Globalaus prekės ženklo „Virgin“ įkūrėjas Ričardas Bransonas yra sukūręs daugiau nei 150 skirtingų verslų 25-iose pasaulio šalyse, todėl dažnai pravardžiuojamas XXI a. kapitalizmo pranašu. Jo gyvenimo būdas ir verslo filosofija turi daug pasekėjų visame pasaulyje.
Norėdami įkvėpti savo portalo lankytojus dideliems darbams, nusprendėme publikuoti trijų dalių biografinį straipsnių ciklą apie verslo legendą, Ričardą Bransoną. Medžiaga paremta D. Radkevičiaus leidyklos 2006-iais metais išleista knyga „Nekaltybės praradimas“.
Vaikystė, tėvai ir geriausias draugas
Savo vaikystę prisimenu gana miglotai, išskyrus kai kuriuos epizodus. Prisimenu, kad tėvai mums nuolat rengdavo nelengvus išbandymus, daugiausia fizinius, o ne protinius. Mano motina buvo pasiryžusi padaryti mus savarankiškus ir nepriklausomus.
Kai man buvo dar tik ketveri metai, mama išlaipino mane iš automobilio likus iki namų kelioms mylioms ir liepė man rasti kelią pačiam, einant per laukus. Savaime aišku, aš beviltiškai pasiklydau. Nepaisant to, pradėjau geriau orientuotis aplinkoje.
Neprisimenu savo gyvenime tokios akimirkos, kai nebūčiau jutęs savo šeimos meilės. Buvome šeima, kurios nariai vienas už kitą būtų galėję net užmušti – tokie esame ir dabar. Mano tėvai dievino vienas kitą, nei karto negirdėjau jų besipykstant.
Eva, mano motina, visą laiką buvo kupina gyvybės, savo energija užkrėsdama ir mus. Tedas, mano tėvas, buvo daug ramesnės prigimties, jis nuolat rūkė pypkę ir skaitė savo laikraštį, tačiau abu mėgo nuotykius. Mama domėjosi šokiais, o tėtis – archeologija.
Geriausias mano vaikystės draugas buvo Nikas Pauelas. Jis buvo ramaus būdo. Greit mes jau kartu darėme viską: karstėmės po medžius, važinėjomės dviračiais, šaudėme triušius. Bet labiausiai man jis patiko tuo, kad jo mama darė baisiai skanų kremą.
Mano draugystė su Niku rėmėsi ne tik simpatija – joje stipriai reiškėsi ir lenktyniavimo elementas. Buvau pasiryžęs viską daryti geriau už jį, tačiau tai buvo sveika konkurencija. Kai mums sukako aštuoneri, mus perskyrė, nes mane išsiuntę į internatą.
Mokykla, disleksija ir sportas
Pirmąją naktį Skeitklifo parengiamojoje mokykloje nubudau vidury nakties, klausydamasis kitų vaikų knarkimo, ir pasijutau toks vienišas, nelaimingas, išsigandęs. Paskui man pasidarė bloga, pajutau, kad susivemsiu. Bet tas blogumas užėjo taip staigiai, jog nespėjau pašokti iš lovos ir nubėgti į tualetą, o apvėmiau patalynę.
Pašaukta ūkvedė nepradėjo guosti, kaip kad būtų padariusi mama, bet aprėkė mane ir liepė pačiam išsivalyti lovą. Lig šiol negaliu pamiršti to pažeminimo. Buvau visiškai sutrikęs ir apimtas apmaudo bei didžiulės baimės, kas manęs laukia ateityje.
Trečią buvimo internate savaitę mane iškvietė į direktoriaus kabinetą ir pasakė, kad pažeidžiau kažkokią taisyklę. Atrodo, kad įėjau į ką tik užsėtą veją paimti čia atriedėjusio futbolo kamuolio. Turėjau pasilenkti ir šešis kartus gavau vytele per užpakalį.
Bėdos tai tikrai turėjau – visą laiką. Būdamas aštuonerių metų dar nemokėjau skaityti. Tiesą sakant, sirgau disleksija (gebėjimo skaityti sutrikimu) ir buvau trumparegis. Nors ir sėdėjau pirmame suole, neįžiūrėjau, kas parašyta lentoje. Tik po poros semestrų kažkas susiprotėjo patikrinti mano regėjimą.
