Pirmoji meilė, pirmasis bučinys, pirmoji naktis naujame bute... Mūsų atmintyje nesuprantamu būdu kaupiasi daugybė prisiminimų.
Daugelis atminties galimybių atrodo banalios: gebame įsidėmėti, kad obuoliai yra skanūs, kai kurias judesių sekas atsimename visą gyvenimą (bet tą sugeba ir sraigės!), ir net dalyvaujančiųjų viktorinoje “Kas nori tapti milijonieriumi?” smegenyse vyksta procesai, niekuo nesiskiriantys nuo vykstančiųjų žiurkių, atmintinai išmokstančių kelią per labirintą prie ėdesio, galvose. Tačiau epizodinė atmintis yra būdinga tik žmonėms.
Net po dešimtmečių sugebame galvoje atgaivinti pirmosios meilės pradžią - su vaizdais, garsais, kvapais ir jausmais - ir ši savybė mus skiria nuo visų kitų gyvų būtybių. Tokie prisiminimai yra vadinami ir autobiografine atmintimi, nes jie formuoja gyvenimo istoriją, per ją žinome, kas esame. Galbūt šios žinios taptų stabilesnės, jei atminčiai padėtume, pavyzdžiui, rašydami dienoraštį.
Mūsų atmintis yra saikinga - kartais jai pakanka sausainuko ir puodelio arbatos. Tai žinodamas, prancūzų rašytojas Marselis Prustas (Marcel Proust) sukūrė vieną gražiausių epizodų pasaulio literatūroje. Jo romane “Prarasto laiko beieškant” saldus, su liepžiedžių arbata skanaujamo smėlinio pyragaičio skonis herojų šviesos greičiu nukelia į vaikystę. ”Taigi prisiminimai kai kada ateina neprašyti, pakanka mažyčio dirgiklio, ir neatsitiktinai jie visada būna susiję su jausmais. Amerikietis smegenų tyrinėtojas
Antonijas Damasijas (Antonio Damasio) sugebėjo įrodyti: tai, kas yra susiję su stipriomis emocijomis - džiaugsmu, nustebimu, liūdesiu arba įniršiu, - automatiškai patenka į ilgalaikę atmintį. Vidinis susijaudinimas smegenims nurodo: tai yra svarbu, įsidėmėk, to dar prireiks! Ir atvirkščiai, nepatiriant nieko jaudinamo, nelieka ir prisiminimų, kasdienybės rutina dingsta užmaršties jūroje. Tam tikras jausmas (Damasijas vadina jį “somatine žyma”) prie kiekvieno prisiminimo prilimpa kaip etiketė prie jogurto indelio ir patenka į atmintį neatskiriamai vienas nuo kito.
Filmai, nuotraukos arba dienoraščiai gyvenimo akimirkas fiksuoja nepanaikinamai, o smegenys to nedaro. Amerikietė psichologė Elizabet Loftus (Elizabeth Loftus) įrodė, kaip lengva mums įkalbėti prisiminimus. Loftus prireikė tik dviejų susitikimų su bandomaisiais asmenimis - ir jau maždaug pusė jų “prisiminė” kad vaikystėje kartą pasiklydo didelėje parduotuvėje, nors iš tiesų tokių situacijų nebuvo.
Šiandien yra žinoma, kad autobiografinė atmintis truputį pasikeičia kaskart, kai mintyse aktyviai atgaiviname kokią nors situaciją. Smegenys akivaizdžiai yra nepaprastai jautrios, net nuo mažiausių atminties sutrikimų nukenčia prisiminimų tikslumas ir gyvumas. Tačiau kai kurie specialistai nemano, kad šiuos rezultatus reikėtų vertinti neigiamai. Autoritetinga socialinės psichologijos specialistė Barbara Fredrikson (Barbara Fredrickson) net pademonstravo, kaip savo prisiminimus galime sąmoningai išnaudoti didesnei laimei pajusti. Ji paprašė tiriamųjų asmenų prisiminti ypatingus gyvenimo įvykius (“Kada jautėte didelį dėkingumą? Kas jus nuteikė optimistiškai? Kada jutote meilę? Kada kuo nors didžiavotės?”).
Antrajame etape Fredrikson tiriamuosius išsiuntė ieškoti lobių - nuotraukų, atvirukų ar simbolių, primenančių šias emocionalias akimirkas. Galiausiai kandidatai surinko po albumą iliustracijų dešimčiai įvairių teigiamų jausmų, tarkime, džiaugsmui, vilčiai, dėkingumui, pasididžiavimui, meilei. Jei minėtuosius asmenis kasdienybėje apimdavo bloga nuotaika, jie kelias minutes žiūrinėdavo tas “lobių skryneles”. Iš tiesų pakanka visai nedaug laiko nuotaikai pagerinti. Ir tikrai: vos tik tyrimuose dalyvavę asmenys pradėjo kasdien patirti triskart daugiau teigiamų nei neigiamų emocijų, jie tarsi pražydo - draugystės ir meilės ryšiai tapo intensyvesni, darbe pradėjo labiau sektis ir jie pajuto labai didelį pasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu. Kitais žodžiais tariant, geri prisiminimai sukuria gerus įspūdžius ir mus padaro laimingais žmonėmis.
Kaip sustiprinti autobiografinę atmintį?
Daugybė tyrimų rodo, kad atmintį teigiamai veikia sveikas maistas, fizinis judrumas ir proto aktyvumas - bėgioti yra ne mažiau naudinga nei spręsti sudokus. Be to, autobiografiniai prisiminimai išlieka ilgiau, jei anksti susikuriame pagalbinių priemonių - rašome dienoraštį, kaupiame nuotraukas ir kitiems pasakojame savo gyvenimo istorijas. Šiuo metu mokslininkai tiria muzikos poveikį atminčiai. Klausantis muzikos, suaktyvėja nepaprastai daug įvairių smegenų zonų. Jau nustatyta, kad muzika prisiminimams turi didelės reikšmės: melodijos sukelia emocijas, o emocingas turinys ilgiau išlieka atmintyje. Todėl tikėtina, kad muzika gali atverti tariamai išsitrynusių prisiminimų duris. Šios žinios yra naudingos gydant demencija (senatvine silpnaprotyste) sergančius ligonius. Nustačius, kokia muzika gyvenime jiems buvo svarbi, galima bandyti per muziką atgaivinti autobiografinę atmintį, nes ją praradę žmonės praranda ir savo asmenybę.
Parengė Milda KUNSKAITĖ
