Jei Charleso Dickenso romano herojaus vardu pasivadinęs Davidas Kotkinas turėtų stebuklingą lazdelę, tai jis būtų Haris Poteris - stebukladarys mėgėjas. Bet kadangi stebuklų nebūna, tai jis tapo iliuzionistu profesionalu, puikiausiai išsiverčiančiu ir be tos lazdelės. Šį šeštadienį (gruodžio 12 d.) pasaulinės šlovės magas Davidas Copperfieldas savo kerintį meną pademonstravo ir Lietuvos žiūrovams, sausakimšoje Vilniaus “Siemens” arenoje” surengęs du pasirodymus.
Nuo pavasario reklamuota akistata su iliuzijų karaliumi prasidėjo įspūdingai. Pirmiausia pasirodė tuntas mago asistentų, apspitusių scenos vidury esantį didžiulį stačiakampio formos karkasą. Ant jo buvo užmestas baltas audeklas ir po akimirkos jį nutraukus karkaso viduje ant galingo motociklo sėdintis magijos valdovas jau mojavo publikai.
Stryktelėjęs nuo metalinio žirgo Davidas Copperfieldas sveikinasi “Liabas vakaras”, o tuo metu už jo nugaros ima blaškytis žvitrus antinas, magas jį čiumpa ir neva susierzinęs grūda atgal į užkulisius. “Kveilas antinas”, - lietuviškai skundžiasi žiūrovams.
Atsikratęs paukščiu amerikietis prabyla apie pagrindinį vakaro numerį, kurio metu jis žada persikelti į Jamaikos paplūdimį, kartu pasiimdamas vieną žiūrovą iš salės. Bet prieš tai magas nusiteikęs atlikti galybę nė kiek neprastesnių triukų.
“Prieš keletą metų būdamas Kinijoje kiaurai perėjau Didžiąją kinų sieną. Žinoma, nepadariau to išilgai - išeitų visas miniserialas. O šiandien aš pereisiu per plieno gabalą”, - pareiškia atlikėjas.
Scenoje jau kabo ant grandinių pakabintas didžiulis plieno lakštas. Į žiūrovus metamos dvi popierinės lėkštelės ir jas pagavusieji kviečiami patikrinti plieno tvirtumą: įteiktais plaktukais iš visų pusių jie turi daužyti lakštą. Po to jis uždedamas ant keliolikos metrų ilgio bei pločio ir maždaug metro aukščio metalinio karkaso ir tikrintojų prašoma ant jo užlipti ir pašokinėti. Jiems tai atliekant magas maloniai paprašo: “Tik nešokinėkite kaip karvės ant ledo”.
Įsitikinus plieno tvirtumu, lakštas dar sykį pakeliamas ant grandinių, kad visi matytų, jog jame tėra keturios pakėlimo grandinėms skirtos skylės kraštuose. “Jos tokios siauros, kad niekas pro jas nepralįs... na, nebent Eli Makbyl. Čia pilna kamerų, veiksmas tiesiogiai rodomas trijuose ekranuose, todėl viskas matoma iš visų pusių”, - primena magas.
“Aš pereisiu kiaurai plieną ir atsidursiu ant lakšto, bet pirmiausia atliksiu vieną kiečiausių dainų, kurią atlieka... Rytis Čycinas”, - publika nudžiunga atpažinusi Cicino pavardę.
Magas įsiropščia į karkaso vidų ir gulasi ant jame esančio su grindimis nesiliečiančio dugno. Lakštas vėl padėdamas ant karkaso, pakėlimo grandinės pašalinamos.
Ant karkaso užmetamas audeklas ir atlikėjo asistentai ima jį sukti ratu. Po keliolikos sekundžių sustojama ir mirkčiojant prožektoriams po audiniu į viršų stiebiasi žmogaus ranka - tarsi plieno lakšto tarp žmogaus ir audinio niekada ir nebuvo. Audinys toliau auga kaip grybas ir netrukus po juo galima atpažinti žmogaus figūrą. Toji figūra nubloškia nuo savęs audinį. Copperfieldas patenkintas stovi ant plieno lakšto, po kuriuo dar prieš pusę minutės gulėjo.
“Koks didžiausias stebuklas kasdien vyksta pasaulyje? - klausia magas ir pats atsako: - Vaikų gimimas. Ir būtent tai šiandien aš pademonstruosiu. Man reikia žmogaus, kuris norėtų nuo manęs vaiko”. Iš publikos išrenkama buhalterę arba valgyklos vedėją primenanti vidutinio amžiaus moteriškė.
