Nuo praėjusių metų spalio vidurio išvykusi stažuotės į Oksfordo universitetinės ligoninės John Radcliffe ligoninę Urtė pasakoja, kad darbas ten iš esmės buvo toks pats kaip ir Lietuvoje būnant kraujagyslių chirurgijos rezidente – veikla apėmė tiek darbą su pacientais poliklinikoje, stacionare, operacinėse padedant patyrusiems kraujagyslių chirurgams ir kitiems specialistams, taip pat – mokslinis darbas.
Tačiau jaunoji medikė atvira – civilizuoto, profesionalaus profesinio bendravimo ir bukų darbų nukrovimo vos grįžusi jau spėjo pasiilgti.
„Kol Covid-19 keliauja į antrą planą ir prisimenamas, kai reikia pagąsdinti smėlio dėžės lankytojus, darbas ligoninėse grįžta į įprastas vėžes. Vėl prisimenamos skubiausios skubos nepasirašyti išrašai (už kelis mėnesius) e-sveikatoje, gydytojai drausminami, jog per daug pirštinių naudoja, tinkas toliau byra nuo lubų, o per pandemijos įkarštį dingę dezinfekuoti netinkami minkštasuoliai vis dar dingę be pažadėtų pakaitalų", – vieną po kito dabartinius sveikatos sistemos skaudulius vardijo jaunoji medikė.
Prieš beveik dvejus metus iš premjero Sauliaus Skvernelio lūpų sulaukei pasiūlymo, kad jei kas netinka, važiuok. Tą bent trumpam ir padarei. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai pradėjus stažuotę Didžiojoje Britanijoje?
Baisu (juokiasi). Išties buvo baisu, jog kažką ne taip supratusi suklysiu. Tačiau šie nuogąstavimai gana greitai dingo dėl didelio kolektyvo palaikymo ir geranoriškumo. Apskritai daugiau jautėsi komandinio darbo, komandinės ir asmeninės atsakomybės už kiekvieną pacientą. Daugiau remiamasi moksliniais įrodymais, labiau įsiklausoma į paciento poreikius ir lūkesčius. Vyresni kolegos noriai ir atsakingai moko jaunesnius. Mokymas suvokiamas kaip privilegija ir atsakomybė, o ne našta.
Kokius pajutai didžiausius skirtumus nuo darbo Lietuvoje?
Kaip ir minėjau, pirmiausia labai įstrigo komandinio darbo principai. Iš esmės kiekvienas skyriaus pacientas kasdien aptariamas ne tik su kraujagyslių chirurgais, bet ir komandoje dirbančiais terapeutais, reabilitologais ir slaugytojais, tad priežiūra išties yra visapusiška. Problemos sprendžiamos civilizuotai diskutuojant, darbiniai reikalai nepriimami asmeniškai. Visada pirmoje vietoje būdavo paciento interesas ir geriausios išeitys jam, o ne gydymo taktikos koregavimas pagal skyriaus finansinę padėtį. Visos reikalingos medicininės priemonės ir vaistai buvo pasiekiami tiesiog skyriuje.
Gydytojams nereikia rūpintis teisingais statistiniais kodavimais, laiko kitam vizitui ieškojimu ir užsakymui, paciento socialinių problemų sprendimu, išrašų spausdinimu ir t.t. Pagrindinis gydytojo darbas buvo gydyti ligonį.
Neteko daugiau laiko praleisti nešiojant popierius, bent kuo dažnai skundžiasi rezidentai Lietuvoje?
Žinoma, buvo ir administracinių darbų, bet jie buvo tiesiogiai susiję su gydymo kokybės gerinimu (pavyzdžiui, vidiniai skyriaus auditai). Jaučiau daugiau pagarbos savo profesijai iš pacientų.
Neteko susidurti ar išgirsti, jog administracijos atstovai aiškintų gydytojams, kaip gydyti pacientus ar kitokiu būdu išreikštų savo viršenybę. Kažkaip suvokiama, jog medicininis personalas yra ligoninės pagrindas. Iniciatyvos buvo sveikintinos, skirtingai nei pas mus, nesistengta jų greitai nugesinti.
Nėra ko slėpti – organizacinių problemų būdavo daug ir ten. Bet jos labiau atsirasdavo dėl gana stipriai suoptimizuoto sveikatos sektoriaus apskritai, pvz., gyvybiškai svarbių operacijų atšaukimas net po kelis kartus dėl vietų stokos reanimacijoje (skyriuje). Bet net ir tokiais atvejais nusiminę pacientai medicininio personalo nekaltindavo, o suprasdavo, jog tokią situaciją nulemia aukščiau priimti sprendimai. Tokio civilizuoto, profesionalaus profesinio bendravimo ir bukų darbų nukrovimo labai pasiilgstu grįžus.
Pavyzdžiui, štai kurią dieną kelias valandas praleidau tiesiog dėliodama antspaudus, keliskart perrašinėdama diagnozes iš vieno lapo ir kitą. Nežinau, kiek tai tiesiogiai prisidėjo prie mano ligonių sveikimo...
Apie situaciją pas mus pasisakei gana griežtai, kad nuslūgus pandemijai vėl prisimenamos skubiausios skubos nepasirašyti išrašai (už kelis mėnesius) e.sveikatoje, gydytojai drausminami, jog per daug pirštinių naudoja, tinkas toliau byra nuo lubų... Ar išties tokia dabar medikų kasdienybė?
