Būtent gegužė profesionaliems krepšininkams yra pats svarbiausias ir atsakingiausias metas jų ilgame klubiniame sezone. Labai tikėtina, kad gimtadienio šventę M. Lukauskiui teks perkelti į kiek tolimesnę datą.
„Wolves“ klubas po 17 sužaistų rungtynių LKL čempionate turi 12 pergalių ir rikiuojasi trečioje turnyrinės lentelės vietoje.
Sportas, kaip ir pats gyvenimas, žavus įvairiomis, tarsi iš niekur į paviršių išnyrančiomis istorinėmis sąsajomis.
2003 m. gegužę M. Lukauskis tuometiniuose Alytaus sporto rūmuose kartu su komandos draugais, treneriais, vadovais ir sirgaliais laistėsi šampanu ir šventė kartu su „Alita“ iškovotus LKL bronzos medalius.
Praėjo 20 metų ir istorijos ratas apsisuko – M. Lukauskis vėl Alytuje ir vėl galvoja apie LKL medalius. Tiesa, šįkart Dzūkijos sostinėje žaidžiantis „Wolves“ klubas bronza nenori apsiriboti.
„Gal pavyks ir pagerinti tą pasiekimą. Tada Alytaus sporto rūmai buvo gerokai mažesni, bet visiškai užpildyti. Labai norisi kažką panašaus pakartoti ir vėl“, – bendraudamas su naujienų portalu tv3.lt sako M. Lukauskis.
Nors krepšininkui trofėjų ir medalių tikrai netrūksta, jis vis dar jaučia aistrą žaidimui ir pergalėms: „Rezultatai tikrai neblogi. Buvo bent kelios rungtynės, kurias tikrai galėjome laimėti ir tas rezultatas būtų dar geresnis. Pasakysiu taip – dabar yra gerai, bet norime, kad būtų dar geriau.“
Bendraudamas su tv3.lt sporto žurnalistu M. Lukauskis pasidalijo savo mintimis apie pasiektus LKL rekordus, „Wolves“ klubo aktualijas ir tai, kaip pats krepšininkas įsivaizduoja savo ypač ilgos karjeros pabaigą.
Atviro interviu metu M. Lukauskis taip pat išreiškė paramą Ukrainai, kuri jau metus priversta kasdien gintis nuo Rusijos pradėto karo.
„Kam patinka pilti purvą, jį pils ir toliau. Patys matote, kas ir kaip yra daroma, kiek klubas prisideda prie paramos Ukrainai ir kurioje pusėje visi esame“, – paklaustas apie klijuojamą prorusiško klubo etiketę atsakė LKL rekordininkas.
Pokalbio metu M. Lukauskis, nors ir labai nenoriai, galiausiai užsiminė apie kelis jam asmeniškai skaudžius faktus iš pereinamojo 2017–2018 m. „Lietuvos ryto“ sezono. Tuomet po kilusio rasizmo skandalo ilgametis klubo savininkas Gedvydas Vainauskas sostinės klubą atidavė į Dariaus Gudelio, Antano Guogos ir Vilniaus miesto savivaldybės rankas.
„Niekada nežaidžiau „Ryte“. Aš žaidžiau „.Lietuvos ryte“ ir tai yra du atskiri klubai“, – su jaučiama nuoskauda balse sako M. Lukauskis.
Džiaugsmas, pergalės, pralaimėjimai ir nuoskaudos – neišvengiama kiekvieno krepšininko kelio dalis. Toks ir interviu – atviras ir nepagražintas.
Mindaugai, pradėkime nuo aktualijų. Žaidžiate ne tik LKL, bet ir Šiaurės Europos krepšinio lygoje. Kaip jaučiatės po tokių ilgų kelionių?, – paklausėme tik ką iš Lenkijos grįžusio pašnekovo.
Nėra taip, kad būtų lengva. Tos kelionės autobusu po 10 valandų tikrai jaučiasi, ypač nugarytei (šypsosi). Bet kadangi dažniausiai būnu pačiame autobuso gale, galiu išsitiesti per 5 vietas, todėl viskas pakankamai gerai.
