Ričardas Berankis, buvęs pajėgiausias žaidėjas tarp planetos aštuoniolikmečių, šiandien bando įsitvirtinti suaugusiųjų tenise. Pasaulio reitinge talentingiausias Lietuvos tenisininkas šiuo metu užima 512 vietą.
19-ojo gimtadienio, kurį Ričardas paminėjo birželio 21 dieną, proga „Sporto žmonės“ trenerio Remigijaus Balžeko ir paties Ričardo paklausė: ar po metų, kuriuos R. Berankis praleido suaugusiųjų tenise, jau galima daryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus?
„Tai tik ilgo ir nuobodaus proceso pradžia. Akivaizdu, kad Ričardas gali žaisti su vyrais ir jis žaidžia, bet rezultatai neateina taip greitai, kaip norėtųsi. Kaip kad buvo jaunimo grupėje, kai laimėjome viską, ką planavome“, – teigia R. Balžekas.
„Išvada paprasta – reikia dar daug dirbti, kad pasiektume tai, ko norime. Dabar tai ir darome“, – antrina pats Ričardas.
„Vyrų sportas – tai ne vaikų sportas, čia kiekvienas pasiruošęs tave suvalgyti teniso aikštynuose. Tikiuosi, ateis laikas, kai būsiu pajėgus kovoti dėl titulų. Jau dabar jaučiu, kad galiu kovoti su vyresniais varžovais, tik kartais neišvengiu klaidų, kurių nereikėtų daryti. Būtent klaidos dažniausiai lemia pralaimėjimą“, – teigia R.Berankis.
Per pastaruosius metus iš 1500-osios ATP reitingo vietos R. Berankis pakilo iki penktojo šimtuko, tačiau sportininkas tikisi, kad tai tik tarpinė stotelė. Šiais metais Ričardas kelia tikslą kuo labiau priartėti iki pirmojo stipriausių pasaulio tenisininkų šimtuko, o vėliau jame stengtis įsitvirtinti.
Ričardas yra žaidęs su dviem pirmojo šimtuko žaidėjais. Praėjusių metų liepą Kroatijoje nusileido tuomet 73-iajai pasaulio raketei italui Fabbio Fogniniui, o rugpjūtį atvirųjų JAV teniso pirmenybių kvalifikaciniame turnyre po atkaklios kovos palaužė ukrainietį Sergejų Stachovskį, kuris tuomet buvo 91-ojoje ATP reitingo pozicijoje.
„Kokių nors ypač didelių trūkumų – ar techninių, ar fizinių savybių spragų – Ričardas neturi, yra visapusiškai gerai pasiruošęs. Vis dėlto kol kas trūksta brandumo, tos patirties, kurią vyrų tenise įgyti būtina, – teigia R.Balžekas.
– Psichologiškai jis baisiai tvirtas, niekada nesijaudina, niekada nepalūžta kritiniais momentais, bet patirties trūkumas kartais neleidžia sužaisti taip, kaip derėtų. Pavyzdžiui, yra toks dalykas kaip tinkamo smūgio pasirinkimas, kai turi pasirinkti momentą, kada baigti žaidimą ir padaryti tašką. Tokiais epizodais patirtis labai reikalinga“.
Kaip sekasi vaikinams, su kuriais Ričardas varžėsi jaunių tenise? Bulgaras Grigoris Dimitrovas pasaulio reitinge yra 342-tas, australas Brydanas Kleinas - 174-tas, retai jaunių turnyruose pasirodydavęs japonas Kei Nishikori – 117-tas. Kiti – panašiose ar dar žemesnėse pozicijose nei R. Berankis.
„Ričardas dar turi subręsti. Dauguma specialistų pripažįsta, kad jis yra vėlyvesnio brendimo žaidėjas, ir prognozuoja, kad piką pasieks būdamas 20-22 metų. Jei, aišku, nenukamuos traumos“, – pridūrė R.Balžekas.
Būtent jos, o ne finansai, kaip daugeliui sportininkų ekonominiu sunkmečiu, pasak trenerio, kelia daugiausia rūpesčių.
„Finansai planų nekoreguoja, planus koreguoja traumos. Prieš Deviso taurės varžybas planavome dalyvauti turnyre Kroatijoje, bet teko atsisakyti, nes vėl atsinaujino peties trauma. Tokie momentai išveda iš pusiausvyros. Įgyji sportinę formą, bet negali jos išnaudoti – tai veikia psichologiškai“, – teigė R.Balžekas.
Lėšų stygiaus R. Berankis kol kas nejaučia. Lietuvos olimpinis sporto centras šiek tiek paremia, nors tai, kaip sako R. Balžekas, tėra ašaros. Į turnyrus Ričardas važinėja už rėmėjų, su kuriais pasirašė sutartis, pinigus.
