Artėjant rinkimams į Seimą, prasideda tikras karnavalas: politikai neriasi iš kailio siekdami kuo išradingiau vilioti rinkėjus. Apie tai, kokiomis priemonėmis jie tai daro ir kodėl kaskart jų pažadais patikima, kalbamės su lektoriumi Aivaru Pranausku.
– Politiko statusas ir jo reputacija – kaip šie dalykai veikia, kaip sukuriamas vienas ir įgyjamas kitas?
– Statusą žmogus susikuria pats, o jo reputaciją sukuria kiti žmonės. Statusas apibrėžiamas per savivertę, ego. Net jei ego yra išpūstas, o statusas – dirbtinis (tam tikra dalis persiduoda kitiems žmonėms), visuomet atsiras tokių, kurie šį asmenį priims kaip turintį labai aukštą statusą. Tokie žmonės gali tavęs nemėgti, jų akyse neturėsi reputacijos, bet turėsi statusą. Gera finansinė padėtis statusą sustiprina, bet jei pinigų nėra, bet kuriuo atveju kūno kalba, savęs pateikimas ir kiti dalykai gali sukurti aukšto statuso įspūdį. Tie žmonės, kurių tikėjimas savimi yra labai stiprus gali labai daug sukurti pradėdami nuo nulio. Jie tai padarys vien savo tikėjimu. Juk Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Barako Obamos politinės karjeros niekas neprisimena, nes tai žmogus, kuris daug pasiekė vidine jėga ir pasitikėjimu savimi – tai žmogus iš niekur.
– Kas politikui viliojant rinkėjus padeda labiau – savo paties susikurtas statusas ar įgyta reputacija?
– Tik reputacija. Tai, kad žmogus yra aukšto statuso, dar nereiškia, kad kiti nori ką nors dėl jo daryti. Reputacija yra užsitarnaujama labai konkrečiais darbais ar idėjomis, o blogi darbai reputaciją numuša.Net jei esi prisidirbęs Seimo narys ir jau nebeturi reputacijos, bet vis tiek turi statusą, nes tebesi Seimo narys.
– O ką politikui turėti naudingiau – statusą ar reputaciją?
– Jam reikia turėti abu, bet per rinkimus balsų kiekį nulems reputacija.
– Be garsiai nuskambėjusių šokių televizijose, labdaros akcijų – kokie dar būdai padeda politikams gerinti savo reputaciją?
– Reputaciją politikai kuria ir besipykdami tarpusavyje: vieni bando idėjas pateikti, kiti – jas žlugdyti, tad visos tokios kovos ir yra siekiai formuoti rinkėjų nuomonę apie save. Itin aktualu patekti į eterį, nes juk svarbius politinius įvykius rodo žinios pačiu geriausiu laiku.
– Yra ne vienas politikas, kurio darbo dieną sudaro nuolatinis važinėjimas iš vienos televizijos į kitą, ar tai netampa priklausomybe? Juk tada nuveikti darbai matuojami minučių skaičiumi tiesioginiame eteryje.
– Paprastai žmonės nesiekia gauti dalykų, kurių jiems nereikia, – jei vaikų neturite, tai ir parduotuvėje neužsukate į vaikiškų prekių skyrių. Žmonės paprastai siekia gauti tai, ko jiems trūksta. Jei kiekvieną dieną siekiama gauti dėmesio ir statusą, vadinasi, viduje žmogus jaučia šių dalykų stygių. Jei žmogus statuso nesiekia, vadinasi, jaučiasi jo turintis, yra patenkintas savimi, gyvenimu, darbu.
Priklausomybe tai galima pavadinti tada, kai žmogus ką nors daro, pats suvokia, kad tai neveikia, bet vis tiek tai daro, nes nieko gudresnio nebesugalvoja ir tai supranta kaip absoliučią tiesą ir gyvenimo būtinybę taip gyventi ir elgtis.
– Ar gali būti, kad Seimo nariui prieš rinkimus galvą skauda ne dėl naujos atominės elektrinės, o dėl to, kad jis gauna per mažai dėmesio?
– Taip. Dalis politikų Seime atsiduria, kad gautų dėmesio, statusą bei reputaciją, o ne tam, kad atliktų konkrečius darbus. Dėl tokio emocinio spektro jie jaučia didelį malonumą ir pasitenkinimą.
– Esama politikų, kurie dėl tam tikrų savo darbų buvo praradę visuomenės pasitikėjimą, bet vėliau sėkmingai sugrįžo į žaidimą. Kodėl visuomenė lengvai atleidžia dideles nuodėmes politikui, bet sunkiai – mažas kaimynui?
– Taip yra todėl, kad visuomenė toleruoja kriminalinį mąstymą. Visi mes darome mažus nusikaltimus – vieni didesnius, kiti mažesnius. Žmogus neteisia politiko dėl jos nuodėmių, nes ir pats jas daro. Kitas svarbus momentas yra tai, kad lietuvių kultūra formavosi veikiama krikščionybės, kuri skatina pasyvumą, pasidavimą ir neskatina mąstymo – „tikėk, o ne galvok“. Žmogus neskatinamas mąstyti ir ieškoti tiesos. Tai formuoja pasyvų, pasitikintį žmogų. Kitas faktorius – lietuvių kultūra formavosi kaip baudžiauninkų atsvara lenkiškai ponijai, dvarų kultūrai. Tikras lietuvis – baudžiauninkas, toks, kokie buvo vaizduojami Žemaitės kūryboje. Mes save idealizuojame, vadovaujamės baudžiauninko mentalitetu, kuris sako „nesipriešink“.
Visuomenė nedrausmina blogio, nes nemato naudos sau, atvirkščiai – dar reikės įdėti pastangų, sugaišti laiko ir rizikuojama nukentėti. Juk kaimyną paauklėti yra lengviau nei miesto merą – paprastai pasirenkama ta priešininko „svorio kategorija“, kur jaučiamas lygiavertiškumas ir mažesnė grėsmė.
– Iš kur kyla visuomenės lūkesčiai, kad po rinkimų gyvenimas gerės?
– Žmogus turi tam tirų bazinių poreikių, o vienas jų – įvairovė, kaip laukiame olimpiados. Žmonės vis laukia, kol kažkas kitas išspręs jų problemas, bet taip nebus. Realiai problemas gali išspręsti tik visuotinis pilietinis aktyvumas. Danijoje vienas pilietis priklauso maždaug 5 visuomeninėms organizacijoms ir visuomeninei veiklai skiria apie 4 valandas per savaitę, Lietuvoje, deja, situacija yra kitokia.
Rinkimai – laikas, kai nusimetama atsakomybė: „Kažkas ateis ir padarys darbus už mane, kažkas padarys mano gyvenimą geresnį. Viskas, ką man reikia padaryti, nueiti balsuoti.“ Tokios mintys tikrai kelia euforiją. Taip pat rinkimai yra galimybė paprastam žmogui pasijusti svarbiam bei reikšmingam, nes pagaliau kažkam parūpo ir jo nuomonė. Ketverius metus nerūpėjo, dabar parūpo – tai kaip sulaukti telefono skambučio iš tolimo, turtingo giminaičio gyvenančio užsienyje. Nesvarbu, kad apie orą pakalbėjome, bet vis vien malonu, kad prisiminė – taip ir su rinkimais, nors gyvenimas nepagerės, bet malonu, kad valdžia prisiminė ir leis balsuoti.
Taip pat skaitykite:
Rinkimuose kaip grožio konkurse: dabar – „tuštučių“ politikų metas (I)
