Lietuva taip dar neseniai atsigavo po sovietinės okupacijos, pradėjo auginti savo ekonomiką, integruojasi į Europos Sąjungą ir štai - vienas po kito pasipylė politikos akibrokštai. Iš pradžių Rolando Pakso skandalas, po to - Viktoro Uspaskicho bauginamai augantys reitingai. Politikai ir politikės ruošiasi kostiumus Europos biurokratų kabinetams, verslininkai nerimaudami žvalgosi į sotesnę ir labiau suvaržytą ateitį, o aš anapus Atlanto skaitau Lietuvos Konstituciją.
Ir ką ji man sako? Ogi sako štai ką: “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. Be abejo, puolu lygint šią Konstituciją su mūsų kaimynių - o ten tik lenkai Dievą ir Tautą iškėlę šitaip į priekį. Ir broliai latviai, ir pusbroliai estai tokių formuluočių kaip ir neturi. Tai gal ten Tauta valstybės nekuria? O ar Lietuvoje ji kuria?
Be abejo, kyla daug klausimų. Kaip toj Europos Sąjungoj bus su suvereniteto priklausymu Tautai? Kokią valstybę kursim daugiakultūrinėje Europos erdvėje? Ar gali Lietuvos kultūriniame gyvenime dalyvauti kitataučiai ar tautinės mažumos? Ar gali ne Lietuvos Tautos sūnūs piršti valstybei kultūrines ir politines vizijas? Kaip sutalpinti į vieną saują ir Tautą, ir demokratiją?
Neabejoju, kad Konstitucijos kūrėjai aiškiai žinojo, kokį turinį suteikė Tautos sąvokai. Tai yra išskirtinis reprezentavimas, valdžios ir kuriamųjų galių sukoncentravimas išskirtinių individų rankose. Blogai tai ar gerai, ne man spręsti. Lietuvos demokratija dar labai jaunutė ir jos patirtys pačios parodys, koks sakinys ko vertas. Įstatymą reikia gerbti. Problema iškyla kitur.
Štai Lietuvos žiniasklaida neseniai paskelbė naują konservatorių šūkį - išgelbėkim Lietuvą nuo Uspaskicho. O Seimas ir Konstitucinis Teismas gelbsti Lietuvą nuo Pakso. Kažkada kažkas gelbėjo Lietuvą nuo komunistų. Vėliau nuo komunistų Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko. Nesvarbu, kad ne komunistai. Buvo komunistais tiek, kiek nuo jų reikėjo gelbėti. Skambėjo per visą pasaulio spaudą ir Lietuvos vardą garsino.
Viskas užsimiršta. Vieni pavojai pakeičiami kitais. O atminties reikėtų, nes pavojų gaminimas yra pavojingas politinis žaidimas. Visų pirma dėl to, kad Lietuvos gelbėjimo strategija yra jau tapusi politine tradicija, mielai išnaudojama įvairiausių populistų. Ar tai būtų Paksas, ar Uspaskichas, ar Andrius Kubilius, ar dar kokie nors politiniai veikėjai, siekiantys greito rezultato... Primityvesnės gelbėtojų jėgos - Lietuvos radikalai. Lietuvos gelbėtojai garsiai kalba, aštriai kritikuoja, kursto emocijas ir nori valdžios... Kam? Kad paverstų Lietuvą Baltijos tigru. Arba kad išgelbėtų Lietuvą nuo dalies politikų.
Ar demokratija gali gintis nuo savo rinkėjų? Ieškoti juose priešų? Juk tada Lietuvos gelbėjimas kaip tik ir nebėra demokratija. Pro vakarietiškais šampūnais išplautas galvas, skubėčiau pareikšti, prasisunkia sunkusis sovietinis palikimas - monologinės kultūros ilgesys. Tik bėda, kad tai nėra sovietinis palikimas.