Disleksija tais laikais nebuvo laikoma problema. Tiksliau sakant, tai buvo tik sergančio ta liga vaiko problema. Kadangi tada apie tokią ligą niekas nebuvo girdėjęs, tai nesugebėjimas skaityti ir rašyti rodė tik tai, kad tas vaikas kvailas arba tingus. O parengiamojoje mokykloje karšdavo kailį už vieną ir už kitą.
Išsigelbėjimą suradau už klasės ribų – paaiškėjo, kad man labai sekasi sporte. Geri sportininkai Anglijos mokyklose ir universitetuose yra laikomi didvyriais. Tapau futbolo, regbio ir kriketo komandų kapitonu. Kiekvieną dieną, kai būdavo sporto užsiėmimai, aš laimėdavau visas taures sprinto ir barjerinio bėgimo distancijose. Savo vienuoliktojo gimtadienio išvakarėse, laimėjau visus bėgimus ir netgi šuolio į tolį varžybas.
Pirmieji nesėkmingi versliukai
Per vienas Velykų atostogas nusprendžiau užsidirbti pinigų. Nors mokykloje mano matematiniai sugebėjimai buvo vertinami nekaip, įžvelgiau galimybę užsidirbti, augindamas kalėdines eglutes. Nuėjau pas Niką aptarti savo plano.
Jis irgi buvo parvažiavęs atostogų, tad nutarėme pasodinti 400 eglučių mūsų sodybos žemėje. Iki kitų metų Kalėdų jos turėjo užaugti daugiau kaip iki metro, ir tada bus galima jas parduoti. Sutariau su Niku, kad pelną dalinsimės pusiau.
Per tas Velykų atostogas padarėme vagas ir pasėjome 400 sėklų. Paskaičiavom, kad jei eglutės užaugs beveik iki dviejų metrų, tai jas bus galima parduoti po 2 svarus. Taigi iš viso turėtumėm gauti 800 svarų, ir tai būtų grynasis pelnas, nes sėklos tekainavo 5 svarus.
Vasarą nuėjom pasižiūrėti, kaip auga mūsų medeliai. Radom tik vieną kitą išlindusį iš žemės ūgliuką – visus kitus sušveitė triušiai. Sugalvojom jiems baisų kerštą – nemažai jų iššaudėme, o kailiukus pardavėm vietiniam mėsininkui. Vis kelis šilingus gavom.
Per kitas Kalėdas Niko brolis gavo dovanų banguotąją papūgėlę, ir man iš karto kilo mintis užsiimti dar vienu verslu – papūgėlių auginimu! Man labiausiai patiko tai, kad jomis bus galima prekiauti ištisus metus, t.y. tai ne sezoninis verslas.
Pasidomėjau kainomis ir paskaičiavau, kiek kainuos lesalas ir įkalbėjau tėtį pastatyti joms didelį voljerą. Nors ir labai nenoromis, mano tėvas voljerą pastatė ir paukšteliai sparčiai dauginosi. Tačiau aš aiškiai pervertinau vietinę papūgėlių paklausą.
Net po to, kai visi mūsų kaimo gyventojai įsigijo bent po porą jų, voljere jų liko labai daug. Vieną dieną būdamas mokykloje gavau iš mamos žinią, kad voljerą užpuolė žiurkės ir suėdė visas papūgėles. Tik po daug metų ji prisipažino, kad jai baisiai nusibodo valyti voljerą ir vieną dieną ji paliko atviras jo duris – papūgėlės išskrido.
Žurnalo „Studentas“ leidybos pradžia
Man atrodo, kad iš tėvų paveldėjau polinkį maištauti. Man visada atrodė, jog taisyklės kuriamos tam, kad būtų laužomos, o mūsų mokykloje visokių normų ir taisyklių buvo ne mažiau kaip armijoje. Daugelis iš jų buvo pasenusios ir beprasmės. Išdėsčiau tai raštu direktoriui ir šis pasiūlė parašyti straipsnį į mokyklinį laikraštuką.
Tačiau visos mūsų idėjos buvo per daug „revoliucingos“, kad jas būtų galima paskelbti mokyklos laikraštyje. Šitaip pamažu išsirutuliavo tarpmokyklinio žurnalo idėja, kurį pavadinome „Studentu“, nes tuo metu buvo daug kalbama apie „studentų valdžią“, „studentų revoliuciją“. Būti jaunam tada buvo tikrai labai įdomu.
