Žmogus, pasivadinęs Adamu Smithu (kiek vėliau įvertinsite ironiją) neseniai sumalė mane į miltus mano paties „bloge“. „Jūs pernelyg „materialistinis“ žmogus, kad suprastumėte, kokia yra gyvenimo prasmė. Jūs (plepiai iš žurnalų) randate pasekėjų tarp žmonių, kuriems nereikia nieko, išskyrus pinigus, neva suteikiančius galimybę nusipirkti laimę. Jūs dar turite laiko, kad galėtumėte atsisakyti niekų, kuriuos tauškiate, ir pradėtumėte gyvenimo prasmės paieškas – o ji tikrai neturi nieko bendra su pinigų darymu. Linkiu sėkmės.“
Atleiskite, pone Smithai, bet aš tikrai nemanau, kad gyvenimo prasmė – turto vaikymasis. Ir niekuomet taip nemaniau. Man regis, gyvenimo prasmė – naudotis Dievo dovanotais talentais. Tačiau turto siekimas (siekis pasipelnyti, jei norite) turi savo tikslą. Pinigai (pelnas) – tai instrumentas. Tai kapitalas. Be kapitalo nėra kapitalizmo. O be jo vysta naujos idėjos, ima gesti visuomenė, nyksta Dievo mums suteiktos dovanos. Tai ypač gerai jaučia gerąja to žodžio prasme patrakusi žmonijos dalis – dailininkai, išradėjai, verslininkai. Jiems kapitalizmas reikalingas labiau negu kitiems.
Tad pinigai yra geras dalykas, nes geras dalykas yra kapitalizmas. Jis tikrąja to žodžio prasme kuria prekes ir daro tai geriau – ir plačiąja, ir siaurąja prasme – nei bet kokia kita formacija. Hugo Chavezas pultų ginčytis, bet jis kvailas.
Ar galėtume žengti dar toliau ir pasakyti, kad kapitalizmas yra geras dalykas, nes jis dorovingas? Ar galime, remdamiesi tokia logika, pasakyti: kuo labiau kapitalizmas išgrynintas, tuo labiau jis moralus? Ar kapitalizmas yra nepriekaištingai moralus – tiek, kiek tai leidžia jam egzistuoti iš kartos į kartą?
Taip, pasakys Ayn Rand (arba Alisos Zinovjevos Rozenbaum, rusų kilmės amerikiečių filosofės, aistringos racionalaus egoizmo teorijos šalininkės) sekėjai. Bet dauguma mūsų nesiekia taip toli. Mes manome, kad kapitalizmas be dorovės įtakos ir išorinio spaudimo, be moralinių apribojimų ir garantijų anksčiau ar vėliau sužlugs.
Pernai numiręs kapitalistas Billas Ziffas, daug pasiekęs leidybos versle, išreiškė daugelio nuomonę: „Vertybėms kurti vien kapitalizmo nepakanka. Jis priklauso nuo to, kokiomis socialinėmis ir religinėmis vertybėmis mes remiamės savo darbuose. Vos tik šios vertybės išnyks, mes nusirisim į nusikalstamą, nežmonišką, kraugerišką visuomenę, kuri jau nebebus prieglobstis mūsų civilizacijai.“
Amerikos konservatoriai šiandien mažai dėl ko sutaria su liberalais. Tačiau dėl vieno dalyko sutinka dauguma ir vienų, ir kitų: kapitalizmas veikia, nors jis ir nepakankamai dorovingas. Konservatoriai mano, kad kapitalizmas darbuojasi geriausiai, kai į jį įpintos auksinės moralumo gijos: senosios gerosios vertybės, perimtos bažnyčioje, labdaros įstaigose, visuomeninėse organizacijose ir t.t.
Liberalai skeptiškesni. Jie žino, kad kapitalizmas formuoja ne tik nugalėtojus, bet ir nevykėlius. Jie įsitikinę, kad nugalėtojus reikia priversti padėti tiems, kuriems nesiseka. Konservatoriai prieštarauja: priverstinė pagalba žalinga ir vieniems, ir kitiems. Perskirstymas atšaldo ir nugalėtojus, kurie nesistengia gaminti daugiau, ir nevykėlius, kurie nebando pagerinti savo gyvenimo.
Būtent dėl to šiandien ginčijamasi Amerikoje. Minimalus atlyginimo už darbą dydis – tai perskirstymo atmaina. Jis verčia darbdavius mokėti darbuotojams daugiau, nei vertas jų našumas, kokia maža bebūtų nustatyta minimali alga. Prekybos apribojimai – dar viena perskirstymo atmaina, nors, galima daiktas, jūs su tuo nesutinkate. Atsakydamos į JAV įvedamus muitus kitos šalys nustato savuosius. Būtent tai yra visų prekybos karų esmė. Jos priverčia amerikiečių kompanijas, pasaulio ekonomikos lyderes – IBM‚ „FedEx“, „Citigroup“ ir kt. – atsisakyti savo iškovojimų, kad atsilaikytų Amerikos tekstilės ar pramonės įrangos gamintojai. Prekybos protekcionizmas priverčia turtingą Kaliforniją subsidijuoti neturtingą Ohają ir Pietų Karoliną.
Demokratai paprastai kur kas labiau remia priverstinį perskirstymą, nei respublikonai. Respublikonai – vėlgi dažniausiai – norėtų šalinti kapitalizmo trūkumus pasitelkę gerus darbus ir labdarą. Tai, beje, verčia respublikonus laikytis kur kas aukštesnių moralinių standartų valdymo srityje: valdžią gavę blogi žmonės gali naudoti perskirstymą lygiai taip pat lengvai, kaip ir geri žmonės, tačiau tik geri žmonės gali įkvėpti mus geriems darbams ir labdarai.
O ką apie kapitalizmą ir moralę sako Adamas Smithas – tikrasis, o ne mano kritikas?
Didysis škotas suformulavo dvi tezes, tarsi prieštaraujančias viena kitai. Štai jo įžymioji frazė iš „Gamtos ir tautų gerovės priežasčių tyrimo“ (1776): „Ne dėl mėsininko, aludario ar kepėjo palankumo mes tikimės gauti sau pietus, o dėl jų laikymosi savųjų interesų. Mes kreipiamės ne į jų humaniškumą, o į jų egoizmą, ir niekada nekalbame su jais apie mūsų poreikius, o tik apie jų naudą.“ Skamba egoistiškai: godumas – tai gerai.
Tačiau Smithas niekuomet taip nemanė. Savo ankstesniame veikale „Dorovinių jausmų teorija“ (1759) jis apibrėžė asmeninę naudą ne kaip egozimą ar godumą, o kaip psichologinį žmogaus poreikį užsitarnauti visuomenės, kurioje jis gyvena, palankumą. Po to, kai parašė „Tautų turtą“, Smithas perdirbo „Dorovinių jausmų teoriją“, tačiau liko ištikimas savo įsitikinimui, kad doroviniai jausmai ir asmeninė nauda – vienas ir tas pats.
Tad prisiminkime mūsų Adamą Smithą. Kai mes pamirštame jį, kapitalizmas praranda savo moralinį autoritetą, ir laimi „perskirstytojai“.
Richas Karlgaardas yra žurnalo “Forbes” leidėjas
