje yra labai rizikingi. Stipri tauta yra ta, kuri kaip kumštis serga vienas už kitą. Tad nepriklausomybė, kad ir skardinėje sausainių dėžutėje gali būti nepamatuojamai brangi ir jei ją rastų Lietuvos atžvilgiu priešingai nusistačiusi valstybė, gali būti, kad net nepajusime, kad būsime valgomi savo konfliktų dėka. Tai tik pamąstymui, bet reikia... nors tu ką, reikia.
Ir pabaigai. Turbūt reikia dėkoti karaliui Mindaugui už sukurtą Lietuvos istoriją, kuri yra nelengva, trapi, sudėtinga, bet didi. Prasmingų mums visiems apmąstymų.
Robertas Šarknickas, Seimo narys. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone, už išsakytas mintis atsako autorius.