“Ar anksčiau matėmės, ar anksčiau turėjote kūdikį nuo manęs, - kamantinėja pokštininkas ir suglumusiai moteriškei purtant galvą patikina: - Bet šiąnakt turėsite”.
Žiūrovė sodinama į scenos vidury esančią kėdę, kuri, kaip pranešė magas, bus jų lova. Ant šalia stovinčio permatomo stačiakampio stovo padėdamas įprasto dydžio lagaminėlis, kokiame dalykiški žmonės nešiojasi dokumentus. Jį atidarant jo viršutinė dalis pakeliama taip, kad iš žiūrovų pusės lagaminėlio vidus nebūtų matomas.
Iš jo iliuzionistas ištraukia dėželę saldainių bei gėlių puokštę ir siūlo pradėti. Scenoje išdygsta vidurnaktį rodantis popierinis laikrodis su užrašu “Laikas meilei”, suskamba “Bolero” ir magas ima skeryčiotis aplink kėdėje be žado sėdinčią moteriškę. Popierinio laikrodžio rodyklė per keliolika sekundžių apsisuka ir sustoja prie pusės dviejų.
Nuskamba “Aleliuja” - reikalas esą atliktas. Atsipalaidavusiu balsu tvirtindamas, kad “buvo fantastiška”, magas tarp pirštų jau laiko dvi rūkstančias cigaretes. Vieną jų betiesdamas savo išrinktajai ūmai persigalvoja: “Nerūkykite, juk jūs nėščia”.
Nusprendęs, kad pats laikas sužinoti savo išrinktosios vardą ir išgirdęs “Laima”, magas iš minėtojo lagaminėlio ištraukia porciją ledų ir tvirtindamas, kad “jie tikri”, paduoda moteriškei, o ji tuoj pat ima juos kramsnoti. Tačiau nusprendęs, kad to negana, iš mažojo lagaminėlio ištraukia milžinišką lyg kibiras stiklainį su raugintais agurkais. “Jei vis dar alkana”, - praneša magas.
Stiklainyje sužvejojęs du agurkus, atlikėjas švysteli juos į publiką. Juos pagavusieji žmonės pakviečiami ateiti ir nešinos agurkais ant scenos viena po kitos pakyla dvi moterys. Pirmoji grąžina sveiką agurką, antroji pakeliui spėja sugraužti pusę raugintos daržovės. Savo veido išraiška reikšdamas nusistebėjimą tokiu moters pavalgumu, magas rodo į scenoje atsiradusį perlenktą popieriaus lapą ir praneša, kad tai yra gimimo liudijimas.
Išrinktųjų žiūrovių jis prašo parinkti vaiko lytį ir vardą. Išgirdęs, kad turi būti mergaitė, Copperfieldas agurką sugraužusios moters prašo sugalvoti mergaitei vardą ir užrašyti ant švaraus popieriaus lapo, tačiau niekam nerodyti. Kitos moters dar paprašoma ant jai įduoto popieriaus lapo užrašyti kokią nors jos susigalvotą kortą ir taip pat niekam nerodyti.
Atlikęs visa tai, magas vėl atsisuka į savo kūdikio motiną Laimą, teiraujasi jos apie rytinį negalavimą ir tuoj pat ramina, kad jis jai negresia, kadangi dabar vakaras. Ir praneša, kad pats laikas echoskopijos procedūrai. Prie Laimos pilvo mago asistentė baltu chalatu prideda echoskopo skenerį ir ekranuose atsiranda nespalvotas galvą linguojančio kūdikio vaizdas.
Vaikui vardą sugalvojusios moters prašoma parodyti, ką ji užrašė ant popieriaus. Išvydęs, kad parašyta “Marytė”, magas svajingai ištaria “Marytė Copperfield”. Tuomet ima visą tą laiką prieš juos gulėjusį minėtą “gimimo liudijimą”, jį išlanksto ir rodo per visą lapą užrašytą vardą - “Marytė”. Tuoj po to kūdikis ekrane staiga iškelia rankutę, kurioje laiko kortą - kryžių aštuonetą. Būtent šią kortą žiūrovė ir buvo susigalvojusi bei užrašiusi tik dabar atskleistame savo popieriaus lape.
