Rinkimai kaip sveikatos apsauga: naudingiau išvengti problemų, nei taisyti atsiradusias, ypač mažame ir kol kas dar ne itin turtingame krašte. Vis tik strutis nutarė ir vėl kišti galvą rudenėjančian Tėviškės ariman, o paskui, kai jau menkai svarbu, užsiėmė laiką ir energiją švaistančiu tautiniu sportu „Kas kaltas?“
Supratimas, kad demokratija ne tik privalo būti, bet ji, demokratija, dar privalo būti ir kokybiška, Lietuvoje į madą ateina labai lėtai. Bet ateina. Tada „Kas kaltas?“ bus pakeistas „Kaip ištaisome?“
Rinkimų bėdos paaiškėjo ne šį praėjusį sekmadienį. Daug anksčiau buvo akivaizdu, kad bus susidurta ir nepakankamais žmogiškai ištekliais, ir technologinių bei organizacinių saugiklių dėl balsų pirkimo-pardavimo stoka, ir Darbo kodekso pažeidimais, ir lėšų švaistymu dėl neefektyvaus procesų organizavimo, ir nemokėjimo komisijose sukaupta patirtimi dalintis su naujokais.
Tą supratę laiku, stresą atlaikė neblogai, o susivokusiems šių rinkimų organizavimo realybėje tik rinkimų parą atlaikyti apkrovas buvo sunkiau. Lengviau buvo ir toms komisijoms, kurios nuo pat pradžių turėjo tvirtą pagalbinę atramą savo apygardose, kaip kad buvo Žaliakalnio apygardos atveju (pirmininkė Viktorija Razikevičienė, sekretorė Lina Kasperavičiūtė, IT specialistas Linas Masteikis), – ir nesvarbu, kad lietuviškas etiketas vis dar reikalauja minėti tik neigiamybes, tikrai ar menamai skandalingas.
Labiausiai rinkimų metu džiugino senokai žinoma paslaptis: Lietuvoje balsuojančių piliečių faktinis aktyvumas yra didesnis, nei rodo skelbiami duomenys, kuriuose neįvertinamos kaip kada metų metais netaisomos paklaidos rinkėjų sąrašuose. Lietuviai dar atsilieka nuo kaimynų skandinavų, bet vis tik nėra tokie pasyvūs ir neva nesusivokiantys valstybės reikaluose, kaip viešumoje buria nuomones mėginantys formuoti komentatoriai.
Vien mano kaimynių, išvažiavusių prieš daugiau nei dešimt metų, pavardės toliau sąrašuose. Du mano apylinkėj buvo kalėjimuose, kai nešiojau kvietimus, balsavimo dieną - vienas. Kam tada triukšmas buvo dėl Privalomojo sveikatos draudimo? Per VMI duombazes gali atrast senai negyvenančius Lietuvoje. Kitai rinkėjai neša kvietimus kelintą kartą, nors ji 100 procentų neigali. Supuvęs ir seniai negyvenamas namas ne vienas turi žmones deklaruotus, nors viskas sėkmingai užkalta. Yra vienas, kur nebaigta statyba, nepriduotas niekaip, bet kažkodėl turi gyventoją, neišsiaiškinau, ar čia iš senų laikų kažkas likęs, bet iš kur tada gyventojas pastate, kur niekas dar negali gyvent. Ir t.t.
Abejonių kelia ir tas VRK skaicius - 2,6 mln. balsuoti galinčiųjų, nuo kurių skaičiuojamas aktyvumas.Juk Lietuvoje likę daugių daugiausiai 2,8 milijono, kartu su nepilnamečiais ir neįgaliais. Užsieny neaišku kiek. užsiregistravę 14 tukst., tai likę šimtai tūkstančių kaip ir neturėjo balso teisės. Žodžiu, problem su rinkimais daug daugiau nei kalbama.
Nuo scenos nueinantis Seimas lyg savo noru, lyg priverstinai atidarė Lietuvos politinę sistemą nepartiniams kandidatams ir organizacijoms. Tuo tarpu rinkimų organizavimo (eina kalba apie narių delegavimo praplėtimas galimybe komisijose dirbti ir nepartiniams piliečiams) tvarkos suderinimas su kandidatavimosi jau buvo nebeįveikiama užduotis. Taip kreivai šleivai ir darome daug ką valstybėje, nors visai nebūtina, lyg darytume ne sau, o svetimam ar suvis priešui.
Nėra neišsprendžiamų problemų, yra tiktai dar nesurasti jų sprendimų būdai. Laukti likę ne itin daug: 2014 m. Lietuva rinks naują Prezidentą ir naujus euroseimūnus, 2015 m. – naują savivaldą. Pirmiems kokybiniams pokyčiams rinkimų organizavime dar lieka pakankamai laiko.
Nomeda Repšytė (nuotr. asm. archyvo)
Nomeda Repšytė
Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdis, pirmininkė Žaliakalnio apygardos (14) S. Nėries apylinkėje (63). Komisija iš šešių narių, dešimt stebėtojų
