Pagal pasaulio žiniasklaidos dėmesį Rusijos Dūmos rinkimai – bene svarbiausias pasaulio politinis įvykis. Žiniasklaidos dėmesį traukė ne tik rinkiminė isterija, bet ir antivakarietiška retorika, kuriai toną duoda pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Visi suvokia, jog ką tik įvykę rinkimai – tai būsimų prezidento rinkimų preliudija, tad galima numanyti, jog iki jų Rusijai lemta būti pagrindine pasaulio žiniasklaidos veikėja.
Stebint Dūmos rinkimų kampaniją stebino vis didėjantis valdžios nervingumas, kuris prieš pat rinkimus įgavo aiškių isterijos gaidų. Atrodytų, nėra ko nerimauti – juk gana gerai veikia V. Putino sukurta vadinamoji “valdžios vertikalė”, regioniniai elitai visiškai pajungti Kremliaus valiai, ekonomika ir finansų srautai valdomi prezidento aplinkos žmonių, prezidento autoritetas pripažįstamas visų socialinių sluoksnių, opozicija nekelia jokios realios grėsmės, šalies biudžetas išpampęs nuo naftos ir dujų pinigų. Energijos išteklių kainos artimiausiu metu nekris, tad Rusijos ateitis gana šviesi – tereikia tinkamai panaudoti gaunamus pinigus senoms verslovėms modernizuoti ir naujoms statyti. Prezidentas ir jo aplinka visiškai pagrįstai gali savo laimėjimu laikyti vis didėjantį šalies poveikį tarptautiniams santykiams ir reikalams, nesvarbu, kaip tas poveikis būtų vertinamas kitų globalinių žaidėjų. Rusija didina poveikį Europos Sąjungai, sumaniai naudojasi skirtingais ES šalių interesais, manipuliuodama dvišalių santykių gundymais, ypač energijos išteklių srityje, žaidžia Irano korta.
Atsižvelgiant į Rusijos nuosekliai įgyvendinamą didybės atgavimo ir geopolitinių interesų tvirtinimo strategiją, nėra jokio pagrindo manyti, jog prezidentas V. Putinas nėra parengęs valdžios perdavimo arba išlikimo valdžioje plano. Įvykiai rodo, jog vienokiu ar kitokiu būdu valdžią savo rankose jis išlaikys – juolab kad valdžios nestabilumu nėra suinteresuotas dabartinis Kremliaus pašauktas ir sutelktas politinis elitas, kurio pagrindinis ramstis – specialiosios tarnybos. Kaip tik specialiosios tarnybos kartu su politiniais technologais sukūrė rusiškąjį vaizduojamosios demokratijos modelį – išlaikomos rinkimų procedūros, tačiau jų rezultatai nulemti iš anksto. Rusiškojo medelio ypatumas tas, kad jis centruotas: valdžia yra vieno asmens – prezidento – rankose, ir tas asmuo įgauna Rusijai įprasto ir garbinamo vienvaldžio valdovo bruožus, tarp kurių yra ir “demokratiškumas”.
Kodėl buvo kaitinama rinkimų atmosfera, į didmiesčių gatves išvedant didžiules grėsmingas OMON`o pajėgas, gerokai pranokstančias prieš V. Putino valdžią drįstančių pasisakyti opozicionierių būrelius? Juk niekas, net patys opozicionieriai, neabejojo “putiniečių” pergale.
Lapkričio 24 ir 25 dienomis Maskvoje bei Sankt Peterburge vykę “Nesutinkančiųjų maršai” buvo ypač žiauriai išvaikyti – žmonės buvo mušami, suiminėjami, daug nukentėjusių. Parodomasis žiaurumas, ir demonstratyvus aukštų pareigūnų melas – jokių pažeidimų nei incidentų. Omonininkų siautėjimas sekė po to, kai lapkričio 21 dieną mitinge Lužnikuose V. Putinas užsipuolė opoziciją ir jos lyderius, neva “šakalaujančius” prie užsienio ambasadų ir laukiančius progos sugrąžinti į valdžią Rusijos žmones apvogusius oligarchus.
Kliuvo ir vakarietiškai demokratijai, o Vakarams, kitaip tariant, didžiųjų šalių vadovams, pasiūlyta nekišti nosies į Rusijos vidaus reikalus. “Dešiniųjų jėgų sąjunga”, kurios vienas lyderių Borisas Nemcovas keliamas kandidatu į prezidentus, imta ypatingai persekioti ir paversta “vidaus priešu”, kadangi rinkiminėje kovoje nusitaikė į valdžios požiūriu jai priklausantį elektoratą – pensininkus. Kovoti su opozicinėmis partijomis Kremlius pasitelkė ir hakerius – partijų būstinės bei rinkimų štabai ne tik kratomi, bet ir “laužomos” jų internetinės svetainės. Didmeistrio Gario Kasparovo suėmimas ir įkalinimas penkioms paroms – ne tik sąmoningas tyčiojimasis iš vakarietiškos demokratijos ir Rusijos intelektualų, tačiau ir isteriškumą rodantis patyčių perviršis.
