Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Geotechnikos katedros docentas Rimantas Mackevičius visada buvo aistringas sporto mylėtojas. Pomėgis sportui peraugo ir į sporto komentatoriaus darbą. Doc. dr. Rimantas Mackevičius garsėja kaip žodžio kišenėje neieškantis šmaikštuolis futbolo rungtynių komentatorius.
Rimantai, kaip atradote bėgimą?
Aš nemaniau, kad ilgai bėgiosiu, kai pradėjau. Prieš bėgimą lankiau dziudo imtynių treniruotes, bet įvyko nelaimė – sunkią traumą gavo mūsų treneris. Kol jis gydėsi, treniruočių nebuvo. Kad neprarasčiau formos, ėmiau bėgioti. Bėgioju iki šiol ir norėčiau bėgioti dar ilgai.
Iš dziudo mokslų, laimei, gyvenime pritaikiau tik vieną veiksmą – mokėjimą kristi. Kiekvieną žiemą, paslydęs ir tėškęsis ant ledo, gulėdamas ir neskubėdamas keltis, su dėkingumu prisimenu savo dziudo trenerį, daugkartinį Lietuvos čempioną Jurijų Čiursiną.
Kiti į bėgimą atėjo kitaip. Kas vaikystėje, o kas ir sulaukęs šešiasdešimties.
Ar tiesa, kad bėgimas – tiesiausias kelias į sveiką gyvenimą ir puikią savijautą?
Bėgimas – tai kelias. Kaip kiekvienas kelias, jis gali būti laimingas, bet gali būti ir pavojingas. Per daugiau kaip tris dešimtis bėgiojimo metų esu patyręs ir persitreniravimo pasekmes, ir traumas, ir skausmus...
Iš savo patirties žinau, kad bėgimo nereikėtų vertinti kaip vaisto ar kaip protines galias mobilizuojančios priemonės. Norėjau pasakyti, jeigu jūs ruošiatės egzaminui arba rašote sudėtingą mokslinį straipsnį ir pajutote nuovargį, eikite ramiai pailsėti, o ne aukitės bėgimo batelius.
Bėgimas jums padės, kai ir be jo esate laimingas, bet norite išgyventi visą laimės ir pilnatvės spalvų spektrą. Bėgimas – kaip daina. Kai jumyse darna ir džiaugsmas dėl to, kas vyksta aplink jus, linksmai ir dainuojate. O jei jaučiate „ugnį kraujyje ir dinamitą batuose“ - eikite bėgioti. Niekuomet nedainuokite ir nebėgiokite, jei iš tikrųjų to nenorite.
Įvairiuose 10-12 km bėgimuose pastaraisiais metais Jūs atbėgdavote vienas iš paskutiniųjų. Ar Jums ne gėda dėl tokių rezultatų? Gal jau laikas baigti bėgioti?
Niekas nenori pralaimėti, tik reikia suprasti, kas vertintina kaip nesėkmė. Man dar neteko masiniuose bėgimuose atbėgti paskutiniam, bet tikėtina, kad tai kada nors įvyks (turbūt vasario 16-osios bėgime Pabaiskas – Ukmergė, nes ten susirenka eikli kompanija).
Vis dėlto paskutinė vieta tame ar kitame bėgime man nebus nesėkmė. Pralaimėsiu, jei nebėgsiu ar nenubėgsiu visos distancijos. O kiekvienas masinis bėgimas, kuriame bėgu ir pasiekiu finišą, tampa mano pergale. Apskritai masiniuose mėgėjų bėgimuose, skirtingai negu profesionalų varžybose, iškovotoji vieta neturi beveik jokios reikšmės.
Mėgėjų varžybose kovojama ne tiek su kitais bėgikais, kiek su savo neigiamomis savybėmis: tingumu, aplaidumu, „ištižimu“, netikėjimu savo galimybe pasiekti nors kiek aukštesnį tikslą. Bėgimas kartais panašus į kūno ir dvasios valymą nuo vidinio purvo, kurio daugiau ar mažiau yra kiekviename žmoguje.
Ką dar galėtumėte patarti pradedantiems bėgioti?
Nepagailėkite pinigų labai geriems, brangiems bėgimo batams. Kitaip rizikuojate sugadinti kojas.
Nebėgiokite po saulėlydžio.
Nebėgiokite vos atsikėlę.
Nieko nevalgykite iki bėgimo, o tik gerkite.