Kitas numeris skiriamas pademonstruoti magijos meistro galią prieš fizikos dėsnius. Scenoje išdygsta stačiakampė tuščiavidurė pusantro metro aukščio platforma. Ant jos viršaus pastatoma į karstą panaši pailga dėžė, o į ją aukštielninkas atsigula magas. Iš šonu į žiūrovus atsuktos dėžės kyšo tik mago pėdos ir galva. Palengva dėžė su magu viduje tarsi teleskopinė meškerė sutraukiama iki batų dėžutės dydžio, o energingai judinamos galva ir pėdos kyšo kaip kyšojusios. Publikai pasidžiaugus tokiu kompaktišku mago pavidalu, dėžė ištempiama iki ankstesnio dydžio ir iš jos lyg niekur nieko iššoka atlikėjas.
Vėl iš salės atrenkamos dvi žiūrovės ir rankose laikydamas plastikinę dėželę be dangčio magas joms meiliai demonstruoja joje ropinėjantį juodąjį Afrikos skorpioną, aiškindamas, kad jo įkandimas mirtinas. Tai patvirtindamas padaras grėsmingai krutiną nuodų pritvinkusią uodegą.
Pranešęs, kad tuoj padarys taip, kad šis skorpionas atsidurtų Osamos bin Ladeno trumpikėse, Copperfieldas dėželę perleidžia palaikyti vienai iš moterų. Kitai moteriškei paduoda kortų malką, paprašo išsirinkti kortą, ją įsidėmėti ir įkišti atgal. Tai atlikus kortos gerai išmaišomos, išskleidžiamos tarsi vėduoklė, kurios centras susegamas spaustuku. Magas griebia skorpioną už jo nuodingos uodegos, prineša virš kortų vėduoklės ir akimirkai į ją panardina gyvio žnyples. Tuoj po to padaras keliamas į viršų, o jo žnyplėse puikuojasi tvirtai suspausta korta. Žinoma, tai toji pati žiūrovės išsirinkta korta.
Po žaidimo su mirtį nešančiu padaru - saugesnis, bet dar labiau intriguojantis triukas - loterijos skaičių spėjimas. Davidas Copperfieldas praneša, kad šį numerį atlieka savo mirusio senelio garbei, kuris kadaise jam parodė pirmąjį pokštą, tačiau draudė, kaip ir jo tėvui, siekti karjeros pramogų versle. Ekranuose sušvinta prieš pusę amžiaus mėgėjiškai filmuoti šeimyninio gyvenimo epizodai, kuriuose šmėkščioja pats mažametis Davidas, jo senelis ir tėvas.
“Šeima gyveno vargingai ir senelis nuolat pirko loterijos bilietus, kadangi tai buvo vienintelis būdas įsigyti svajonių automobilį - 1948 m. gamybos žalią “Lincolną”. Bet per visą gyvenimą jis teturėjo du senus laužus. Kai juos visai pribaigė, pasiliko jų numerių lenteles. Tuos numerius kas savaitę jis pabraukdavo loterijos biliete, bet taip niekad ir nelaimėjo. Šį vakarą padarysiu tai, kas jam be galo patiktų - atspėsiu loterijos skaičius ir išpildysiu jo svajonę”, - pažada magas.
Įnešama spynomis nusagstyta plastikinė dėžė, jos viduje matosi metalinė skrynelė - pranešama, kad joje guli popieriaus lapas ir garso kasetė. Juose magas sakosi jau užfiksavęs skaičius, kuriuos tik netrukus pasirinks žiūrovai. Paaiškinama, kad tikimybė tai atlikti yra viena iš daugiau kaip trilijono.
Į salę metama lėkštelė ir ją pagavusio vyruko prašoma sugalvoti du skaičius, kurie užrašomi ant didžiulio popieriaus lapo. Papildomai jam pateikiamas “asmeninis” klausimas apie dėvimų trumpikių spalvą ir žiūrovas vargais negalais prisimena, kad toji spalva yra pilka. Spalvos pavadinimas taip pat užrašomas.
Kitas lėkštę pagavęs vyriokas taip pat pasako du skaičius, o išgirdęs miglotai suformuluotą klausimą: “Kada buvo paskutinis kartas, kai buvai užsiėmęs”, supratingai atsakė, kad prieš penkiolika valandų. Tai užrašoma prie spalvos pavadinimo.
Du paskutinius skaičius pasiūlo moteris, taip pat ji turi pasakyti savo gimtadienio datą - dvylikto mėnesio dvidešimt aštuntoji diena.