Kadangi V. Putinas sutiko į rinkimus vesti partiją “Vieningoji Rusija”, tai rinkimai virto pritarimo prezidento politikai apraiška. Sovietmečio šūkiai “Partijos planai – liaudies planai” įgavo kiek kitokį pavidalą - “Įgyvendinsime V. Putino planą”. Kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių buvo pasitelktos sovietmečio mentalinės struktūros ir ideologemos, kurias sieja Rusijos didybės idėja. V. Putinas savo požiūrį į partijas, tarp jų ir į “Vieningąją Rusiją”, išsakė susitikime su Krasnojarsko darbininkais – jo žodžiais, partijose daug prisiplakėlių, kuriems rūpi vien valdžios teikiamos galimybės prisikimšti kišenes.
Manau, su tokiu partijų vertinimu sutiktų ir didžiuma Lietuvos gyventojų. Rusijos prezidentas atviravo, jog šalyje nėra normalių, tikrų partijų, o į klausimą, kodėl tad sutikęs būti partijos lyderiu, atsakė paprastai – nėra nieko geriau. Tačiau Maskvoje jis jau nebuvo toks atviras – savo rėmėjus ragino balduoti tik už “Vieningąją Rusiją”. Apskritai keistoka buvo stebėti parlamento rinkimų kampaniją, kurioje vyrauja šūkiai “Už Putiną“, o pagrindinės į Dūmą siekiančios patekti partijos, išskyrus komunistus, prisiekinėja ištikimybę prezidentui. V. Putinas simbolinėje plotmėje ima sietis su Stalino paveikslu. Tam tikrą stalinizmo epochos atgarsį pastebi ir kai kurie politikos komentatoriai, o buvęs V. Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas rinkimų kampaniją palygino net su 1937-aisiais vykusia, taip pat ir su 1933-ųjų rinkimais į Reichstagą. Jis daro išvadą, jog po rinkimų neišvengiamos ir represijos.
Naujojoje Dūmoje nebebus nepriklausomų parlamentarų – pagal naują rinkimų įstatymą balsuojama vien už partijų sąrašus. Tokia yra “demokratinė” vienvaldiškumo tvirtinimo logika. O juk ir mūsų parlamentinių partijų lyderiai ilgai aiškino, jog savivaldybių rinkimuose balsavimas už partinius sąrašus yra pats demokratiškiausias rinkimų būdas, stiprinantis partijų sistemą. Prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo atstatyti nepartinių teisę būt renkamiems. Kol kas tik teoriškai. Gal Rusija šioje srityje pasinaudojo Lietuvos patirtimi? Rusijoje rinkimų biuleteniuose panaikinta ir skiltis “Prieš visus”, kad rinkėjams nekiltų pagundos išreikšti savo nepasitenkinimo visa sistema.
Tokios skilties nėra ir mūsų rinkimų biuleteniuose – tad gal mes galėtume žengti politinės sistemos demokratizavimo žingsnelį – įvesti tokią skiltį, kad sužinotume, kaip rinkėjai vertina mūsų politinę sistemą. Juk jei Rusijos valdžia naikina galimybę balsuoti “Prieš visus”, raudama demokratijos ir pilietinės visuomenės ūglius, tai mes stiprindami demokratiją turėtume daryti priešingai. Tačiau mūsų valdžiai rinkėjų nuomonė apie juos nereikalinga, nes ji nesijaudina dėl rinkimų rezultatų – kad ir kaip bus balsuojama ar nebalsuojama, valdžioje liks reikiami veikėjai.
Tad vis dėlto kodėl įvyko rinkiminė isterija atsigavusioje ir sustiprėjusioje Rusijoje? Į šį klausimą keblu atsakyti jau vien dėl to, kad priežasčių gali būti daug. Dabartinės valdžios veiksmai rinkimų kampanijoje yra tik labiau demonstruojamos apraiškos jau kelerius metus nuosekliai vykdomos politikos didinti įtampą santykiuose su Vakarais, neigti ir pajuokti vakarietišką demokratiją bei jos vertybes, taip pat spausti kaimynines šalis ir mojuoti energetinio šantažo vėzdu.
Tą politiką stiprina ir svaigimas nuo atgaunamos galybės bei naftos ir dujų pinigų srautų. Tačiau galima įtarti, jog isteriškumas rodo tam tikrą valdžios nusiteikimą žengti šia linkme dar toliau – parodyti Vakarams kur kas grėsmingesnį Rusijos ir jos prezidento veidą. Kitaip tariant, isteriškumas gali būti ženklas susijaudinimo prieš naują „atsaką” Vakarams, o tas „atsakas” reikalingas pateisinti išlikimą valdžioje. Juk V. Putinas vis labiau rodo savo kitokį – labiau lukašenkinį – pavidalą, kurį ir turės stiprinti išlikdamas valdžioje. Tokiam pavidalui reikalingi ir vidaus, ir išorės priešai, o isterija yra santykių su tais priešais būdas.
