.jpg)
Komandai trūksta tik Donato Motiejūno. Su juo būtų galima pasvajoti ir apie sidabrą. Šiuo metu už lietuvius objektyviai stipresnės tik JAV ir Ispanijos ekipos. Atsižvelgiant į komandų sudėtis pagrindiniai mūsiškių konkurentai dėl bronzos turėtų būti prancūzai. Aišku, negalima nurašyti serbų, brazilų, argentiniečių.
Iš kur tokios optimistinės išvados? Nors visuose penkiuose kontroliniuose mačuose Lietuvos rinktinė rungtyniavo su silpnokais ar labai silpnais varžovais, jos žaidimu nebuvo galima nesižavėti. Susidarė įspūdis, kad nacionalinės komandos krepšininkai visą sezoną praleido ne skirtinguose klubuose, o kartu. Iš esmės visi iki vieno rinktinės žaidėjai jautėsi laisvai, užtikrintai, išvydome puikų kamuolio judėjimą, efektyvias improvizacijas, solidžiai organizuotą gynybą, greitas kontratakas.
Nebematėme kaip dar 2014-ųjų planetos pirmenybėse lėto, statiško žaidimo žūtbūt pagal derinį, įsitempusio ir nervingo Jono Kazlausko veido. Svarbus dalykas tas, kad ekipoje, palyginti su 2015 metų Europos čempionatu, liko visas pagrindinis branduolys. Nebėra Deivido Gailiaus, Artūro Milaknio ir Luko Lekavičiaus, o prisijungė Adas Juškevičius bei du kaip ant mielių per trumpą laiką patobulėję debiutantai Marius Grigonis ir Edgaras Ulanovas. Per metus pasitempė ne tik jie, bet ir, žinoma, Jonas Valančiūnas, Mindaugas Kuzminskas, Domantas Sabonis.
Riebus rinktinės pliusas tas, kad ji gali sėkmingai žaisti žemu penketu – kai sunkiojo puolėjo pozicijoje rungtyniauja Jonas Mačiulis, Edgaras Ulanovas ar Mindaugas Kuzminskas. Aišku, jei oponentai turės puikiai dėl kamuolių kovojantį ir nugarą į krepšį efektyviai žaidžiantį „ketvirtąjį numerį“, tada jau reikės daugiausia pasikliauti Pauliumi Jankūnu.
Skeptikai, be abejonės, ras prie ko prisikabinti. Turime tik vieną pajėgų įžaidėją Mantą Kalnietį. Tiesa, ir jis nėra tipiškas žaidimo dirigentas, o labiau atakuojantis krepšininkas. Be to, M. Kalniečiui šis sezonas, išskyrus trumpą atkarpą Italijos čemponato pabaigoje, buvo švelniai tariant nekoks. Tačiau žinome, kad M. Kalnietis tas krepšininkas, kuris dažniausiai geriau žaidžia rinktinėje nei klube.
Mantą įžaidėjo pozicijoje gali keisti ne tik A. Juškevičius, bet ir Renaldas Seibutis, gal net M. Grigonis. Šiuolaikiniame krepšinyje stiprių komandų įžaidėjai ne vien skirsto kamuolius, bet ir moka prasiveržti prie krepšio bei pataikyti iš toli. Arba pasižymi bent vienu iš šių dviejų bruožų.
Apskritai mūsų šalies ekipa neturi akivaizdžių silpnų vietų. Lietuvos rinktinės Achilo kulnu gali tapti tas faktas, kad ji nepaprastai priklausoma nuo Jono Valančiūno. Jei neduokdie „Toronto Raptors“ vidurio puolėjas susižeis ar greitai rinksis pražangas, kils rimtas pavojus.
Antaną Kavaliauską kamuoja nugaros skausmai, be to, jam, kaip „centrui“ šiek tiek stinga ūgio. Robertą Javtoką jau slegia amžiaus našta. Jis dar nevisiškai atsigavo po šį sezoną patirtos sunkios pėdos traumos. Domantas Sabonis, nors ir žengė nemenką žingsnį į priekį, dar per žalias, kad būtų tvirtu komandos ramsčiu.
Tačiau J. Valančiūnas dabar tapo sumanesnis, taip pat judresnis vidurio puolėjas. Tai jau ne tas aukštaūgis, kuris prieš keletą metų iš JAV grįžo prisipumpavęs raumenų, gerokai sulėtėjęs ir pavadintas robotu.
Tada Jonas Europoje tiesioginius priešininkus daugiausia bandė įveikti fizine jėga. Dabar uteniškis smarkiai praturtino savo apgaulingų judesių arsenalą, patobulino „verpstę“, stovėdamas veidu į krepšį sugeba veržtis ir į kairę pusę, dažniau meta iš vidutinio nuotolio. Spėju, kad olimpiadoje J. Valančiūnas bus vienas iš dviejų ar trijų geriausių vidurio puolėjų.