Prestižinę vietą autobuso gale gavote dėl kapitono pareigų?
Ne, tiesiog visą karjerą autobuse sėdėdavau „kažkur prie galo“, tai šiuo požiūriu niekas nesikeičia. Kas pirmesnis, tas gudresnis (juokiasi).
Kuo dalyvavimas tarptautiniame turnyre jūsų klubui yra naudingas?
Tu išlieki žaidybiniame ritme. Čia yra dvi medalio pusės. Taip, tu daugiau keliauji, mažiau treniruojiesi, mažiau turi laiko poilsiui. Iš kitos pusės, tau nereikia sužaidus vienas rungtynes kitų laukti dar 6–7 dienas. Dabar sužaidi vienas ir iškart ruošiesi kitoms. Tas padeda neapsikrauti mintimis, kurių nereikia.
Dabar esate 3 turnyrinės lentelės vietoje. Kaip vertinate pirmąją sezono pusę?
Rezultatai tikrai neblogi. Buvo bent kelios rungtynės, kurias tikrai galėjome laimėti ir tas rezultatas būtų dar geresnis. Pasakysiu taip – dabar yra gerai, bet norime, kad būtų dar geriau.
Namų rungtynes žaidžiate Alytaus arenoje, o kur treniruojatės ir gyvenate?
Dalis žaidėjų, kaip ir aš, gyvena Birštone. Kiti – Kaune, o treniruojamės taip pat Birštone. Būna, kad Alytaus arenoje pasitreniruojame dieną prieš rungtynes.
Apie Alytaus areną ir jos matmenis sklinda įvairiausių kalbų. Pavyzdžiui, krepšininkai skundžiasi, kad šitą salę sunku „pajausti“. Ką apie tai manote?
Alytaus arenoje tų linijų pribraižyta tikrai daug (šypsosi). Kiek žinau, ten žaidžiamas ir salės futbolas, ir rankinis, ir tinklinis, todėl tų linijų tiek ir reikia. Man tai papildomų problemų nesukelia. Jeigu esi profesionalas, turi jausti aikštelę ir jos matmenis. Kur ji prasideda, kur baigiasi ir pan.
Kiek komandai papildomos motyvacijos pridėjo Eurolygos čempiono Jeffrey Tayloro atvykimas?
Aišku, kad pridėjo. Iškart žinojome, kad tai kitos klasės žaidėjas ir atvažiavęs jis iškart tai įrodė. Jis ne be reikalo 7 sezonus žaidė viename geriausių Eurolygos klubų. Kaip daugelis dabar mėgsta sakyti, Jeffrey „Real“ klube buvo „rolinis“ žaidėjas ir turėjo kitų funkcijų nei pelnyti daug taškų. Jis pas mus atvyko išsigydęs traumą ir be krepšinio praleidęs beveik pusmetį. Bent jau aš asmeniškai neabejojau, kad jis Alytuje atsiskleis kaip tikras lyderis.
Kaip nuo auksinių „Lietuvos ryto“ laikų pasikeitė Rimas Kurtinaitis?
Niekaip. Jis išliko toks pats geras žmogus ir toks pats treneris. Aišku, jis nuo to laiko irgi patobulėjo kaip treneris, įgavo Eurolygos patirties ir keitėsi kartu su krepšiniu.
Ką manote apie savo žaidimą? Pirmose sezono rungtynėse pelnėte 26 taškus ir atvedėte klubą į pirmąją pergalę. Visgi vėliau jūsų aikštėje praleidžiamų minučių skaičius sumažėjo.
Aš žinojau, kur aš einu. Žinojau, pas kokį trenerį žaisiu. Sakykime, pirmosiose sezono rungtynėse man labiau sekėsi, treneris pajautė, kad tai mano diena ir komanda žaidė „ant manęs“. Aišku, negali tokių rezultatų demonstruoti kasdien. Gruodį buvau susirgęs, kas irgi išmušė iš sportinės formos.
Galbūt treneris jus mato kaip svarbų žaidėją, kuris gali iššauti atkrintamosiose?
