Šiuose rinkimuose niekas atvirai nemetė pirštinės dabartinei šalies vadovei D. Grybauskaitei. To demokratinėje valstybėje dar nebuvo. Kandidatų kalbos „prieš“ šalies vadovę tebuvo farsas. Gal tik išskyrus atvirą N. Puteikio norą išsiskirti iš visų ir paskelbti save „vieninteliu nesisteminiu“ kandidatu.
Kaip keista, bet nesisteminis kandidatas buvo sisteminio bloko už žemės išsaugojimą lietuviškiems oligarchams remiamas ir tais pačiais būdais, kaip referendumas, reklamuojamas. Ši antilietuviška, oligarchinė sistema, pridengianti savo nuogumą tautiškumo figos lapeliu, kažkuo primena Tomaševskio lenkiškas kalbas, kurių išsižada net patys lenkai, nes jiems Rusijos kolorado vabalas – nei brolis, nei savas. Mes, lietuviai, deja nesugebame pasakyti, kad lietuviškos žemės užvaldymas vietinių oligarchų – tai dar blogiau nei brangus jos pardavimas bet kokiems užsienio piliečiams. Davatkų sindromas neišgydomas. Bet vėliau apie tai.
Po rinkimų rezultatų net V. Uspaskichas su savo partija jau galvoja paremti D. Grybauskaitę ir taip greičiausiai bus, nes Z. Balčytis neketina prarasti galimybės dar ilgiems metams poilsiui pasirinkti Briuselį. Visi supranta, kad šis socialdemokratų klounas – tik EP rinkimų dalis, o ne realus kandidatas į aukščiausią šalies postą. Kam socialdemokratai taip tyčiojasi iš savęs ir ko tikisi – sunku pasakyti. Premjeras A. Butkevičius būtų galėjęs ne tik tapti rimtu konkurentu D. Grybauskaitei, bet iš visko sprendžiant – ir laimėti rinkimus. Socialdemokratai atsisakė šio posto(!) ir ramiai tikisi visus nušluoti artėjančiuose EP, savivaldos ir galiausiai – Seimo rinkimuose. Gal ir racionalu: geriau žvirblis saujoje, nei voverė miške. Bet kas bus „po to“? Kai Lietuva nustos gauti ES lėšas, dabartinė vadovė nusiplaus užimti aukšto posto ES, o šalis bus apimta nevilties ir, turint omeny Kremliaus politiką, tikrai ekonomiškai dreifuos?
Socialdemokratai tiek daug į priekį negalvoja. Ir niekada negalvojo. Jie visada sistemingai stengiasi nekelti sau zuokiškų tikslų ir pasiimti tai, ką gali pasiimti čia ir dabar. Savo čiuptuvais apraizgę visą šalies valdininkiją, jie galiausiai vis tiek jausis viską laimėję: joks prezidentas nesugebės nei rotuoti, nei kaip kitaip išnaikinti ex-komunistų sukurtos nomenklatūros. Metodai atidirbti taip tobulai, kad tiksliau net šveicariški laikrodžiai nesugebėtų pasivyti.
Na, o Lietuvos rinkėjai, kuriems ir B. Ropė, ir A. Zuokas – „potencialūs“ prezidentai, nemąsto nei apie dabar, nei apie paskui. Kas balsuoja už švepluojantį, Lietuvą niekinantį ir Lukašenką cituojantį V. Tomaševskį – neįsivaizduojama. Bet tai grėsmė. Ne dėl kolorado juostelės, o dėl to, kad raginimai lygiuotis į Baltarusiją yra ne „iš oro“, o jau girdėti ir greičiausiai sugalvoti Kremliaus ideologų. B. Bradauskas ir V. Tomaševskis praktiškai agituoja daryti tą patį: žiūrėti, kaip Baltarusija panaudoja visą žemė ir kokias gražias pilis stato. Šitie politikai nutyli ne tik pragyvenimo, vidutinio atlyginimo ar pensijų dydį. Nutyli ir tai, kaip baltarusiai mums pavydi. Kaip jie norėtų tokios šalies, kaip Lietuva. Kodėl Lietuvoje šiai šaliai dirbantis žmogus nėra baudžiamas, jei jis ragina griauti savo šalį? Ar įsivaizduojate darbdavį, kuris neišmestų iš darbo, jeigu jam pasakytumėte, kad jo metodai – per demokratiški. Kad reikia „griežtai“ susidoroti su konkurentais. Nukankinti juos, sukišti į kalėjimą. Nelabai. Tik Lietuvoje įmanomi tokie nedėkingi stebuklai.
Taigi, visi kandidatai iki N. Puteikio – tai kandidatai, kurie išryškino Lietuvos gėdą ir parodė, kaip lengvai galim prarasti trapią laisvę, jei nieko nedarysime prieš Kremliaus diversantus, kurie net drįsta kandidatuoti į prezidento postą, nors vos sugeba kažką nerišliai kalbėti lietuviškai ir dažniausiai nesuderina nei linksnių, nei galūnių.