Tuomet visi trys žiūrovai kviečiami ant scenos ir jiems įteikiami raktai nuo dėžės, kurioje slypi skrynutė su skaičių spėjimu. Įveikus visas spynas prisigaunama prie popieriaus lapo ir garso kasetės. Pirmiausia į atneštą magnetolą įdėdama kasetė ir pasigirsta balsas, jog spalva yra pilka, o valandos, diena ir mėnuo yra penkiolika, dvidešimt aštuoni bei dvylika. Ir, žinoma, išlankstomas popieriaus lapas, kuriame puikuojasi visi šeši žiūrovų pasakyti skaičiai. Garso kasetę Copperfieldas įteikia talkinusiai žiūrovei: “Pasiimkite namo, leiskite klausytis draugams - tai taip pat gerai kaip Nelė Paltinienė “.
Tuomet iš skrynutės atlikėjas ištraukia dar kai ką - dvi automobilio numerio lenteles nusitrynusiais dažais. Pridėjęs vieną prie kitos parodo, kad juose iškalti tie patys atspėti skaičiai. Galiausiai jis abiejų vyrukų paprašo pritūpti prie scenoje atsiradusių keleto maždaug jų ūgio stulpų. Tarp jų atsitupia ir pats magas. Virš jų asistentai tik akimirkai užmeta balta drobę, o ją nutraukus ant stulpų sužvilga senelio svajonių automobilis - pats tikriausias žalias “Lincolnas”. Įgyvendinęs senelio svajonę Copperfieldas įsiropščia į automobilio vidų ir tikrumo dėlei junginėja lempikes bei mina akseleratorių.
Netrukus scenoje vėl išdygsta nenuorama antinas ir vakaro šeimininkas kreipiasi į jį vardu: “Websteri, dabar jau tavo eilė”. Pasirinktam žiūrovui ant scenos įduodamas medinis kibiras su dangčiu. Prašoma visiems parodyti, kad jis tuščias, ir kibiro dangtis užvožiamas.
Antinas įdedamas, ant stovo pastatytą dėžę, po akimirkos dėžė visiškai išardoma, o paukščio joje nė kvapo. Netrukus jis ištraukiamas iš visą tą laiką žiūrovo laikyto kibiro. Iš publikos pasigirsta įtartinas angliškas raginimas pakartoti numerį, tačiau kaip galima lėčiau. “Jei bus sulėtintai, visi pamatys, kaip aš tai darau”, - spyriojasi magas ir prašo to paties balso kalbėti prancūziškai, kiniškai ir galiausiai dainuoti kaip Britney Spears. Tik tai įvykdžius atlikėjas sutinka lietuviškai: “Dabar sulitintai”, iš užkulisių atsineša pliušinį antiną ir visus tikina, kad tai tas pats antinas, tik pavargęs, o kad niekam nekiltų abejonių, mikliai sukinėja jo kaklą.
Mėgdžiodamas judėjimą sulėtintame kino filme iliuzionistas ima grūsti žaislą į pilkąją dėžę, o prie jo imituodamas sulėtintą bėgimą artėja juodai apsirengęs asistentas. Jis čiumpa dar dėžėje neatsidūrusį tariamą antiną ir skuba jį sugrūsti į žiūrovo laikomą kibirą. Esą triuką atliekant įprastu greičiu juodu užuolaidų fone asistentas yra nematomas. Kiek pasiskeryčiojus vietoj sugrūsto žaislo iš kibiro ištraukiamas tikrasis Websteris.
Antinui išplasnojus pranešama, kad pagaliau atėjo laikas svarbiausiam vakaro numeriui, kurio metu kartu su iš anksto atrinktu žmogumi bus persikelta į Jamaikos salą. Į sceną pakviečiamas tasai išrinktasis - vaikinas, vardu Tomas. Paaiškinama, kad jo tėvas, sielodamasis dėl pašlijusių santykių su savo sūnumi, savo laiške ponulio Copperfieldo prašo padėti įgyvendinti kadaise Tomui duotą pažadą - nukakti į Jamaiką. Suprantama, geraširdis magas negalėjo neatsiliepti į pagalbos šauksmą. Ekranuose sušvinta tiesioginis TV ryšis su Jamaikos paplūdimy lūkuriuojančiais asistentais.
“Daug kas sakys, kad tai neįmanoma, bet neužgauliokite mano protinių sugebėjimų, nes ne protas, o vaizduotė čia svarbiausia”, - deklaruoja magas ir priduria, kad bus pateikti kelionės įrodymai.
