„Sumokėjau už butą. Pradės šildyti, vėl reikės skolintis. Vyras dabar be darbo“, – tyliai pasakojo eilutėje prie kasos stovinti moteris, kol kasininkė dėliojo pieno pakelius. Jie maždaug 25 procentais brangesni nei prieš metus.
Kam priskirsime kaltę?
Ministrai, parlamentarai, aukšti valdininkai tiesiogiai ar užuominomis kaltina pieno perdirbėjus ir stambiuosius prekybos tinklus.
Įdomu, kaip politikai suvirškins Statistikos departamento informaciją, pagal kurią Lietuvoje maisto kainos pastaraisiais metais... mažėjo. Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai nuo 2009-ųjų rugsėjo iki 2010-ųjų rugsėjo buvo vidutiniškai 2,5 proc. pigesni negu per palyginamąjį 2008–2009 metų laikotarpį. Taip, kruopos ir juoda duona pabrango, bet cukrus ir batonas atpigo. Brango pienas, kefyras, grietinė, sviestas, sūris. Pigo kiaulienos ir vištienos gaminiai, pieniškos dešros.
Laužė iš piršto
Konkurencijos taryba paskelbė, kaip didėjo kai kurių produktų antkainiai prekybos tinkluose. Antkainiai, tikėkimės, ne iš piršto laužti – kitaip negu paslaptingieji 100 dolerių, kuriuos neva sumokame daugiau nei vokiečiai už tūkstantį kubinių metrų dujų. Politikų diskusijose ta šimtinė „žaliųjų“ jau tapo vos ne pagrindinė šilumos ir elektros brangimo priežastis. O to kainų skirtumo niekaip nepavyksta rasti tarp Europos Sąjungos statistikos duomenų. Užtat menama šimtinė dolerių nukreipia diskusijas reikiama vaga. Kaip ir „Tilsit“ sūrio brangimas.
Gali būti, kad dabar tyčia blusinėjami kelių produktų antkainiai, nes plačiau nagrinėjant rinkos tendencijas nesusikrausi politinio kapitalo.
Pastaraisiais metais Lietuvos žmonės mažiau perka, dešimtys tūkstančių jų emigruoja. Nenuostabu, kad mažėja prekybos įmonių apyvarta. Dalis pieninių galvijų buvo paskersta, tačiau pieno produktų eksportas šįmet sausį–liepą išaugo apie 21 procentą. Padariniai – pieno produktų deficitas Lietuvoje, pakilusios jų kainos.
Bet žmonės, kurie skaičiuoja centus prie kasos, nelabai supras, jeigu dėl kai kurių produktų brangimo kaltę priskirsime rinkai. Jų nenuraminsi atpigusia kiauliena. Todėl dar neatradus jokių kartelinių susitarimų, nors jie tikrai gali būti, pradėta vaizduoti, kad kažkas bus išplaktas.
Tegyvuoja socializmas ir deficitas!
Prezidentė Dalia Grybauskaitė į prekybos centrus kreipėsi kaip motina, bet partinės mokyklos kalba: „Jeigu kitaip susikalbėti neišeina, nėra geros valios ir supratimo, tuomet gali tekti griebtis įstatymo.“ Kažin kuo ji rėmėsi – gera valia ar įstatymu, kai 2002 metais, eidama finansų ministrės pareigas, neprieštaravo, kad „VP Market“ pasinaudotų invalidams teikiama lengvata ir susigrąžintų iš valstybės 76 milijonus litų pridėtinės vertės mokesčio?
Partija Tvarka ir teisingumas dabar reikalauja kuo skubiau Seime svarstyti Kainų įstatymo pataisas, kuriose numatyta, kad mažmeninės prekybos antkainiai dideliuose tinkluose būtų apriboti 25 proc. Konkurencijos taryba ieško kartelio.
Prekybos centrai visi kaip vienas dievagojasi, kad jų antkainiai vidutiniškai nesiekia 25 procentų. Tai gal tyčia siūlomas nuo pat pradžių „kiauras“ įstatymas, kuris prekybos iš esmės nepaveiks? Užtat neprivalgančioji tautos dalis per savivaldybių rinkimus atsimins, kad kažkas jais rūpinosi ir prezidentė gražiai pakalbėjo.
Labiausiai tikėtini kainų reguliavimo padariniai yra vienų produktų deficitas ir kitų produktų brangimas. Jei Lietuva nori stoti greta Venesuelos, Zimbabvės, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, kur reguliuojamos maisto kainos, – tegul stoja. Juk sienos su Lenkija, kur maistas pigesnis, niekas nesirengia uždaryti.