Atsirado daugybė organizacinių darbų. Pradėjau kurti redakciją savo kambarėlyje. Su potencialiais reklamos užsakovais šnekėjau iš telefono būdelės. Dauguma tų, kam skambinau, iš karto atmesdavo pasiūlymą mokėti už reklamą dar neleidžiamame žurnale.
Tačiau ilgainiui prisigalvojau, kaip patraukti jų dėmesį. Skambinant į „Coca-Cola“ kompaniją pasakiau, kad „Pepsi“ jau užsisakė didelį skelbimą, bet paskutiniame puslapyje dar yra vietos. Pridurdavau, kad „Studentas“ bus didžiausias britų jaunimo žurnalas.
Ir štai pagaliau įvyko persilaužimas: gavom pirmąjį 250 svarų čekį už reklaminį skelbimą, o žinomas dailininkas Džeraldas Skarfas sutiko nupiešti mums komiksą ir duoti interviu žurnalui. Taigi „Studentas“ iš mano vaizduotės objekto pagaliau tapo realybe.
Po kelių pirmųjų numerių į mūsų žurnalo leidimą įtrauktų žmonių skaičius pradėjo didėti. Platinti mūsų žurnalą padėjo patys įvairiausi žmonės. Tačiau aš niekada per daug nesirūpinau, kiek gausime pelno – aš tik norėjau, kad mūsų kasoje būtų pakankamai pinigų kitam numeriui išleisti ir sąskaitoms apmokėti. Man atrodė, kad kuo daugiau egzempliorių parduosime, tuo daugiau reklamos užsakovų galėsim pritraukti.
Nors tuo metu aš to dar nesuvokiau, tačiau nuo žurnalistikos pamažu perėjau prie verslo. Kolegos užsiėmė redagavimo darbais, o man teko spręsti leidybos problemas, pardavinėti reklamos plotą, derėtis su spaustuvininkais. Aš dariausi verslininku vos ne savaime, automatiškai, nors jei kas nors būtų apie tai man tada pasakęs, greičiausiai būčiau paklausęs kieno nors, kas tas verslininkas.
Konsultacijos centras ir pirmasis areštas
Kurį laiką artimai draugavau su Debe – mergina, gyvenančia toje pačioje gatvėje, kuri padėjo mums leisti žurnalą. Vieną dieną ji pareiškė man, kad yra nėščia. Tai mums abiem buvo tikras šokas, nes vaiko tikrai negalėjom sau leisti.
Debė nusprendė, kad reikėtų daryti abortą. Tačiau paskambinę telefonu keliais adresais supratome, kad tą padaryti bus labai sunku. Laimei, su mumis susisiekė malonus gydytojas ir pasisiūlė atlikti abortą tik už 50 svarų.
Po operacijos man ir Debei pasidarė aišku, kad su panašiomis problemomis susiduria daug jaunų žmonių, nežinančių į ką kreiptis pagalbos. Tikrai būtų daug geriau, jei būtų vienas telefono numeris, kuriuo paskambinus būtų galima sužinoti, į kokį gydytoją kreiptis.
„Savo problemas paveskite mums“ – toks buvo ką tik mūsų įkurto Studentų konsultacinio centro šūkis. Mes dalijome praeiviams lapelius Oksfordo gatvėje ir reklamavomės „Studente“. Netrukus pasipylė telefono skambučiai. Daugelis kreipdavosi dėl nėštumo.
Studentų konsultaciniam centrui dabar teko skirti daugiau laiko negu žurnalui. Kartais tekdavo trečią valandą nakties kokią valandą kalbėtis su kokiu nors potencialiu savižudžiu, ar patarti kaip rašyti laišką vaikinui, besibaiminančiam, kas susirgo venerine liga.
1969 metų lapkričio mėnesį pas mus apsilankė du policininkai. Jie užėjo atkreipti mano dėmesį į 1917 metų „Venerinių ligų įstatymą“, jei aš kartais jo nežinočiau. Jame rašoma, kad draudžiama viešai reklamuoti pagalbą ar vaistus nuo venerinių ligų. Paaiškinau, kad mes tik nukreipdavome žmogų į atitinkamą instituciją.
Policininkai buvo neperkalbami ir pasakė, jog jei ir toliau skelbimuose vartosime žodį „venerinė liga“, man grės dveji metai kalėjimo. Mes ignoravome jų įspėjimą. Tai buvo klaida. Mane areštavo. Laimei, teismo sprendimas buvo palankus man.