Vasarą saugokitės saulės bei šilumos smūgio. Per karščius iš viso geriau ilsėtis, o ne sportuoti.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado pomėgis futbolui? Net tapote futbolo varžybų komentatoriumi?
Iš pradžių tapau rašančiu į žurnalus ir laikraščius neetatiniu futbolo (retkarčiais ir kitų sporto šakų) korespondentu. Pirmą straipsnį parašiau 1974 metų pasaulio futbolo čempionato Vakarų Vokietijoje išvakarėse. Jis buvo skirtas pasaulio čempionatų istorijos linksmesniems ir įdomesniems momentams, jį atspausdino tais laikais populiarus „Jaunimo gretų" žurnalas. Buvau vienuoliktokas, todėl sužinojęs, kad mano straipsnis bus spausdinamas, šokinėjau iš džiaugsmo.
1978 metų pasaulio futbolo čempionato Argentinoje išvakarėse, būdamas VISI ketvirto kurso studentu, parengiau straipsnių ciklą „Komjaunimo tiesai" apie čempionatų istoriją „Dešimt futbolo forumų", kuris tapo pamatu vėliau parašytai knygai „Futbolas - milijonų aistra" .
Vėliau „Lietuvos ryte" ir kituose periodiniuose leidiniuose buvo spausdintos kelios dešimtys mano straipsnių, kuriuose norėjau savo susižavėjimą futbolu perteikti kitiems, visų pirma vaikams ir jaunimui. Rašiau ir apie „Tour de France" dviračių lenktynes, ledo ritulį, bėgimą, krepšinį.
Savo futbolo rungtynių komentavimą vertinu blogiau nei straipsnius ir knygą apie futbolą. Per Lietuvos televiziją komentavau 2000 metų Europos čempionatą, 2006 metų pasaulio pirmenybes, Italijos A serijos čempionatą (2005/2006 metų sezoną). Tai buvo įdomu, bet futbolo rungtynių komentavimas - labai sudėtingas menas. Esu įsitikinęs, kad geras komentatorius turi būti pirmiausia puikus aktorius, tobulai valdyti balso intonacijas, kurti nuotaiką, turėti daug žinių apie tai, ką komentuoja, o gal svarbiausia - būti aukštos kultūros žmogumi. Tokie buvo rusas Nikolajus Ozerovas, gruzinas Kotė Macharadzė.
Dabar Lietuvoje yra labai daug gabių jaunų komentatorių (Kesminas, Meškonis, Nalivaika, Budraitis, Grudzinskas, Aleksandravičius), todėl galvoju, kad mano, kaip televizijos futbolo komentatoriaus, laikas gražiai ir ramiai pasibaigė... Nors ką gali žinoti, gal vėl netikėtai būsiu pakviestas. Nežinau, ar surasiu jėgų atsisakyti...
Jūs tiesiog trykštate optimizmu ir humoro jausmu. Šalyje, kur lietūs lyja, tai gana retas reiškinys. Iš kur semiatės jėgų optimizmui?
Būna dienų, kai pesimizmo daugiau nei optimizmo. Vis dėlto turbūt visada labiau optimistu nei pesimistu būna žmogus, kuris kartą išvengė mirties. Kai mano Mama buvo nėščia, gydytojai jai dėl širdies ligos kategoriškai rekomendavo nutraukti nėštumą, nes, jų nuomone, gimdymas galėjo baigtis tragiškai. Galėjau būti nužudytas dar negimęs. Laimei, garsus tuo metu Kauno profesorius Kupčinskas pasakė Mamai: „Jei labai norite, gimdykite". Gimdymas Kauno klinikose buvo sėkmingas. Žinodamas visa tai, kaip galiu nesidžiaugti kiekviena nauja diena?
Be to, man labai sekasi. Sutikau nuostabiausių žmonių: pirmąją mokytoją A.Triponienę, į Pagrindų ir pamatų katedrą mane pakvietusį profesorių J.Šimkų, vadovavusį mano disertacijos rengimui profesorių V.Sokolovičių, daug daug kitų.
Ar sutiksite, kad gerą nuotaiką turime susikurti mes patys?
Man atrodo, ne taip svarbu būti geros nuotaikos. Svarbu mylėti ir jausti, kad esi mylimas. Čia turiu galvoje meilę pačia plačiausia prasme, taip pat ir meilę gamtai.
