Kai Artūras Paulauskas garsiai pareiškė, kad Lietuvos prezidentui nereikia važiuoti į Rusiją dalytis jos pergalės prieš fašistinę Vokietiją vaisiais, kaip visada interneto komentatoriai straipsnių paraštėse sujudo daryti iš to politiką. Skaitant kai kuriuos pasikartojančius komentarus, siūlančius apsikabinti rusų tautą dėl jų išteklių pertekliaus, nori nenori peršasi klausimas - iš kur tas Rusiją akivaizdžiai pamėgusių tautiečių užsispyrimas kaltinti tautą rusofobija?
Juk jų rašinėliai (ir čia visiškai nebūtina minėti paskutiniųjų antirusofobinių rinkimų į Seimą, kai daugumos valia buvo išreikšta Lietuvos žmonių simpatija sparčiai lietuvių kalbą ir gyvenimą gerinančiam dabartiniam ūkio ministrui) akivaizdžiai liudija visiškai priešingas tendencijas. Atidžiau pasižiūrėjus, darosi akivaizdu, kad žmonėms, kurie kaltina lietuvius rusofobija, su Rusija asocijuojasi ne Rusijos etninių grupių įvairovė, o Vladimiro Putino režimo rodoma totalitarinė arogancija ir sovietinio autoritarizmo ilgesys. Kodėl?
Vienas iš galimų atsakymų į šį klausimą - nesiliaujantys bandymai save suvokti kaip išorinės galios pasiilgusią provinciją. Lietuvos žmonės per dažnai bando save įtikinti, kad jų valstybė yra tik maža, nereikšminga ir amžinai nuo ko nors priklausoma periferija. Klausimas apie Lietuvių jausmus Rusijos atžvilgiu sietinas su faktu, kad Lietuva labai agresyviai kuria provincinės (menkavertės, skurdžios) kultūros apsibrėžimą. Deja, tai daro ir intelektualai, savo rašiniuose piršdami įvairiausius nevisavertiškumo kompleksus. Esam įstrigę tarp dviejų civilizacijų, o viskas taip blogai, kad blogiau ir būti nebegali. Ką ši depresija duoda Lietuvai?
Provincijos sąvokos vartojimas suponuoja, kad mūsų kultūra nepajėgi pagaminti pakankamai stiprios, originalios medžiagos žmonių vaizduotei ir politiniam bei kultūriniam akiračiui plėsti. Ir tai yra neužginčijamas faktas. Spaudos (ypač tos, kuri pasiekia menkiausias pajamas turinčius žmones) kokybė labai abejotina. Tenka skolintis. O skolinamasi iš kur tik pajėgiama - iš Rusijos, Amerikos, iš Vakarų Europos. Būtent praeitame amžiuje Lietuvoje skolinimasis tapo mada, ypač juntama menuose, bet nemažiau aktualia šalies politiniame gyvenime. Taip, pavyzdžiui, lietuviai pasiskolino iš kaimyninių civilizacijų kultūrinį modernizmą, ekonominės ir politinės sistemos struktūrą. Dabar skolinasi pigius vakarietiškus filmus bei rusiškas televizijos programas. Svarbiausia, kad tenka skolintis ne tik kultūros kūrimo, bet ir tos kultūros suvokimo modelius. Jei kas yra matęs pono Algimanto Čekuolio sekmadieninę laidą Lietuvos televizijoje - ši laida yra būtent toks įvairių kultūrų suvokimo modelių skolinimasis iš daugiausiai vakarietiškos spaudos.
Rusai labai norėtų paskolinti savąją Antrojo pasaulinio karo interpretaciją. Nieko blogo, kad skolinamasi. Skolinimosi procesas yra neišvengiamas, jis stimuliuoja kultūrą. Blogiau, kai norima pasiskolinti politinę tvarką. Kai tikima, kad neįmanoma išgyventi nesiskolinant prievaizdų iš kitų valstybių. Nors artimiausi centrai tik du - Rusija ir Vakarai, Lietuva, tapdama Europos Sąjungos valstybe, pasirinko tik vieną. Šis centras, daugelio Lietuvos žmonių nuomone, turėtų mažinti mūsų korupciją bei užtikrinti ES lėšų panaudojimo skaidrumą. Tai yra ES mus kontroliuos ir maitins. Dalis lietuvių tuo aklai tiki. Bet pusei tautos puikiausiai kalbant rusiškai, atsiranda ir kitas centras, kuris ne ką blogiau galėtų atkurti šalyje tvarką ir teisingumą... Toks artimas ir pažįstamas centras...