Reiktų klausti jo. Aš kasdien treniruotėse dirbu tiek pat, kiek ir visi kiti. Aš – ne kitoks. Aišku, atėjo laikas, kai dažnai jaunesniems varžovams nusileidžiu greičiu, todėl reikia daugiau „įjungti galvą“.
Ar rungtynės su „Rytu“ ir „Žalgiriu“ jums suteikia papildomų emocijų?
Daugiau emocijų – taip, bet visos rungtynės vienodai svarbios tiek man, tiek visai komandai.
Su „Žalgiriu“ Alytuje žaisite jau artėjantį pirmadienį. Atrodo, kad dabar nebloga proga pagauti „Žalgirį“?
„Žalgiris“ dabar buvo duobelėje ir pralaimėjo kelias rungtynes iš eilės. Bet tai nieko nekeičia. Jie atvažiuoja kaip favoritai ir mes koncentruojamės į savo dalykus. Niekada negali norėti laimėti tikėdamasis, kad varžovas sužais prastai.
Alytuje žaidėte ir praėjusį sezoną. Kaip pasikeitė pati atmosfera?
Tikrai pasikeitė. Praėjusį sezoną, kaip čia pasakius, nelabai į ką pretendavome, todėl ir tų žiūrovų buvo gerokai mažiau. Dabar turime konkurencingą komandą, galime kažką laimėti, klubas pasirūpina gera žiūrovų patirtimi stebint rungtynes ir sirgaliai tą įvertina. Visai kitas jausmas žaisti pilnoje arenoje.
Lygiai prieš 20 metų su tuometiniu „Alitos“ klubu laimėjote LKL bronzą. Būtų simboliška šį pasiekimą pakartoti ir šiemet, tiesa?
Gal pavyks ir pagerinti (juokiasi). Buvo labai smagūs laikai. Tai buvo mano pirmasis medalis, pirmas rimtas mano, kaip krepšininko, atsiskleidimo sezonas. Komandoje buvo ir Darjušas Lavrinovičius, kuris dabar yra mūsų klubo ambasadorius. Prieš man atvykstant „Alita“ laimėjo trečią vietą ir su broliu Kšištofu. Tuometiniai Sporto rūmai buvo gerokai mažesni, bet visiškai užpildyti. Labai norisi kažką panašaus pakartoti ir vėl.
„Wolves“ klubas, tiksliau jo savininkas Gediminas Žiemelis, dažnai siejamas su įvairiais verslais Rusijoje. Ką galėtumėte į tai atsakyti šiame Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste?
Kam patinka pilti purvą, jį pils ir toliau. Patys matote, kas ir kaip yra daroma, kiek klubas prisideda prie paramos Ukrainai ir kurioje pusėje visi esame. Mes, patys, žaidėjai, irgi apie tai nuolat pasikalbame. Legionieriai taip pat puikiai supranta, kas vyksta. Man pačiam tekę žaisti su ukrainiečiais Kirilu Natiažka, Denisu Lukašovu, palaikau ryšį su jais ir labai gaila, kad visa tai vyksta. Kuo tik galime, tuo prisidedame prie palaikymo Ukrainai.
Ne paslaptis, kad klubas po šio sezono persikels į Vilnių. Turbūt norėtumėte karjerą užbaigti būtent sostinėje?
Jeigu žiūrėti mano karjerą, aš pradėjau žaisti gimtajame Panevėžyje. Ten buvo pati pradžia, o kaip žaidėjas subrendau Vilniuje. Jeigu būtų galima pasirinkti, kur pabaigti karjerą, greičiausiai rinkčiausi tarp šių dviejų miestų.
Pavyzdžiui, rungtynėse Vilniuje su „Lietkabeliu“?
(Juokiasi). Pagyvensim, pamatysim. Galbūt nuspręsiu baigti tyliai ir išvengti viso to triukšmo.
Kokios mintys kilo stebint paskutines Manto Kalniečio rungtynes Kaune?