Muzikos įrašų prekyba ir „Virgin“ gimimas
Iš visų, kas tik užsukdavo pas mus paplepėti ar padirbėti žinojau, kad jie daug laiko skirdavo muzikos klausymui ir nemažai pinigų jos įrašams įsigyti. Pas mus grotuvas buvo įjungtas visą laiką ir visi skubėdavo įsigyti naujausius „Rolling Stones“ ar Bobo Dylano albumus. Muzika jaudino, vertė jaunimą svajoti pakeisti pasaulį.
Iki to laiko man rūpėjo uždirbti pinigų tik tam, kad būtų galima užtikrinti žurnalo ir konsultacijų finansavimą, tačiau dabar man šovė į galvą mintis, jog tai labai įdomi verslo galimybė. Nepaisant Vyriausybės mažmeninių kainų palaikymo panaikinimo, nė viena parduotuvė nepradėjo siūlyti plokštelių sumažintomis kainomis.
Nesilioviau galvojęs apie didelę įrašų kainą ir apie tai, kokie žmonės perka „Studento“ žurnalą. Svarsčiau, ar nepabandyti reklamuoti ir pardavinėti pigius įrašus, siuntinėjant juos paštu. Reklama susilaukė daug dėmesio, o mus pasiekė lig tol neregėti grynųjų pinigų srautai.
Nusprendėm, kad prekybos paštu verslui reikia kito pavadinimo – tokio, kuris patrauktų dėmesį, kristų į akis ir orientuotųsi ne tik į studentus. Sėdėjom visi ratu ir generavome idėjas. Viena mergina palinko į priekį ir paklausė: „Kaip jums patinka „Virgin“ (liet. skaistuolis)? Juk versle mes visiškai nepatyrę, tikri skaistuoliai!“
Mūsų labai nedideli rinkos tyrimai pasitvirtino: studentai muzikos įrašams išleisdavo nemažai pinigų ir jiems nesinorėjo mokėti 39 šilingus „VH Smith“ kompanijai, jei „Virgin“ jie tai galėjo gauti už 35 šilingus. Užsakymų apimtis išaugo nuo pundo laiškų iki viso maišo.
Vienas iš didžiausių užsakymų paštu privalumų buvo tas, kad klientai iš karto atsiųsdavo ir pinigus, todėl mes šitaip gaudavom lėšų įrašams nusipirkti. Mūsų sąskaitoje „Coutts“ banke pradėjo kauptis nemažos grynųjų pinigų sumos. „Virgin Mail Order“ kompanijai augant, pabandžiau parduoti „Studentą“ kitai žurnalų grupei, bet nesėkmingai ir šis lengvai pasimirė. Visą dėmesį dabar nukreipėm į muzikos įrašų prekybą paštu.
Pamatęs, kiek daug gauname užsakymų ir kad reikia organizuoti įrašų pirkimą bei jų išsiuntimą užsakovams supratau, jog man žūtbūt reikia pagalbininko. Blogiausia, kad man sunkiai sekėsi su matematika, o atlyginimų išmokėjimu ir mokesčiais tekdavo rūpintis man vienam. Pasikviečiau į komandą geriausią savo vaikystės draugą – Niką. Nors jis neturėjo buhalterinio išsilavinimo, kruopščiai skaičiuodavo kiekvieną pensą.
Išsigelbėjimas nuo bankroto atidarant parduotuvę
1971 metų sausio mėnesį mūsų prekybos verslo vos nesužlugdė tai, kas visiškai nepriklausė nuo mūsų. Pašto tarnybos darbuotojai paskelbė streiką, tad žmonės negalėjo atsiųsti mums čekių, o mes negalėjome išsiųsti jiems įrašų.
Mudu su Niku nusprendėm atidaryti parduotuvę, kur galėtumėm ir toliau prekiauti muzikos įrašais. Per savaitę, kol dar nesibaigė turimi pinigai, reikėjo susirasti patalpas. Tuo metu neturėjom žalio supratimo apie šį verslą.
1971 metais mažmeninėje perkyboje muzikos įrašais dominavo „WH Smith“ ir „John Menzies“ kompanijos. Jos abi buvo labai nuobodžios ir formalios. Dirbantis personalas buvo apsirengęs pilkomis uniformomis ir, atrodė, visiškai nesidomėjo muzikos pasauliu.
Klientai lentynose susirasdavo juos dominančius įrašus, juos nusipirkdavo ir išeidavo. Tos parduotuvės buvo nepatrauklios, stokojo malonaus aptarnavimo, o kainos buvo didelės. Nė vienas iš mūsų draugų tose parduotuvėse nesijautė jaukiai.