Sovietinių laikų nostalgija yra labai žmogiškas dalykas: žmonės buvo jauni, dirbo, kūrė šeimas, mylėjo. Šios asmeninės nostalgijos negalima ištrinti, tuo labiau kad beatodairiškas privatizacijos lėšų iššvaistymas (sovietmečiu sukurtų įmonių privatizacijos pinigai turėjo eiti į pensijų fondus, kad žmonės galėtų pasidžiaugti senatvėje savo darbu uždirbtais pinigais) padarė milžinišką gyventojų dalį valstybės nepriklausomybės įkaitais, savo pensijomis, deja, tegalinčiais Rusijai susimokėti už jos energetinius išteklius, skirtus jų butams apšildyti (ak, kad jie pagalvotų, kur keliauja didžioji dalis jų pensijų...). Nenuostabu, kad žmonės yra priversti savo skurdžią dietą paįvairinti sentimentaliais prisiminimais... Žemės ūkio, privatizacijos reformos taip pat ignoravo per pusę amžiaus sukurtą pasyvaus, paklusnaus, kartais ciniško, amžinai kombinuojančio homo sovieticus psichologiją. Daug žmonių nebuvo pasiruošę savo naujoms laisvėms, todėl dainuojančios revoliucijos svaigulį pakeitė pyktis. Valstybė atsisakė padorių socialinių garantijų (juk galėjo pažiūrėti į skandinavų socialinį kapitalizmo modelį...) ir atsivėrė laukiniam bei ciniškam kapitalizmui. Žmonės turėjo verstis per galvą. Jiems atrodė, kad dėl nepriklausomos Lietuvos kaltės. Juk sovietmečiu gyventa geriau...
Nenorėdami konfrontuoti, sutikime - tai yra iš esmės teisingas mitas: sovietmečiu kai kurių sluoksnių žmonės tikrai gyveno geriau. Bet sovietmetis žlugo su savo ekonomika ir pramone. Blogas dabartinių žmonių gyvenimas Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje ar Kazachstane yra SSSR žlugimo padarinys, o ne mūsų nepriklausomybės rezultatas. Ar galim sau atleisti politinę ir ekonominę amneziją, kai imame kurti mitus apie sovietinį rojų ir pamirštame eiles, talonus ir “Tiesą”, naudojamą vietoj tualetinio popieriaus? Tai, kad Lietuva dabar yra vis dar ekonomiškai silpna valstybė, yra tik žlugusios sovietinės ekonomikos padarinys. Be abejonės, jei būtų turėjusi efektyvesnę, pragmatiškesnę ir idealistiškesnę valdžią, Lietuva dabar būtų daug labiau pažengusi į priekį. Kaip ir tuo atveju, jei Rusijoje nebūtų buvę ekonominės krizės. Bet kad ir kaip ironiška tai būtų, labiausiai sovietmečiui už savo išsilavinimą yra skolinga ta karta, kuri dabar dominuoja Lietuvos politiniame gyvenime. O kad paskutinių sovietmečio dešimtmečių homo sovieticus nėra idealistas, nereikalauja iš savęs skaidrumo, atvirumo, rodo ir posovietinis KGB rezervistų skandalas.
Problema yra ne nepriklausomybė, o sovietinio mentaliteto mutacijos nepriklausomybės metais. Šios mutacijos ir kelia Lietuvos žmonių nepasitenkinimą. Visi suvokia, kad reikia siekti valstybės valdymo skaidrumo ir grąžinti valstybėje pasitikėjimą teisingumu, bet tik teoriškai. Atrodo, kad niekas nenori pradėti keisti pasaulį nuo savęs. Todėl tvarka Lietuvoje vėl siejama su galios centrais išorėje: tiek Rusijoje, tiek ir Vakaruose. Blogybės tapatinamos su tuo, kas nauja, neįprasta, svetima. Korupcija tapatinama ne su posovietiniu individu, o su kapitalizmu. Atgimsta pokolonijinis mentalitetas, pripildytas nostalgijos ir tvarką palaikančio šeimininko ilgesio.
