Reguliariai pasirodantys solidžių tyrimų agentūrų apklausų rezultatai nedžiugina: politinės partijos Lietuvoje gyventojų vertinamos itin nepalankiai, su nemaža įtarumo ir nepasitikėjimo doze. O juk būtent iš jų skiriami tautos atstovai, turintys imtis atsakomybės už viso krašto gerovę. Tad iš kur tos rinkėjų abejonės, vis dažniau virstančios apatija, kuomet reikia eiti prie urnų pareikšti savo pilietinės nuomonės vienais ar kitais klausimais? Aišku, priežasčių esama — daugiau ar mažiau objektyvių, bet, manyčiau, kad „ačiū“ turėtume pasakyti ir politiniams perbėgėliams. Tokie perbėgimai (kad ir pavieniai) kadencijos viduryje niekam garbės nedaro, o juk žinote tą posakį apie šaukštą deguto medaus statinėje...
Kieno vežime sėdi, to ir giesmę gieda
Politinių perbėgėlių klausimas buvo aktualus visais laikais, o ypač jis svarbus savivaldos ir Seimo rinkimuose. Kiek kartų girdėta istorija, kad štai atėjo tūlas politikas su vienos partijos priesakais bei pažadais ir staiga — oplia — perėjo į visiškai priešingo profilio partiją, kuri vadovaujasi visai kitomis vertybėmis, kelia visai kitus rinkimų prioritetus, turi visai kitokią vietos ar šalies valdymo viziją. Kas svarbiausia — rodos, šis esminis pokytis perbėgėlio visai netrikdo — jis toliau lyg niekur nieko bendrauja su rinkėjais ir noriai diskutuoja apie visuomenės gerovę — tik jau iš kito „vežimo“.
Kaip bežiūrėsi, kaip bekalbėsi, bet, mano nuomone, tai yra gryniausias melas mūsų rinkėjams. Ir ne tik melas, bet ir išdavystė piliečių, kurie jį rinko, tikėjo pažadais, jo partijos idėjomis, programa. O jei dar toks politikas perbėga į partiją, kurią iki tol negailestingai kritikavo ar net smerkė! Tačiau graudžiausia, kai toks ką tik iškeptas partijos naujokas staiga suvokia, kad ir kitoje partijoje reitingo balą reikia užsidirbti, kad niekas nepuls jam patikėti atsakingų postų. O ir naujojo prieglobsčio senbuviai neretai atsargiau žiūri į tokius ieškančiuosius sočiau, šilčiau... Tad perbėgėlis — tokius vadinu „komerciniais politikais“ — netrunka vėl leistis į paieškas, prie ko čia prisišliejus. Paprastai tokios personos nekuria savo politinių padalinių, nekelia sau ypatingų tikslų, o tik ieško sau didžiausios naudos, žmonės ir jų gerovė jiems — ne motais.
Bet rinkėjas visuomet galvoja: „Pala pala. Ogi šitas politikas buvo pas mane užėjęs kaip kitos partijos atstovas ir visai kitaip kalbėjo. Kaip tatai gali būti?“ Ir galop nusprendžia: „Ai, jie visi vienodi: vieną kalba — kitą daro.“ Taip eilinis Lietuvos pilietis nusivilia ir mano, kad politikai sėja tik melą, apgaulę, šantažus, apkalbas, nesantaiką ir rietenas. Deja, bet iš šių perbėgėlių kyla didžiulis nepasitikėjimas politinėmis partijomis bei visa valstybės demokratine sistema.
Rajonų rinkimų paradoksas: balsavo už dešinę, gavo kairę
Pažiūrėkime, kokia situacija rajonuose. Štai rinkėjai ketveriems metams į savivaldybės tarybą išrinko tam tikrus asmenis, tikėdami, kad šie atsakingai rūpinsis socialine apsauga, švietimu, rajono plėtra, visais kitais klausimais, kas priklauso pagal savivaldos įstatymą. Ir staiga vienas ar keli iš išrinktųjų, pažadėjus jiems postus, premijas ar finansinį atlygį, perbėga į kitą partiją. Tai ypač skaudžiai atsiliepia tiems rajonams, kurių taryboje — trapi dauguma, mat iškart vyksta valdžios virsmas, inicijuojamas nepasitikėjimas meru (nors galbūt tas meras išties gerai dirbo), keičiasi valdžios „vežimas“, o podraug — ir rajono valdžia, komitetai.
Dar didesnė destrukcija gresia tuomet, kai į valdžią patenka trokštantieji valdžios, tačiau neturintys jokio politinio supratimo, ką ir kaip daryti. Vos atėję, jie stengiasi viską keisti, griauti iš pamatų, kurti savo tvarką, kuri ne visada būna racionali. Apie tarybos veiklą jie dažnai nebūva nei skaitę, nei domėjęsi, tačiau nuoširdžiai tiki, kad susitvarkys čia, kaip savo asmeninėje UAB. Deja — tas sunkiai pavyksta, nes visai kitokia darbo specifika, tradicijos ir valdymas. Neretai po pusės metų tokio chaoso vėlei kas nors užverda analogišką perversmo košę.