Kalnas buvo išlydėtas labai gražiai. Didžiausia pagarba jam. Kai žaidėme su juo KMT turnyre, paklausiau, kaip čia taip sugalvojai? Sako – supratom, kad su Jankūnu tavęs nepavysim, tai nusprendėm nesikankinti ir baigti (šypsosi).
Turbūt turite svajonę kažkokiame lygyje sužaisti kartu ir su savo sūnumi?
Manau, mes tikrai kažkur kartu sužaisime. Gal net į LKL dar kartu įšoktume. Tai būtų kažkas tokio. Aišku, iki to dar sūnui labai tolimas kelias. Reikia labai daug ko išmokti ir subręsti. Bet jis šiuo metu gyvena krepšiniu, labai noriai treniruojasi, domisi ir mane tas džiugina.
Galbūt ateityje save matote kaip klubo sporto vadovą?
Sunku pasakyti. Praėjusią vasarą su draugais pirmą kartą rengėme vaikų krepšinio stovyklą ir man tai patiko. Patinka pats treniravimas. Vis tik sukaupta daug žinių, kuriomis norisi pasidalinti. Aišku, abi sritys būtų naujos, bet trenerio darbas būtų kažkiek daugiau žinomas ir nereiktų pradėti nuo nulio. Bet nesakau „ne“ ir vadybai. Tektų išmokti daug naujų dalykų, bet gyvenimas parodys.
Esate visų laikų rezultatyviausias LKL žaidėjas. Koks jausmas?
Aišku, jausmas labai geras. Tų sezonų LKL gavosi jau nemažai ir visi skaičiai sumuojasi. Ne tik taškai, bet ir perimti kamuoliai, minutės... Bet tų rekordų specialiai niekada nesiekiau. Niekada nebuvo taip, kad prašiau kamuolio, nes man reikia įmesti tiek ir tiek taškų. Viskas gavosi natūraliai.
Atsimenate tas rungtynes, kai sumušėte rezultatyvumo rekordą?
Tai buvo rungtynės Šiauliuose su „Nevėžiu“. Man pasakė tik rūbinėje. Komandos draugai apipylė vandeniu, visi sveikino, buvo labai gera nuotaika.
Buvęs LKL rezultatyviausias žaidėjas (dabar antras sąraše) Rolandas Matulis pasveikino?
Esame su juo kalbėję panašia tema. Jis, kaip ir Algimantas Pavilonis (jis iki M. Lukauskio buvo vyriausias LKL žaidėjas, – autoriaus pastaba) pabarė, kad pamušiau jų rekordus. Aš gal ir kažkada kažką pabarsiu, bet, manau, artimiausiu metu šitie rekordai saugūs.
R. Matulis, skirtingai nei jūs, visą savo karjerą žaidė Lietuvoje. Jeigu ne 5 sezonai užsienyje, rekordas galėjo kristi gerokai anksčiau, tiesa?
Turbūt. Bet labai džiaugiuosi, kad teko pažaisti tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Turkija. Įgavau įvairios tiek žaidybinės, tiek gyvenimiškos patirties. O sugrįžti į Lietuvą visada yra smagu. Visur gerai, namuose – geriausia.
Kai 2013 m. sugrįžote į Lietuvą, turėjote planą čia pasilikti ilgam?
Konkrečių planų nebuvo, tiesiog taip gavosi. Turėjau pasiūlymų išvykti, bet viską apsvarstęs nusprendžiau likti. Aišku, vėliau tų pasiūlymų išvykti į užsienį vis mažėjo, nes dauguma klubų žiūri į pasą, o ne į traumų istoriją. Prie manęs niekada nėra prisilietęs chirurgo skalpelis, bet komandos vis tiek matė tik tai, kad man 33-eji. Na man dabar 43-eji ir vis dar kažkiek žaidžiu (šypsosi).
LeBronas artimiausiomis savaitėmis turėtų pagerinti Kareemo Abdul-Jabbaro rekordą ir tapti rezultatyviausiu visų laikų NBA krepšininku. Sekate šią situaciją?
Jeigu atvirai, nelabai domiuosi NBA krepšiniu. Daugiau žiūriu Eurolygą ar Europos taurę. Bet žinoma, kai pagerinami tokie rekordai, tai yra kažkas svarbaus, nes žmonės pasiekia daugiau nei bet kas kitas anksčiau.