Norėjom, kad „Virgin Records“ parduotuvėse viskas būtų atvirkščiai. Norėjom, kad žmonės pasiliktų parduotuvėje ilgiau, paplepėtų su pardavėjais, įsigilintų į tuos įrašus, kuriuos ketina nusipirkti. Juk muzika paaugliams (ir ne tik) yra vienas didžiausių saviraiškos būdų.
Nuspręsta, jog geriausia vieta mūsų parduotuvei būtų pigesnė Oksfordo gatvės dalis. Žinojom, jog neverta tikėtis, kad žmonės žinos apie „Virgin Records“ ir specialiai eis į šią gatvės dalį tik dėl mūsų – reikėjo sugebėti impulsyviai pritraukti praeivius.
Šiaip ne taip susiradome patalpą, įrengėme lentynas, ant grindų paskleidėm krūvą sofos pagalvėlių, laiptais užboginom porą senų sofų ir pastatėm kasą. Parduotuvės atidarymo išvakarėse išdalijome šimtus reklaminių lapelių, o kitą dieną prie durų susidarė daugiau kaip šimto metrų eilė. Viena geriausių dienų mano gyvenime.
Mažmeninės prekybos tinklo „Virgin Records“ plėtra
Tuo metu aš labai mažai išmaniau apie muzikos įrašų verslą, tačiau iš to, ką mačiau plokštelių parduotuvėje, supratau, kad tai nuostabiai neformalus verslas, neturintis jokių griežtų taisyklių. Jo augimo potencialas buvo tiesiog neribotas: bet kuri nauja grupė galėjo staiga užkariauti šalį ir tapti labai populiari.
Muzikos įrašų verslas – tai materialių ir nematerialių aktyvų keistas derinys: populiarios grupės jau pačios savaime yra tapačios prekės ženklams ir tam tikroje jų karjeros stadijoje vien tik jų pavadinimas praktiškai jau garantuoja įrašų populiarumą. Tačiau kartu tai yra ir tokia verslo šaka, kurioje kelios sėkmingos grupės yra turtingos, baisiai turtingos, o beveik visos kitos grupės lieka nežinomos ir skurdžios.
Mudu su Niku ir toliau ieškojom įvairių idėjų, kaip patraukti pirkėjus ir sustiprinti parduotuvės įvaizdį bei reputaciją. Siūlėme jiems ausines, sofas, pagalvėles sėdėjimui, jie pas mus galėjo nemokamai skaityti „Melody Maker“ žurnalą, mėgautis nemokama kava.
Dar prieš pašto darbuotojų streiką 1971-ųjų sausį, kai šis įvykis vos nesužlugė „Virgin Mail Order“ kompanijos, į mano kabinetą užėjo panašaus amžiaus jaunuolis, kalbantis su Pietų Afrikos akcentu, ir prisistatė esąs mano pusbrolis, Simonas Draperis.
Šiek tiek pabendravęs supratau, jog tai intelektualus jaunuolis, turintis ypatingą muzikos skonį, todėl neilgai trukus Simonas tapo atsakingas už plokštelių, kurias pardavinėsime „Virgin Records“ įsigijimą. Jo indėlis buvo didžiulis, jis turėjo daugybę idėjų ir planų.
Viena tokių buvo kaip atsigabenti nežinomų užsieninių albumų, kuriuos būtų galima gauti tik pas mus. Riba tarp to, kas naujoviška, o kas ne, yra labai subtili, ir Simonas tą ribą puikiai jautė. Jis pradėjo importuoti plokšteles tiesiai iš Amerikos, pasitelkdamas lėktuvą, kad pralenktų konkurentus. Kitas mūsų genijus buvo Džonas Varnomas, kuris užsiėmė rinkodara ir kūrė reklaminius šūkius. Garsas apie „Virgin“ pradėjo plisti.
Pradėjome vykdyti agresyvią plėtra visos šalies mastu. Per visus 1972 metus mes ketinome kas mėnesį atidaryti po naują parduotuvę. Iki 1972-ųjų Kalėdų mes turėjom jau keturiolika plokštelių parduotuvių: kelias Londone ir po vieną kiekviename didesniame mieste visoje šalyje. Stengėmės suformuoti įvaizdį, kad mūsų parduotuvė yra vieta, kur žmonės gali bet kada užeiti pasiklausyti muzikos ir išsirinkti jas.