Taigi ar Lietuva tikrai yra rusofobišką valstybė? Yra keletas būdų atsakyti į šį klausimą. Pirmasis, panašus į sąmokslo teoriją, kad tam tikros interesų grupės tikslingai infekuoja viešąją erdvę tam tikromis emocijomis ir skatina “baltiškųjų fašistų” rusofobiją. Lietuvos gyventojų rusofobija yra naudinga tik Rusijai, įpratusiai žaisti tautinių mažumų problemas “Pribaltikoje” (suprask, ir Lietuvoje). Bet net ir atmetus šią konspiracijos teoriją, akivaizdu, kad verkiančių ir nelaimingų moderniu gyvenimu Lietuvoje piliečių terpė yra labai prorusiška. Baisiausia, kad tai vienintelė palanki terpė tiems, kurie nepasitikinti savimi ir nežino, kaip kabintis į gyvenimą ir aktyviai jį keisti. Juk daugybė interneto vartotojų yra jauni ir išsilavinę žmonės.
Verslumo stoka, idėjų stoka, kompetencijos stoka, išsilavinimo stoka, idealizmo stoka - pagrindinės atsikuriančios Lietuvos problemos. Šios problemos yra ne nepriklausomos Lietuvos padarinys. Jų ištakos - sovietinės imperijos griuvimo dešimtmetyje. Todėl nekeista, kad kai dairomasi problemų sprendimo, atsigręžiama atgal į Rusiją, kuri stengiasi centralizuoti valdžią ir uždaryti nepatikusius kapitalistus už grotų... Tai yra, norėdama nuslopinti žmonių nepasitenkinimą ir sukurdama vaizdą, kad grįžta prie seniai patikrintų klasių kovos metodų, Rusija atkuria teisingumo iliuziją bene didžiausią atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų turinčioje valstybėje. Daliai nostalgiškų lietuvių toks lygiavos miražas būtų pats nuostabiausias dalykas pasauly. Bet svarbiausias klausimas yra kitas - ką daro moderni Lietuvos valstybė, kad ugdytų aktyvius, savimi pasitikinčius ir savo valstybę gerbiančius piliečius, kurie tikėtų savo galimybėmis? Kaip ji informuoja tuos žmones apie būdus pakeisti savo gyvenimą? Kaip jiems padeda? Kiek investuoja į darbo vietų kūrimą skaudžiausiuose regionuose? Deja, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad daroma daug, Lietuva daro siaubingai mažai, neskirdama pakankamai lėšų skurdžiausiems šalies gyventojų sluoksniams ir didžiausią nedarbą turintiems regionams. O tai jau yra moderniosios Lietuvos kaltė.
Kažkas pasidžiaugs, kad yra daug interneto portalų, laikraščių, žurnalų. Daug akcijų, informacijos centrų. Darbo birža ir jos programos, parama smulkiam ir vidutiniam verslui. Bet visa tai neretai nepasiekia kaimų ir rajonų žmonių, savo uždirbtą minimumą (o dar dažniau gautą pašalpą) mieliau aukojančių naminės degtinės ar alaus svaiguliui. Formuojantis turtingųjų ir skurdžiųjų visuomenei, Lietuva finansiškai neremia regionų tiek, kiek reikėtų. Bent jau taip buvo iki šiol. Po to, kai Viktoras Uspaskichas nusprendė, kad dalijant ES lėšas prioritetas bus skiriamas tiems projektams, kurie nukreipti į regionų plėtrą, galima tikėtis, kad žmonių gyvenimas ims gerėti ir meilė Rusijai sumenks.
O kol kas kaimuose beveik nekuriamos valstybės dotuojamos darbo vietos mažos kompetencijos žmonėms. Nekovojama su alkoholizmo problemomis.
Putino vyriausybės kontroliuojamos rusų televizijos stotys atkeliauja į Lietuvos kabelinės televizijos kanalus (gal derėtų pradėti versti Vakarų palydovinės televizijos kanalus į lietuvių kalbą?) su savomis istorijos interpretacijomis. Keliauja Vytauto Petkevičiaus prifantazuotas bestseleris, skelbiantis atvirą panieką valdžiai. Kaimas noriai perka ir platina socialinės neteisybės, skriaudos mitologiją ir ieško teisybės. Klimpsta į depresiją arba ruošiasi naujoms revoliucijoms. Todėl nenuostabu, kad nauji liberalizmo misionieriai su savo laisvių ir kitų vertybių evangelijomis Lietuvos balsuotojams neretai kelia pyktį ir yra nesuprantami. Savo informacine ir ekonomine politika kaimo atžvilgiu pati Lietuvos valstybė skatina broliškus jausmus naujajai Rusijai.
