Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei triskart „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas teatro ir kino režisierius Jonas Vaitkus vėl dirba savo debiutinėje scenoje – Šiaulių dramos teatre stato spektaklį pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Nebylys“. Nors istorija buvo ne kartą inscenizuota ir teatre, ir kine, Jonas Vaitkus, ją perskaitęs dar kartą, sako, kad jį užgavo atmosfera, nuotaika, pasakojimo gyvumas, o ir istorija labai gyvenimiška, patikrinta laiko ir jaudinanti. Ir jis pagalvojo, kad norėtų ją pastatyti Šiaulių dramos teatre, kurį laiko vienu lietuviškiausių teatrų šalyje, turinčiu įdirbį ir pulsuojančiu, tai kylant, tai leidžiantis. Šiaulių valstybiniame dramos teatre Jonas Vaitkus pradėjo savo profesinę karjerą iškart po studijų 1974 m. Zorairo Chalapiano „Lopšinės“ pastatymu.
„Nebylio“ siužetas – meilės trikampis tarp draugų Jono ir Kazio su Anele. Meilė eina su satanizmu ir, anot režisieriaus, jei meilė negali nugalėti juslių ir rasti ryšio su dvasiniu pasauliu, ji išsigimsta. Nors meilės, aistros ir keršto istorija rutuliojasi senų tradicijų Puzionių kaime, spektaklio problematika aktuali ir dabar, kai žmonės kitaip supranta žodį „meilė“, kuris, pasak Jono Vaitkaus, turi daug prasmių, nukrypimų ir net iškrypimų.
Vaižganto teksto kalba įdomi ir gyva, kūrybinei komandai net nesinorėjo jos literatūrinti. Pagrindinė užduotis – išversti teatrinę kalbą taip, kad ją suprastų šiuolaikinis reklamų ir jutiminių juslių išdraskytas žmogus. Spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis irgi ketina išnaudoti muzikos intonavimą žodyje. „Nebylio“ scenogarfiją kuria žinomas Lietuvos dailininkas Gintaras Makarevičius.
Režisierius Jonas Vaitkus atsako į interviu klausimus:
- Vaižganto apysaka „Nebylys“ jau ne kartą suvaidinta ir ekrane, ir scenoje. Kodėl pasirinkote ją?
- Tiesiog dar kartą perskaičiau „Nebylį“ ir supratau, kad noriu jį pastatyti. Mane užgavo atmosfera, nuotaika, pasakojimo gyvumas, o ir istorija patikrinta laiko, gyva ir jaudinanti. Tai meilės ir aistros istorija. Meilė eina su satanizmu ir, jei meilė negali nugalėti juslių pasaulio ir rasti ryšio su dvasiniu pasauliu, ji išsigimsta. Istorija labai gyvenimiška, joje daug problematikos. Tai aktualu ypač dabar, kai žmonės kitaip supranta žodį „meilė“, kuris turi daug prasmių, nukrypimų ir net iškrypimų. O pasirodo, kad prigimties ir tradicijų nepakeisi, tie nukrypimai – tik „putos“.
- Į Šiaulių dramos teatrą atvykstate su kūrybine grupe?
- Taip, dirba visa kūrybinė grupė: ne tik aš, bet ir spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis, ir dailininkas Gintaras Makarevičius. Teatras – ne gyvenimas, o tik atspindys, suteikiantis galimybę pabendrauti, pakelti praeities dalykus.Vaižganto kalba labai įdomi, nesinori jos literatūrinti, jaučiasi muzikos intonavimas žodyje. Mūsų užduotis – išversti teatrinę kalbą taip, kad ją suprastų šiuolaikinis reklamų ir jutiminių juslių išdraskytas žmogus.
- Kodėl manote, kad Vaižganto „Nebyliui“ labiausiai tinka Šiaulių dramos teatras?
- O kodėl gi ne Šiaulių dramos teatras? Tai vienas lietuviškiausių teatrų, jaučiasi, kad jis turi įdirbį, pulsuoja: tai kyla, tai leidžiasi. Iš paskutinių pastatymų Šiauliuose nedaug ką mačiau, o ir atvykęs iš tų laikų, kai čia dirbau vyriausiuoju režisieriumi, sutikau tik kelis aktorius. Į Šiaulius statyti „Nebylio“ atvažiavau daugiausia Šiaulių dramos teatro vadovo Antano Venckaus dėka.
- Kokie jausmai apima grįžus į teatrą, kuriame prieš keturiasdešimt metų pradėjote profesinę režisieriaus karjerą?
- Nuotaikos ir liūdnos, ir savotiškai dramatiškos, o kartu ir tikros, nes tuo metu buvo realūs poelgiai, kurie paliko žymę, tas susidūrimas ir davė rezultatą – kuo tapau aš, kur pasuko teatras. Tada mane išgrūdo, tiesiog „išdegino“. Neįžvelgiu nei savo, nei teatro kaltės. Grįžus įdomu pasižiūrėti, ar laikas keičia požiūrį. Tada buvau kategoriškesnis, nors ir dabar manau, kad pasielgčiau taip pat. Esu įsitikinęs, kad teatras – tai gaivalingų, gyvų ir mąstančių, o ne patogiai susigyvenusių, žmonių kolektyvas. Teatras negali būti „bezdalynė“.
Parengė Asta Šiukšterienė
