Praėjusį trečiadienį Kupiškio savivaldybės Žemės ūkio skyriaus salėje su rajono pieno gamintojais susitiko Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas. Salė vos talpino kaimo žmones, norinčius išgirsti, ką daryti toliau, kad nebankrutuotų jų ūkiai .
Laukdami svečio vienas kitą gerai pažįstantys ūkininkai piktokai kalbėjo: “Ale, niekada dar nebuvo taip sunku: gąsdina Europos Sąjungos standartais, “Rokiškio sūris” už aukščiausios rūšies pieną žiemą vasarą bemoka 50 centų. Ir tuos tik stambiesiems ūkininkams”; “Kuo mano karvių pienas prastesnis negu jų? Žinau, kad tik 20 kupiškėnų ūkininkų turi šaldytuvus. Kaip ir daugelis “stambiųjų”, taip ir aš vežu pieną į supirkimo punktą, bet man temoka vos per 30 centų”; “Dabar tik ir girdim: numirsit po gegužės 1-osios. Gal jau tikrai laikas kaimiečiams pradėti džiovinti duoną? Įdomu, ką pasakys Ramonas...”
O J. Ramonas pirmuoju savo sakiniu nepasakė ūkininkams nieko nauja. “Perdirbėjams labai reikia pieno”, - vos ne skemenuodamas ištarė jis.
Ūkininkai tylėjo. Jie turi pieno, bet kaip jį parduoti pelningai, dar jų nepamokė niekas. Supykę ant Rokiškio pieno perdirbėjų, jie kreipėsi į UAB “Marijampolės pieno konservai”, bet praėjo jau keletas mėnesių, o marijampoliečiai neskuba dardėti per visą Lietuvą į Kupiškį.
J. Ramonas pakartojo tą patį: “Perdirbėjams labai reikia pieno, - ir tęsė toliau: - Jo reikia ir marijampoliečiams. Tačiau dėl 2-3 tonų jie nevažiuos pas jus. Reikia numatyti, kur ir kas surinks pieną iš smulkiųjų pardavėjų. Didelį jo kiekį parduoti nebus sunku: atlėks jo čia iš bet kur ir mokės už jį gerai”.
UAB “Marijampolės pieno konservai” direktoriaus pavaduotojas Vytautas Lopeta, “Kupiškio žinių” paklaustas, ar tikrai pirktų Kupiškio karvių pieną, atsakė: “Žinoma. Tik reikia, kad jo būtų primelžta 15-16 tonų kasdien. Be to, reikalingi stacionarūs pieno supirkimo punktai, atitinkantys visus higienos reikalavimus. Su mūsų produkcijos - pieno miltelių bei kondensuoto pieno - pirkėjais jau esame pasirašę per 70 proc. metinių sutarčių. Mums tikrai labai reikia pieno: iki birželio mėnesio ketiname dvigubai padidinti gamybos mastą, todėl ir žaliavos kiekis turėtų padidėti nuo 300 tonų iki 500-600 tonų per dieną”.
Anot V. Lopetos, nuo kovo 16 d. marijampoliečiai už aukščiausios rūšies pieno kilogramą stambiesiems ūkininkams mokės iki 65 ct, smulkiesiems - 39 ct.
Susitikime su kupiškėnais Žemės ūkio rūmų pirmininkas šiek tiek karščiavosi: “Nenoriu, jog manytumėt, kad išsigandom ir bijom streikuoti. Nė kiek. Tačiau streikais nedaug telaimime. Būtina kooperuotis. Štai Plungės žemės ūkio kooperatinė bendrovė “Pieno gėlė” subūrė smulkiuosius ūkininkus, įsteigė savo punktus, surenka juose po kelis šimtus tonų pieno ir diktuoja sąlygas žaliavos perdirbėjams. Reikia burtis: laikantis 3-8 karves ūkininkas turi kooperuotis su šimtu tokių pat ūkininkų. Didelis parduodamos žaliavos kiekis leis išlaikyti aukštą pieno kainą”.
Žemės ūkio kooperatinės bendrovės “Pieno gėlė” direktorius Jonas Kuzmickas nenorėjo prisipažinti, kokį kiekį pieno bendrovė kasdien superka. “Tai mūsų komercinė paslaptis, nes pieną parduodame dviems žaliavos perdirbimo įmonėms. Nuo gegužės 1-osios “Rokiškio sūris”, kaip žinoma, jungiasi su “Žemaitijos pienu”. Kokias sąlygas naujoji įmonė kels ūkininkams, kol kas neaišku. Mūsų kooperatyvas jau turi apie 600 narių, 10 pieno supirkimo punktų, 3 savo pienvežius, ir kiekvienas pienininkas mums jau nebepakomanduos. Būtina kooperuotis. Be kooperatyvo kur reikėtų dėtis smulkiesiems ūkininkams, kurių mūsų rajone yra per 80 proc.?” - dalijosi mintimis J. Kuzmickas.
Apie būtinybę jungtis kalbėjo ir su kupiškėnais praėjusią savaitę susitikęs balandžio mėnesį ketinančios pradėti darbą Biržų rajono Medeikių pieno perdirbimo įmonės direktoriaus pavaduotojas Dainius Pelenis.
Ši įmonė - tai prieš keletą metų bankrutavusios bendrovės “Biržų pienas” filialas. Jo statinius nupirko vokiečiai, jau 100 metų užsiimantys pieno perdirbimu Bavarijos žemėje. Pasak D. Pelenio, jų įmonė turi savo filialus Šveicarijoje, JAV, pačioje Vokietijoje. Vokiečiai už kilogramą aukščiausios rūšies pieno mokėtų po 55 ct vasarą bei 65 ct žiemą. Kalbėtojas neslėpė, kad vokiečiai ūkininkai už tą patį kiekį pieno gauna maždaug po 90 ct.
Medeikiškiai nežada skirstyti ūkininkų į stambiuosius ir smulkiuosius. Iš tų, kurie iš karvių per dieną nemelžia po 200 kg, neturi savo šaldymo įrangos, jie iš viso neketina pirkti pieno. “Burkitės, junkitės... - siūlė D. Pelenis ir dar kartą priminė: - Juk esate papuolę į uždarą ratą: gaudami mažus pinigus, negalite modernizuoti savo ūkių, o jei ūkis neatitinka pieno kokybė standartų, niekas jo iš jūsų ir nepirks”.
Kupiškėnai pieno gamintojai pritarė J. Ramonui, kad susitarti tarpusavyje žemdirbiams daug sunkiau nei pieno perdirbėjams. “Pastarųjų - tik keletas: susės, sumuš delnais ir liks viskas kaip buvę. Prieš jėgą turi būti pastatyta jėga. Bus blogai, jei imsite kooperuotis per vėlai. Iš mūsų norės pirkti pieną ir lenkai, ir latviai, o jūs nebūsite tam pasiruošę”, - kalbėjo svečias.
“Mes bijom kooperacijos”, - prisipažino žemdirbiai, praradę savo pinigus bankrutavus žemės ūkio kooperatyvams “Aukštaitijos pienas”, “Rugalis”, išvežus jų žaliavą ir už ją neapmokėjus bendrovei “Laktunis”...
Rajono meras Leonas Apšega, dalyvavęs susitikime su J. Ramonu, tikino pieno gamintojus: “Rasim patalpas, raskit žmonių, kas jose dirbtų. Burkitės, išsaugokit savo ūkius”.
O burtis yra kam: mūsų rajone per 5 000 smulkių ir stambių pieno gamintojų.
“Kupiškio žinios”