Deja, bet šiandien esama savivaldybių, kuriose per vieną kadenciją valdžia keičiasi du ar net tris kartus. Tad apie kokius teigiamus pokyčius ar nuoseklius ir kryptingus darbus žmonių labui galima tuomet kalbėti? Įsivaizduokite tuos rajono žmones ar merą bei vicemerus, kurie nuolatos gyvena nestabilumo nuotaikomis. Be to, šis valdžios kaitos procesas dažniausiai lydimas spaudos, užgauliojimų, sveikų ar nesveikų ambicijų, šmeižto lavinos.. O tai veikia rinkėją — jis tiesiog nebenori eiti balsuoti. O kam jam eiti, jeigu žino, kad šiandien jis išrinks vienus, o rytoj į tų išrinktųjų vietas gali stoti visai kiti žmonės. Žmonės mąsto: „Jeigu mūsų įtaka nieko nereiškia, jeigu yra susitarimai, o dešinioji jėga gali be skrupulų tartis su kairiąja, o programai tai neturi įtakos, ar beverta stengtis?“
Nūdienos realybė — politinių „grynuolių“ verbavimas
Žinoma, ne visi perbėgėliai — veltėdžiai ir netikšos. Yra rajonų, kuriuose visi aktyvesni bei žinomesni visuomenės veikėjai jau yra vienos ar kitos partijos nariai ir visi jie — jau išrinkti į tarybą. Tad rūpinantis žmogiškaisiais partijos ištekliais bei veiklos perspektyvomis, tenka dairytis į konkurentus.
Viena vertus, toks kelias — racionalus ir logiškas. Jo esmė — ne rengti brangiai kainuojančius specialistus, o prisivilioti jau esamus profesionalus. Štai Amerikoje dažnai nesistengiama ruošti savo daktarų, nes gero mediko parengimas — milžiniškos laiko ir pinigų sąnaudos. Jau verčiau pasiūlius geresnį atlygį pervilioti reputaciją ir patirtį turintį specialistą, kuris gali pradėti dirbti dar tą pačią dieną.
Panaši logika ir politikoje: kam mokyti partijos naujoką politikos abėcėlės, kad jis gebėtų savarankiškai bei laisvai diskutuoti, išmanytų šios srities plonybes ir svarbiausias Lietuvos aktualijas, būtų diplomatiškas, prakalbintų ir jauną, ir seną, jeigu galima patraukti savo pusėn gerą, žinomą politiką, turintį stabilų savo rinkėjų ratą. Juolab kad jis žino buvusios partijos struktūrą, veiklos metodus, silpnąsias ir stipriąsias vietas, aktyvistus, išmano, su kuo reikia bendrauti. Žodžiu, toks asmuo partijai — „aukštos prabos grynuolis“.
Antra vertus — tai vėlgi rinkėjų ir jų pasitikėjimo išdavystė. Ar yra išeitis? Manau — taip.
Politinis padorumas — iš naujo pelnyti rinkėjų pasitikėjimą
Politinės partijos nėra statiškos ir nekintančios. Todėl natūralu, kad asmuo, pasirinkęs vieną ar kitą partiją dėl tam tikrų motyvų ar paskatų, vieną dieną gali pasijusti neberandąs bendros kalbos su partiečiais, pasijausti neįvertintas ar pan. O čia staiga — pasiūlymas iš šalies prisijungti prie kitos partijos, kur veriasi visai kitos galimybės save realizuoti.
Va, čia ir kyla padorumo klausimas. Mano nuomone, jei politikas, atsakingai pamąstęs nusprendžia, kad jam su buvusia komanda nepakeliui, jam artimesnės kitos partijos idėjos ir kryptis, jis atsisako tarybos nario mandato ir eina pas savo naujuosius bendraminčius viską pradėti „nuo balto lapo“. O atėjus kitiems savivaldybės tarybos rinkimams, stoja po šios partijos vėliava, deklaruoja jų vertybes bei nuostatas, pristato jų programą, yra reitinguojamas pagal jų nustatytą tvarką ir iš naujo pelnęs rinkėjų pasitikėjimą gauna savivaldybės tarybos nario mandatą. Viskas sąžininga ir garbinga.
Norėdamas skiepyti didesnį politinį padorumą, kartu su kitais Seimo nariais jau užregistravau įstatymo projektą, kuriuo siekiama sustabdyti politinių perbėgėlių savivalę. Jame numatyta, kad asmuo, atsisakęs priklausyti jį iškėlusios partijos frakcijai, išstojęs arba pašalintas iš jį iškėlusios partijos, netenka ir tarybos nario mandato. Kaip svarų argumentą šiai būtinybei pagrįsti, šiuo metu vykdome visų šalies savivaldybių stebėseną, rinkdami perbėgėlių masto duomenis nuo 2011 metų. Tikėtina, kad artėjant savivaldos rinkimams tokių politinių jėgų persiskirstymo atvejų tik daugės: vieni ieškos pareigų, kiti — statuso, treti — savų tiesų ar įvertinimo. O juos rinkusių žmonių požiūris bus eilinį kartą ignoruojamas.
Pasiteisinus šiam savivalės sutramdymo modeliui savivaldybėse, ateitų laikas ir Seimui. Jeigu politikai žinotų, kad subyrėjus frakcijai jie pateks į gatvę, tuomet ir diskutuotų, ir kompromisų ieškotų, o ne lengva ranka numoję lėktų ieškoti naujo „vežimo“, nepaisydami to, kad savo elgesiu šliūkštelėja dar vieną šaukštą deguto į rinkėjų pasitikėjimo statinę.
Ričardas Sargūnas, Seimo Darbo partijos frakcijos narys.