Iš publikos išrenkama mergina, kuri turi pasakyti skaičių iki dešimties. Jai pasirinkus trejetą, jos prašoma išsirinkti tris žiūrovus, o po to užrašyti savo vardą ant popieriaus lakšto. Tuomet šis lakštas įduodamas Tomui ir kartu su išrinktais trimis žiūrovais jis yra nufotografuojamas. Viena mergina iš šios žiūrovų trijulės ant gautos momentinės nuotraukos turi užrašyti savo vardą ir datą. Negana to, į salę metamas kamuoliukas ir jį pagavusios merginos prašoma sugalvoti dvi raides ir žymekliu jas užrašyti ant Copperfieldo rankos.
Patikinęs, kad vaizdas ekrane nėra techninė gudrybė, amerikietis atkreipia visų dėmesį į scenos gilumoje atsiradusį apvalų veidrodį, kurio dėka žiūrovai gali stebėti, kas vyksta už jo ir Tomo nugarų. Galbūt todėl, kad mažame veidrodyje nelabai ką galima dorai pamatyti, atlikėjas prisipažino, kad jį nugvelbė iš parduotuvės “Taupa”.
Į sceną įridenamas panašus į krano strėlę pailgas įrenginys. Viename jo gale stūkso žmogaus ūgio metalinis karkasas, kurio tūrio kaip tik pakanka sutilpti abiem keliauninkams. Tuomet visas įrenginys pasukamas taip, kad galas su metaliniu karkasu maždaug šešis metrus išsikištų už scenos ribų ir keleto metrų aukštyje pakibtų virš pirmųjų žiūrovų eilių.
Kelionės vadovas Copperfieldas Tomui perduoda įrodymu tapsiančią nuotrauką, pasiūlo apsilankyti bet kuriame kitame jo pasirodyme tiems, kas pageidaus įsitikinti, jog numeris atliekamas gyvai ir kaskart su kitais žmonėmis.
Užtraukiamos aplink karkasą esančios užuolaidėlės ir tankėjant muzikinio pulso tvinkčiojimui nuaidi Tomo klyktelėjimas. Tuoj pat pademonstruojama, kad karkasas jau tuščias, o tuo pačiu metu ekranuose matomame paplūdimyje iš po nedidelės asistentų apsuptos medžiaginės užtvarėlės išnyra Davidas Copperfieldas ir jo bendrakeleivis.
Tomas medine veido išraiška puola žarstyti smėlį, laksto palei jūrą ir galiausiai apsikabina su iš už palmės išnirusiu savo tėvu. Vilniuje likusiems žiūrovams nepamirštama priešais kamerą pademonstruoti kelionės įrodymus. Tomas iš kišenes išsitraukia tą pačią kolektyvinę fotografiją su užrašytu žiūrovės vardu “Jūratė” ir data, o Copperfieldas prieš kamerą puikuojasi ant jo rankos Vilniuje užrašytomis raidėmis.
Netrukus magas nusprendžia grįžti atgal ir išdygsta salės parterio vidury. Atsidūręs scenoje ir iš batų išsikratęs paplūdimio smėlį, atlikėjas paskelbia, kad vakaro pabaigai parengė dar didesnę žiūrovų pradanginimo akciją. Į salę metama trylika milžiniškų kamuolių ir po intensyvių jų gaudynių kviečiami ateiti juos sugavusieji žiūrovai. Jie sodinami ant krėslų, esančių didžiąją scenos dalį užimančio stačiakampio karkaso viduje. Dėl viso pikto prieš jiems dingstant teiraujamasi ar tarp jų nėra teisininkų, galinčių už tokius veiksmus pateikti ieškinį. Į pradangintų žiūrovų grupę galintiems įsiskverbti triukų demaskuotojams magas turi parengęs specialų pasiūlymą: “Kiss my ass”.
Po šių formalumų kiekvienam įduodama po žibintuvėlį, užtraukiamos aplink karkasą esančios užuolaidos, pro kurias prasišviečia įjungtų žibintuvėlių spinduliai. Spygaujant viduje esantiems žmonėms karkasas kiek padrebinamas ir už po atidengtų užuolaidų netrukus pasimato tik tušti krėslai.
Atsisveikindamas Davidas Copperfieldas patikino, kad visi pradanginti žiūrovai vėl atsidūrė savo vietose, tačiau besiskirstanti publika nesileido į jų paieškas - matyt, pasikliovė iliuzijų ir magijos meistro žodžiais.