Nerašau to, ko nemačiau ar nesusidūriau asmeniškai arba ko nepatyrė mano artimiausi žmonės. Ko dažnai nesuvokia ar nenori suvokti kai kurie asmenys, rašau tai ne tam, kad pasiskųsčiau, kažkam įgelčiau asmeniškai, bet kad daugiau ne medikų suvoktų mūsų sveikatos sistemos kasdienybę ir suprastų, jog tik stovėdami toje pačioje barikadų pusėje galime viltis, kad sprendimų priėmėjai pagaliau mus išgirstų ir priimtų sprendimus, grįstus ne savo asmeniniais interesais, bet ligonių ir medikų naudai.
Mūsų susiskaldymu labai sėkmingai naudojasi žmonės, kuriems tokia padėtis yra naudinga. Stengiuosi, nors tikriausiai ne visad pavyksta, tą apimančią neviltį versti kažkuo konstruktyvesniu.
Įsiplieskus koronaviruso pandemijai vis dar teko darbuotis Dž. Britanijoje. Gali trumpai prisiminti, kaip ten su viskuo sveikatos sistemai sekėsi tvarkytis iš vidaus? Būta mažiau panikos, nei, pavyzdžiui, pas mus?
Panikos ligoninėje, kurioje dirbau, būta tikrai mažiau net pačiame pandemijos įkarštyje, juo labiau tada, kai Lietuvoje pandemija jau nuslūgo (nors ji niekada ir nepasiekė tokių mastų kaip Didžiojoje Britanijoje).
Nebuvo jokių keistų įsivaizdavimų, iniciatyvų ir laiko bei resursų švaistymo apmokyti dirbtinės ventiliacijos principų su tuo iš esmės niekad nesusidūrusių specialistų. Tikslas buvo išnaudoti turimus resursus maksimaliai efektyviai saugant personalą nuo nereikalingų kontaktų. Kai kurie mano kolegos buvo nukreipti dirbti į intensyvios terapijos skyrius, bet ir ten jų darbas buvo labiau pagalbinis.
Juokinga, tačiau dalis traumatologų, kurių darbo apimtys gerokai sumažėjo, keliaudavo į intensyvios terapijos skyrius tiesiog vartyti pacientų. Tokie paprasti racionalizavimai veikia gerokai geriau nei grandioziniai „dviračių išradinėjimai“.
Iš pat pradžių elementariausiai trūko apsaugos priemonių, tyrimų...
Taip, asmens apsaugos priemonių labai trūko ir ten. Apskritai Didžiojoje Britanijoje buvo pridaryta daugybė klaidų dėl mažų testavimo apimčių, per vėlai įvestų griežtesnių socialinės distancijos reikalavimų ir pan., kainavusių daugybę gyvybių, todėl šios šalies rodyti kaip pavyzdžio nederėtų.
Turbūt teko sekti ir tai, kas vyko Lietuvoje pandemijos metu. Iš susirgusiųjų COVID-19 medikų buvo nemažai – 20 proc., tačiau dėl infekcijų kontrolės apribotos medicinos paslaugos iki šiol stipriai piktina pacientus. Kaip tu vertintum dabartinę situaciją?
Klaidų, žinoma, jog buvo, tačiau labai paprasta viską vertinti retrospektyviai. Nors konkrečiai šiandien, kai kalbamės, jau grįžtame prie normalaus darbo, dar prieš kelias savaites, mano nuomone, kai kurios priemonės buvo perteklinės.
Pavyzdžiui, kartotiniai testavimai ir izoliacija jei ligonis buvo konsultuotas dviejose skirtingose ligoninėse kelių valandų skirtumu, dviejų neigiamų Covid-19 testų reikalavimas perkeliant į kitas ligonines, nors ligoniai guldyti į siunčiančią ligoninę tik su neigiamais testų atsakymais, buvo skyriuose, kuriuose dirbo nuolat tikrintas, apsaugos priemones dėvėjęs personalas ir pan.
Tai kartu su gerokai sumažėjusias vietų skaičiais skyriuje labai sulėtina pacientų kaitą ir galimybę kitiems ligoniams patekti į stacionarą. Negaliu atsakyti iš kur konkrečiai atėjo tokios taisyklės, bet jos neretai prasilenkia su logika ir realiu klinikiniu darbu. Matyt, baimės akys didelės, kurias dar ir padidina kaltųjų kalimas kasdienėse spaudos konferencijose.
Jei ne paslaptis, gal jau kuri planą, kaip išties ilgesniam laikui išvykti iš Lietuvos?
Kaip ne kartą minėjau, profesiškai gana gerai jaučiausi išvykusi ir, manau, ilgiau pabuvus situacija būtų dar geresnė. Pagrindinė priežastis, dėl ko grįžau, – mano šeima ir sociumas. Tikriausiai ir didelis naivumas, viltis, kad ir mes galime tvarkytis bei dirbti geriau ir protingiau, ypač turint tarptautinės patirties.
Nenorėčiau išvykti, bet jei baigusi rezidentūros studijas, nerasiu terpės, kur galėčiau pritaikyti žinias ir gebėjimus bei gauti adekvatų atlygį, kažką galvoti teks. Gal emigruoti, gal mesti medikės karjerą į šiukšliadėžę, kas būtų gana skaudu.
Ačiū už pokalbį.
