Songranas, arba tajų naujieji metai - svarbiausia ir linksmiausia šventė Tailande, švenčiama kiekvienų metų balandį. Tačiau šiemet Songranas buvo neeilinis, netgi pramintas „Juoduoju“, nes sutapo su nepaprastąja padėtimi Tailande. „Balsas.lt“ pristato lietuvės, gyvenančios Tailande, straipsnį apie tai, kaip linksmybės turistų rojumi vadinamoje šalyje įgavo politinį atspalvį.
Naujieji tajų metai sutampa su lietaus sezono pabaiga, tačiau tai turbūt yra pačios šlapiausios dienos metuose, tik vanduo krenta ne iš dangaus, o iš vandens pistoletų arba milžiniškų konteinerių, gabenamų automobiliuose.
Vanduo reiškia apsivalymą, todėl nuo seno gyvuoja tradicija apšlakstyti vieniems kitus vandeniu bei nuplauti Budos statulėlę. Tai reiškia pagarbą asmeniui, kurį tu apšlakstai. Bet tai, ką išvydau Bankoko gatvėse, toli gražu nebuvo panašu į pagarbą.
Šlakstymui naudojamas ne tik vanduo, bet ir balta masė. Ja ištepami skruostai. Tai kilo iš vienuolių šventinimo tradicijos.
Tradiciškai tai yra dvasinė ir religinė šventė, švenčiama su artimaisiais. Bet šių dienų Songrano šventimas tapo masinis, švenčiamas gatvėse ir susijęs su verslu – parduodami tūkstančiai vandens ginklų ir gausybė baltosios masės.
Kai kurios Bankoko gatvės atrodė kraupiai. Turistų susibūrimo vietos, tokios kaip Khao San gatvė ar Silom gatvė, buvo pažliugusios balzganu vandeniu – nuo baltos „šventinimo“ masės ir vandens. Čia tiek vietiniai, tiek turistai ne tik kovojo vandens pistoletais, bet vanduo buvo pilamas iš dubenėlių. Aš, praėjusi Khao Sano gatvę, buvau permirkusi iki paskutinio siūlo bei ištepliota balta koše. Vieni pila - kiti tepa, pila - tepa ir taip toliau. Žmonės atrodė praradę saiką.
Nieko baisaus, jei tai būtų tik paprastas vanduo (tiesą pasakius, 35 laipsnių karštyje visai malonu apsišlakstyti vandeniu), bet tajai naudoja vandenį su ledukais, kurie nebetinkami gėrimams ar maistui šaldyti. Tad menkas malonumas, kai nugarą perlieja 2 litrai ledinio vandens. Po 3-4 valandų pasivaikščiojimo miesto centre pavėsyje jau buvo šalta.
Dar vykstant autobusu į miesto centrą teko pamatyti moteriškių, apsirengusių dalykiniais kostiumėliais ir aplaistytų vandeniu, tad Sokrano šventėjai aukų nesirenka. Ištepliotas buvo dėl nepaprastosios padėties Bankoke budėjęs policininkas.
Atokesnėse Bankoko gatvėse, gyvenamuosiuose rajonuose šventimas buvo šiek tiek kitoks. Čia atrodė, jog visas Bankokas sėdo į „pick-up“ tipo automobilius (tai turbūt populiariausia transporto priemonė Tailande), įsidėjo milžiniškus vandens konteinerius ir su visa šeimyna patraukė švęsti Songrano - juk, kaip jau minėta, tai šeimos šventė. Daugiausia tai paauglių grupės, bet buvo galima matyti ir brandaus amžiaus žmonių, vaikų, net kūdikių. Buvo garsiai leidžiama muzika, jie kartais sustodavo ir šokdavo gatvės viduryje. Automobilių buvo tokia gausybė, kad nepavyko išvengti didžiulių spūsčių, o man dėl Songrano šventėjų teko praleisti apie 3-4 valandas autobusų kamščiuose.
Šiemet Songrano šventimą temdė masinių protestų debesis. Du žmonės žuvo ir daugiau nei šimtas buvo sužeisti per susirėmimus tarp kareivių ir protestuotojų. Bankoko valdžia bandė atšaukti renginius, bet Songranas vistiek įvyko. Khao Sano gatvės prekiautojai ir turizmo informacijos centrai informavo, kad Songraną šventė 30% mažiau žmonių nei pernai.
Protestai vyko kelios dienos iki Songrano, bet paskutinioji nepaprastosios padėties diena sutapo su Songrano pirmąją diena. Tą dieną buvo draudžiama vaikščioti didesnėmis nei 10-ies žmonių grupėmis. Draudimas atrodė keistas, nes būtent šventės metu visi ir vaikšto grupėmis. Mane ramino, kad turistams nepaprastoji padėtis neturėtų sutrukdyti švęsti Songrano, bet keletas mano draugų turistų negalėjo patekti į Khao Sano gatvę, kadangi netoliese buvo demonstrantų apsuptas Demokratijos monumentas.
Aš atėjau iš kitos pusės, todėl patekau. O joje buvo tiek pat turistų, kiek ir vietinių. Net atšaukus nepaprastąją padėtį kariai ir policininkai gatvėse dar budėjo. Kartais apimdavo keistas jausmas, kai gatvėse pravažiuodavo karinės mašinos ar sutikdavau kareivius su automatais. Jie budėjo ant tiltų ir viadukų, stebėjo priartinimo prietaisais. O čia pat kažkas apšaudo vandeniu... Džiūgaujantys švenčiančių Songkraną veidai net nepriminė ką tik įvykusių tragedijų Bankoke. Beje, paskutinėmis Songrano dienomis kariai budėję gatvėse jau ėmė nuobodžiauti, smagiai juokauti, kalbinti turistes, o vėliau stvėrė plastmasinius vandens ginklus ir prisijungė prie Songrano šventėjų.
Tailandas turizmo sferoje dabar yra įvardijamas kaip pavojinga šalis. Aš, tiesą pasakius, pavojų nepajutau, išskyrus nepatogumus dėl kamščių bei uždarytas parduotuves. O į demonstrantų susibūrimo vietas turistams nėra ko eiti, nors pirmą demonstracijų dieną visai netyčia sugalvojau aplankyti „Victory“ monumentą. Jį radau apsuptą raudonmarškių protestuotojų.
Pasišnekėjus su turizmo srityje dirbančiais vietiniais paaiškėjo, jog jie apgailestauja dėl sumažėjusio turistų skaičiaus. Aš juos puikiausiai supratau, nes pajūrio kurortuose ir salose nei protestų, nei pavojaus nėra. Jis tik Bangkoke ir Patajoje, kur turėjo vykti Azijos viršūnių susitikimas.
Prieš atvykdama į Tailandą skaičiau informaciją, kad vietiniai gyventojai daugiausia dirba aptarnavimo sferoje, tačiau dabar didesnę dalį sudarė būtent tajų turistai, bent jau kurorte Krabi. Anglų, vokiečių, amerikiečių turistų buvo mažuma. Bankoko gatvėse į akis krito labai daug leidžiančių laiką vietinių gyventojų. Įdomu, ar tiesiog žmonėms atsirado daugiau laiko, ar juos lengviau pastebėti sumažėjus turistų kiekiui? Galbūt ir tas, ir tas.
Živilė Gudaitienė, specialiai „balsas.lt“, Bankokas.
Straipsnio autorė - Živilė Gudaitienė