Ričardas Berankis įsitikinęs, kad vietą pasaulio tenisininkų elite jam gali užtikrinti trys dalykai: darbas, darbas ir dar kartą darbas.
– Ričardai, kas pavyko ir kas nepavyko per metus, praleistus suaugusiųjų tenise?
– Buvo pavykę pasiekti aukščiausią – 433-iąją – poziciją ATP reitinge. Vienur kitur sulošiau neblogų mačų, žinoma, buvo ir apmaudžių pralaimėjimų. Bet, žinote, kamuoliukas yra apvalus. Viskas pavyksta bėgant laikui, ne iš karto.
– Dėl ko dažniausiai sau priekaištauji?
– Kokie gali būti priekaištai, jei treniruotėse ir varžybose atiduodi visą save. Be abejo, ne visada būni savimi patenkintas, bet nežinau, dėl ko gali sau priekaištauti, jei atiduodi visas jėgas. Kad nepavyksta kas nors? Jei nepavyksta, tai nepavyksta. Svarbu bandyti, daryti, norėti.
– Ar suaugusiųjų sporte nesėkmės skaudesnės?
– Su aštuoniolikmečiais pradėjau žaisti būdamas keturiolikos, tuomet irgi netrūko skaudžių akimirkų. Bet atėjo laikas, kai pradėjau laimėti. Dabar viskas kartojasi. Kai patenki į naują lygį, turi pasiekti tam tikrą ribą, kad galėtum tame lygyje būti. Dabar šis procesas vyksta. Pergalės ateis arba neateis. Aš tikiu, kad ateis.
– Buvai pripratęs prie pergalių?
– Tam tikras pripratimas buvo, nes jaunių turnyruose iki pusfinalio ar finalo gana stabiliai nužingsniuodavau. Dabar pralaimiu pirmuose, antruose etapuose. Šiek tiek keista. Tiesą sakant, iš pradžių būdavo labai apmaudu, bet tenise nosies niekada negali nuleisti.
– Ar su gerokai vyresniais varžovais, kurie turi daugiau patirties, žaisti sunkiau?
– Tai priklauso nuo konkretaus žaidėjo. Man labiau patinka žaisti su nervingais žaidėjais, nes pats esu ramus. Ar aš darau klaidų, ar ne – visada esu vienodas, vienoda mano veido išraiška, nerodau emocijų. Kiti žaidėjai nesugeba slėpti emocijų, ir aš mėgstu tuo pasinaudoti, vieną kitą kartą sužaisdamas specialiai taip, kad varžovas imtų dar labiau nervintis. Jis 5-10 min. pameta galvą, o aš pasiimu lengvus taškus.
– Ar jauti, kad visuomenė gyvena savotišku laukimu: kada gi R.Berankis iš perspektyvaus tenisininko pagaliau taps aukščiausios klasės žaidėju?
– Jaučiu. Iš dalies tai smagu. Žmonės tiki, palaiko. Aišku, yra visokių nuomonių apie mane, bet idealus visiems nebūsi. Nežinau, kaip aukštai kilsiu, bet žinau, kad tenisui atsiduodu visu šimtu procentų.
– Ar tai yra lengva?
– Nėra lengva. Prieš treniruotę kartais juokaujame. „Tas pats filmas, treneri?“ – klausiu. „Tas pats...“ – sako treneris. Kartais pasijunti taip, tarsi eitum į darbą. Metų metus – vis tas pats. Laimė, kad darbas malonus.
– O už aikštelės ribų?
– Kaip aikštelėje atsiduodi visu šimtu procentų, taip ir už jos ribų. Nesakau, kad negaliu bendrauti su draugais, bet vakarėliuose esu retas svečias. Juk iki paryčių nesėdėsi bare ir su panomis nedūksi, jei žinai, kad kitą rytą reikia į treniruotę.
– Tokie dalykai netraukia?
– Žinoma, traukia. Juk toks amžius, atrodytų – iškeli pirštus į viršų ir varai! Bet yra tenisas, kuriame norisi ką nors pasiekti, ir to nedarai, nes žinai, kad naudos neduos. Turiu rinktis: arba tenisas, arba jaunatviškos linksmybės. Sutinku daug vyresnių tenisininkų, kurie sako: tu tik sportuok, nepasiduok pagundoms ir viskas bus gerai.
– Kokį įspūdį palieka jaunieji Lietuvos tenisininkai Laurynas Grygelis ir Dovydas Šakinis?
– Labai gerą. Bet reikia dirbti. Jei nustos dirbti, taip ir liks tik Lietuvos tenisininkais.
Įvykis
Liepos 10-12 dienomis Otočace, Slovėnijoje, R.Berankio ir kitų Lietuvos rinktinės narių laukia Deviso taurės – neoficialaus pasaulio komandinio čempionato – Europos Afrikos zonos II grupės mačas su Slovėnijos komanda.
Julius Bliūdžius, „Sporto žmonės“