Vykstanti Seimo rinkimų kampanija parodo į kokią socialinę terpę daugiausiai nusitaikę mūsų politikai. Į kuo skurdesnius ir į tuos, kuriuos laiko asilais.
Kampanija skurdžiams
Didžiausias dėmesys kampanijos metu skiriamas tam, kiek valdžia leis mažiausiai mokėti algos ir pensijų temai. Dar dirbantys ir daugmaž užsidirbantys, kurių šalyje vis mažėja, nieko kaip tik ir nedomina. Čia galioja principas – kas veža, tam ir krauk.
Savo pažadą padidinti mėnesio minimalią algą dvigubai, kompensuoti sumažintas pensijas arba netgi, kaip į savo programą įrašė „tvarkingi ir teisingi“, senjorų vežiojimą po pasaulį ekskursijų už biudžeto pinigus turi kažkas apmokėti. Tiesa, ekskursijas žadančioje programoje nepatikslinta ar pensininkus į tolimas gražias vietas tik nuveš (seniau išveždavo į mišką), ar dar ir parveš. Pašalpų gavėjų dominuojamą visuomenę ilgai kūrusi sistema į ją ir orientuojasi.
Proto įžeidinėjimas
Taigi, orientuojamasi į labiausiai nustekentųjų balsus, o kiti turi būti pasirengę ir pasiskaičiuoti, kiek kainuos ta gausi išmalda, kuri vis tiek lieka išmalda. Visa tai būtų dar pusė bėdos – noras prisikviesti tuos, kurie yra piktesni ir turi daugiau laiko yra logiškas politinio gyvulio instinktas. Blogiau tai, kad debatų laidose neretai atvirai demonstruojami, kad auditorija laikoma itin kvaila ir jai neva galima šnekėti absoliučiai bet ką.
Gauna Liberalų ir Centro Sąjungos vadovas Algis Čaplikas pusantros minutės pristatyti rinkiminėms nuostatoms ir skaito sąraše esančių tikrai ar tariamai iškilių personų sąrašą. Tvarkos ir teisingumo lyderis Rolandas Paksas ima samprotauti apie tai, kaip reikia susivokti kur mes esame ir kur einame. Ir taip toliau. Laikas ištiksi, nuostatos nei kiek nepaaiškėja, bet tai niekam nė motais. Rinkėjas, vidutinio Lietuvos politiko požiūriu, yra pavojingas durnius, kurio kryžiuką reikia išvilioti pigiausiu būdu, net nesuteikiant iliuzijų, kad jis ghali kažkaip kažkame dalyvauti.
Pigios intrigėlės
Politinio spektaklio konstravime dalyvauja ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Paskelbusi tautai atsišaukimmą verčiau nebalsuoti už Lietuvos socialdemokratų partiją, Darbo partiją ir Artūro Zuoko „Taip“ ji aiškiai „padėjo save į politinio spektro vietą“. Iš esmės tai yra atvira agitacija už valdančiuosius, kas savaime ir nebūtų labai blogai, nes į Konstituciją ir politinę Lietuvos tradiciją įrašytas prezidento antipartiškumas visada buvo nesąmonė.
Komiška tik tai, kad save, kai dar tik kandidatato, antisistemine lydere ir veik revoliucioniere pristatinėjusi D. Grybauskaitė „lyg netyčia“ žaidžia pagal įprastas žanro taisykles ir pasirenka visiškai sisteminį fotelį. Didžiausią reitingą turinti S. Daukanto aikštės valdovė pastebi net atskiras deklaracijas ir jų pagrindu nurodo už ką mylinčiai tautai nereikia balsuoti. Užtat Seime šis išsišokimas susilaukė atsakomojo antausio, kuris komiškai primena jos pirmtako Valdo Adamkaus situaciją. Parlamentas nušvilpė dekretą dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo Žimanto Pacevičiaus atleidimo iš pareigų pasibaigus kadencijai. Analogiškai V. Adamkui buvo ištikę su Aukščiausiojo teismo pirmininku Algirdu Greičiumi. Seniai darosi panašu, kad tai sisteminė bėda, nepriklausanti nuo personalijų. Tiesiogiai renkamas prezidentas, nesiveldamas į menkavertes intrigas yra pasmerktas būti atskirtu nuo realių sprendimų. Taigi, žaidžiant panašiomis intrigėlėmis „debatuose“ rinkėjams galima kalbėti ir ne į temą.