Pamenu, atvažiavo į Sietlą trys pusiau amerikonai, pusiau lietuviai profesoriai apie Lietuvą, Latviją ir Estiją kalbėti Amerikos studentams. Ir kaip visiems plaukai pasišiaušė, kai ramiu tonu buvo pasakyta, kad politiškai neparankiems Lietuvos rinkėjams reikėtų išmirti. Vardan ateities. Jie nė nesusimąstę suformulavo tautinio kapitalistinio genocido idėją.
Ir iš tikrųjų kaip čia atsitiko, kad politikai taip dažnai nori Lietuvą gelbėti? Netgi nuo jos pačios rinkėjų. Jai atstovauti veržiasi ir tose varžybose atsiraitoję rankoves kimba vienas kitam į atlapus, net įstatymus nori pakeisti, sąrašais į Seimą ir Europarlamentą nori balotiruotis. Kad tik rinkėjas kuo mažiau galėtų pasirinkti, kuo lengviau būtų savuosius prakišti. Iš tikrųjų balsavimas už politikų sąrašus nėra bloga idėja. Ji turėtų suteikti valstybei stabilumo, politikos tęstinumo. Bet kodėl tai reikia daryti su būsimais europarlamentarais? Ar negalėtų tauta pati pasisakyti šiuo klausimu?
Kadangi tautai neleista, ji pasisakys per Seimo, prezidento rinkimus. Ir čia kyla didžiausi pavojai, nuo kurių reikia gelbėti Lietuvą. Klausimai labai paprasti: argi Uspaskichas, gaudamas 20 procentų balsų, sudarys Seime daugumą? Ar Paksas, pralaimėdamas pakartotinus rinkimus, labai pakenktų Lietuvos valstybei, kad reikia neleisti jam pralaimėti? Ar prezidento atstatydinimas sprendžiamas teismo ir Seimo, ar žiniasklaidos? Juk teisia teismas, o ne tie, kurie jaučiasi teisūs. Juk sprendžia Seimas, o ne tie, kurie jį renka. Demokratinėje valstybėje veikia demokratiniai procesai. O Lietuvoje dabar kartais atrodo, jei neteisi, esi neteisus.
Taigi kur čia ieškoti pavojaus šaknų? Juk beveik viskas taip gražu, tokios rožinės perspektyvos. Iš tikrųjų visi turėtume džiaugtis - į Lietuvą eina investicijos, dar truputis, ir gyvenimas bus visai geras. Ir čia pat turėtume nerimauti - ateina įvairaus plauko kapitalas. Investicijos gerina valstybės infrastruktūrą, kapitalas stengiasi rasti kelius į politiką. Ne nuo politikų reikia Lietuvą gelbėti, o būtent nuo per didelės kapitalo įtakos rinkėjų sąmonei ir politiniam tautos gyvenimui. Politikus reikia gelbėti nuo neaiškių ketinimų turinčio kapitalo. Nes dar niekas nesiėmė įrodyti, kad jų moralė atspari pinigų vilionėms ir politinės programos neišjudinamos. Pagal tai, koks kapitalas labiau bus suinteresuotas patekti į politiką, galima bus spręsti, kokiu keliu eis Lietuvos demokratija. Kaip parodė praėję prezidento rinkimai, politikos nuo kapitalo atskirti nebegalima. Taip yra visose pasaulio valstybėse, kur rinkimų kampanijas finansuoja rėmėjų pinigai. Bet kapitalo valdoma rinkėjų sąmonė paverčia pačią demokratiją tik iliuzija. Taip jau atsitiko Rusijoje. Atsitiko ir Lietuvoje, ir gana pigiai kainavo. O pigiausia ateiti turint daug pinigų ir siūlant iliuzijų demokratiją. Sotesnę, malonesnę tikrovę, kurios link taip veržiasi tauta į artimus ir tolimus užsienius. Baisu tik, kad kapitalui skverbiantis į valdžią neliktų mūsų pačių demokratija tik iliuzija. Uspaskichas ir Paksas jau žengė į liaudį. Kas dar imsis atlikti mesijo vaidmenį?