Teko susidurti su LeBronu krepšinio aikštėje?
Taip, 2008 m. olimpinių žaidynių pasiruošimo pabaigoje turėjome kontrolines rungtynes su JAV rinktine. Joje buvo ir LeBronas, ir Kobe, ir daug kitų žvaigždžių. Gerai, patirtis, bet viso to per daug nesureikšminu.
Jūsų karjera neatsiejama nuo esminių „Ryto“ pergalių Lietuvoje ir Europoje. Koks jūsų santykis su dabartiniu „Ryto“ klubu?
Niekada nežaidžiau „Ryte“. Aš žaidžiau „.Lietuvos ryte“ ir tai yra du atskiri klubai.
„Lietuvos ryte“ iškovotos skambiausios jūsų karjeros pergalės. Vilniuje žaidėte ir 2017–2018 m. pereinamajame sezone, kai keitėsi klubo savininkai ir pavadinimas. Teisingai suprantu, kad turite tam tikrų nuoskaudų?
Klube žaidžiau pereinamąjį sezoną, pats viską mačiau iš arti ir labai daug žinau, kas ir kaip vyko perimant klubą. Net nesinori visko pasakoti, nes tai būtų tiesiog neetiška ir negražu.
Gal galėtumėte bent užsiminti, ką konkrečiai turite omenyje? Jaučiasi, kad norite nubrėžti labai ryškų brūkšnį tarp „Ryto“ ir „Lietuvos ryto“.
Visų pirma, visada norisi, kad Vilniaus krepšiniui sektųsi kuo geriau. Dabartinis klubas prisiima visas „Lietuvos ryto“ pergales, bet jas pasiekusiems žaidėjams neparodė pagarbos.
Kuo tai pasireiškė?
Galiu pasakyti tik kelis dalykus. Pavyzdžiui, rūbinėje turėjome daug metų kauptą batelių kolekciją, įvairius marškinėlius nuo Chucko Eidsono ar Dickey Simpkinso laikų. Tai juk klubo istorijos dalis. Savaip buvo įrengtas ir kineziterapeutų kabinetas. Naujieji klubo vadovai atėję pasakė, kad jiems viso to nereikia ir jie sukurs savo istoriją. Todėl aš ir sakau, kad šito klubo istorija prasideda nuo pernai, kai jie laimėjo LKL.
O koks dabar jūsų santykis su Vilniaus krepšinio sirgaliais?
Santykis su sirgaliais visada buvo geras. Tiesa, jis kažkiek pasikeitė, kai Prienų klubas vienu metu artimai bendradarbiavo su „Žalgiriu“ – Kauno klubas skolindavo jaunus žaidėjus Prienams, kad jie gautų žaidybinio laiko ir labiau atsiskleistų.
Man tai atrodo labai trumparegiškas požiūris. Juk jūs niekada nežaidėte „Žalgiryje“, o bendras Prienų ir Kauno projektas truko labai trumpai.
Taip. Nesakau, kad tas santykis su sirgaliais pasikeitė iš esmės. Iki šiol yra sirgalių, su kuriais pasisveikiname, šiltai pasikalbame. Kalbant apie „Žalgirio“ ir „Ryto“ žaidėjus... Lietuvos krepšinyje turime nemažai tokių pavyzdžių. Tas pats Lukas Uleckas yra „Žalgirio“ sistemos žmogus, bet dabar žaidžia „Ryte“. Šarūnas Jasikevičius, Robertas Javtokas žaidė ir ten, ir ten. Tas pats Arnas Butkevičius. Tiesiog toks gyvenimas.
Puikiai pamenu, kad jus ir Martyną Gecevičių sirgaliai Vilniuje sutiko labai šiltai.
Tikrai taip. Kai atvykome į Vilnių žaisti rungtynių su „SkyCop“, sirgaliai iškėlė mūsų portretus, paplojo, pagerbė. Buvo labai graži ceremonija ir esu jiems už tai labai dėkingas.