N. Puteikis savo ramia populistine retorika tapo rinkimų staigmena – to ir reikėjo tikėtis, bet A. Palauskas atėmė didžiąją dalį jo elektorato balsų. Jei sudėtume B. Ropės, A. Zuoko, A. Paulausko ir N. Puteikio balsus – gautume visus 32 procentus, o tai pirmame ture yra nepaprastai didelis skaičius, kai rungiesi su D. Grybauskaite. Tik N. Puteikis antrame ture galėjo būti įdomus varžovas dabartinei šalies vadovei. Nes jis yra „pažemintų ir nuskriaustųjų“ kandidatas. Vargdienių užtarėjas. Tautininkų pranašas. Tiesos įsikūnijimas. Bet jo populistiniai balsai išsimėtė, nes tokių, kaip jis, šiuose rinkimuose buvo neadekvačiai daug.
Rinkėjai nenori staigmenų, kai Rusija vykdo okupacinę politiką Ukrainoje ir Lietuva negali atmesti karo grėsmės rizikos. N. Puteikis tuomet būtų visai netikęs kandidatas – be patirties bendraujant su aukšto rango pareigūnais, be pažinčių, kurios politikoje svarbesnės už užimamas pareigas. Ir Z. Balčytis – visiškai netiktų kovoje su V. Putinu. Todėl rinkėjai neturi iš ko rinktis. Jau antrą kartą. Demokratija, o mes nieko nesirenkame.
Mes tik meldžiamės, kad mūsų neokupuotų, nes apie okupaciją kalba ne koks nors vietinės reikšmės politologas, o daugkartinis pasaulio šachmatų čempionas G. Kasparovas.
Kai ant kortos statomas šalies išlikimo klausimas, visos asmeninės ambicijos užgniaužiamos. Sukąstais dantimis teks rinkti Tą, kuri labai nepatinka Rusijai ir Kremliui.
Bet ar tikrai viskas taip blogai? Ne. Antras turas parodė, kad lietuviai aklai nebetiki jokiais pranašais ir yra linkę eiti į rinkimus, net jei balsuoja už A. Zuoką. Tai žingsnis link demokratijos. Nesvarbu, kiek tomaševskių čia bus užveista, jei lietuviai eis balsuoti – „sutraiškysim į gabalus, tuos kolorado vabalus“, kaip dainavo maestro V. Kernagis.
Žmonės balsuoja ir balsuoja aktyviai. Problema tik tokia, kad tie variantai, kuriuos įmanoma išmąstyti teoriškai, praktikoje yra visiškai neįgyvendinami. Į EP ir vėl sueis ne žmonės, kurie dirbtų Lietuvai, o tie, kas bėga nuo jos teisingumo, dirba Kremliui, gydosi savo psichinę negalią po apkaltos ar dėl kitų priežasčių nori pailsėti Briuselyje.
Iš visų kandidatų – tik A. Guoga atvirai rėžė, kad turi tikslą: atvesti čia užsienio kapitalą ir įmones. Bet ar B. Ropės-N. Puteikio-A. Paulausko rinkėjas supranta, ką tai reiškia? Ką reiškia koks nors fabrikas šalia jo kaimo, kuriame dirbtų šimtas ar daugiau žmonių ir gautų normalius atlyginimus? Ne. To reikia mokyti ir tai reikia aiškinti. Be to, nepamirškite, kad užsieniečiai negali pirkti lietuviškos žemės. Karbauskiukai pasirūpins, kad čia joks užsienio kapitalas neateitų ir lietuviai būtų išnaudojami už mažiausią rinkos kainą. Nes multimilijonieriams nenaudinga konkurencija. Neįsikertate? Jie gi nemes savo milijonų, kad būtų referendumas, jei nesitikės, kad vėliau jus, vargšeliai, pavyks ilgam įkinkyti arti jų žemę. Pagąsdinsite ką nors ir išvyksite į Londoną? Be diplomo ir anglų kalbos žinių jūs ten būsite dar didesni vergai. Kvailą ir bažnyčioje muša. Kvailių karbauskiams negaila.
Ką dar rinksime į EP? Gal G. Landsbergį ir pratęsime tragišką landsbergizmo, kaip Lietuvą žalojančio reiškinio tąsą? Pirmyn. Ką Lietuvai davė V. Landsbergis po Nepriklausomybės atgavimo? Daug arogancijos. Ir tautos išskaldymą. Reikėtų nors kartą nuleisti ant žemės kosmonautus, su per dideliu išcentriniu pagreičiu jų ego varikliuose. Bet ir vėl – ar turime iš ko rinktis? Be kolorado vabalų ir kitokio rusiškomis dujomis atsiduodančio šlamšto? Nelabai. Taip, čia demokratija. Ir visgi, demos (tauta) nesirenka. Tai ar čia tikrai demokratija?
