Portalui tv3.lt S. Balandis papasakojo, ką šiuo metu veikia jis pats, kodėl svajodamas apie archeologo specialybę tapo aktoriumi, kodėl pradėjo labiau vertinti gyvenimą ir jo trukmę.
Kaip sako vyras, net sausio 23-iąją praūžęs jubiliejus jam nėra tokia svarbi proga, kurią jis trankiai paminėtų: „Aš tikrai nesureikšminu gimtadienių ir švenčių. Tik mintyse pagalvoju, kad pragyvenau daug, bet tie didėjantys skaičiai man nėra reikšmingi.“
Aktorius tikina, kad geriausia dovana jam nėra kažkoks daiktas, o noras, kad pasaulyje nebebūtų tokių skaudžių įvykių, kokie vyksta Ukrainoje.
„Šiuo metu, kai pasaulyje tokia situacija, nesinori net ir svarbių švenčių švęsti. Nesinori nieko daug. Grįžęs po darbų, pagalvojau, ką aš galiu padaryti daugiau. Paskambinau 1482 ir kaip tik per žinias pamačiau, kad jau surinkome daugiau nei septynis milijonus Ukrainai.
Man tai yra džiaugsmas, – šypteli pašnekovas. – Nes karas Ukrainoje yra išliekantis dalykas. Visur – spaudoje, internete apie tai kalbama, tai dalykas, kuris visada yra ir mintys apie tai nepaleidžia. Negalima dėl to atsipalaiduoti.“
Vyras tikina niekaip negalintis atsiriboti nuo naujienų srauto – žinoti ir būti informuotam jam yra itin svarbu.
„Aš esu kaip narkomanas – kad ir kur bebūčiau, turiu įsijungti ir paskaityti naujausias naujienas, pasižiūrėti, kas vyksta, nes tai yra taip arti mūsų ir vyksta dabar. Protu nesuvokiama, kaip gali būti pasaulyje tokie dalykai“, – užsimena jis, kalbėdamas apie karą Ukrainoje.
Mokėsi su legendiniais aktoriais
S.Balandis darbo pasiūlymų ir perspektyvų, kaip pats sako, mato dar labai daug, nors ir yra vyresnės kartos atstovas. Šiuo metu jis dirba ne tik teatre, bet ir prie TV projekto.
Vyras prisimena ir jaunystės laikus, kuomet jam teko mokytis iš legendinės aktorės Valerijos Karalienės.
„Lankiau dramos būrelį, iš ten išėjo begalė aktorių. Kartu mokėmės su Ingeborga Dapkūnaite ir paskui muzikos ir teatro akademijoje vyko stojamieji. Anksčiau, nei į kitas aukštąsias mokyklas. Nusprendžiau išbandyti savo jėgas.
Nežinau, kur aš būčiau pasukęs, jei nebūčiau įstojęs į aktorystę. Greičiausiai į istoriją. Juk kaip galima istorijos nemėgti? Tai mūsų istorija, tai didžiausi klodai. Kai žmogus nežino savo istorijos, yra labai liūdna“, – atvirauja Saulius Balandis.
Meilė tėvynei ir patriotizmas paskatino kurti ne komercinius, o istorinius serialus, tokius kaip „Laisvės kaina. Savanoriai“, „Laisvės kaina. Partizanai“, „Laisvės kaina. Sąjūdis“. Ir nors S.Balandis kino sferoje sukasi jau daug metų, prasitaria, kad režisieriaus darbas yra pilnas iššūkių.
„Teatre ir televizijoje yra skirtingi dalykai. Režisūra – nėra lengvas darbas. Jeigu nori, kad viskas atrodytų gerai ir būtų logiška, reikia truputį padeginti smegenis.
Kalbant apie dėmesį, kaip režisierius aš jo daug negaudavau. Bet iš tiesų man jo visai ir nereikia. Aš galiu apie filmą kalbėti savo siužetu, režisūra, kūryba. Mano pareiga yra surinkti gerą komandą ir padaryti taip, kad tie keli mėnesiai, kuriais kartu reikia dirbti, nebūtų tokie, kurių nesinorėtų prisiminti. Norėčiau, kad visiems būtų smagu ir įdomu dirbti kartu“, – kalba Saulius.
„Kai pagalvoji, juk visas gyvenimas yra iššūkis. Kartais kai skaitau scenarijus, man plaukai šiaušiasi. Nenustoju galvoti, kaip vieną ar kitą dalyką surežisuoti, kaip tai padaryti. Yra toks posakis – popierius nerausta. Popierius gali viską iškentėti. Tačiau kaip tai padarysi, kaip įgyvendinsi – čia visa esmė“
Aktorius prisipažino, kad anksčiau turėjo ir kitą aistrą – svajojo apie archeologo profesiją.
„Mane domina kiekviena seniena ir kiekvienas senas daiktas, kuris padarytas su meile. Tačiau reikia apsistoti ties vienu darbu. Aišku, būtų malonu kažkur pakasinėt, pabūti archeologu. Tai turėtų būti įvykę kažkada, nes dabar – jau viskas. Kartais randu seną daiktą ir tuo džiaugiuos“, – neslepia jis.
Kalbame apie žmones tik tada, kai jie išeina
Mokydamasis vidurinėje mokykloje jis lankė legendinį moksleivių liaudies teatrą ir nusifilmavo Almanto Grikevičiaus filme „Faktas“, kuriame turėjo galimybę bendrauti ir būti vienoje filmavimo aikštelėje su tikrais scenos grandais, tapusiais daugelio aktorių autoritetu.
Nors pašnekovas sako mėgstantis svajoti, tačiau dažnai realybė, kurioje gyvename, būna kitokia. Jis sako, kad norėtų daugiau keliauti ir skirti laiko sau, tačiau per visus darbus planai lieka tik planais.
„Darbų turiu daug, nuo jų pailsėti kartais sunku. Tas darbas kai kada iš tavęs „išeidinėti“ gali kelis mėnesius. Daug kas priklauso ir nuo metų laiko. Nuo spalio mėnesio, kai dienos eina gilyn, tamsyn darosi sunkiau. Bet kai ateina naujas metų laikas, ateina ir naujas kvėpavimas, įkvėpimas, darau geresnius, įdomesnius aktorius. Jei nebūsi kruopštus ir neturėsi įkvėpimo, nieko iš to nebus“, – prasitaria jis.
Pastaraisiais metais Lietuva neteko daugybės garsių ir nusipelnusių žmonių – aktoriaus Regimanto Adomaičio, Vytauto Tomkaus ir dar kitų. Su jais galimybę dirbti ir pažinoti turėjo ir S.Balandis.
„Aš juos puikiai pažinojau. Jie jau buvo brandaus amžiaus žmonės. Baisiau, kai iškeliauja jauni. Reikia tik tikėtis, kad ir mes tokio amžiaus sulauksime.
Mūsų kultūroje kažkodėl labai natūralu kalbėti apie žmones tik tada, kai jie išeina, – atsidūsta jis. – Paskutiniu metu pastebiu, kad tas žmogelis, kad ir koks jis bebūtų, darosi nieko vertas. Niekam neįdomu, kaip jis gyvena, kaip išgyvena. Tik paskui, po visko būna didelės antraštės, kai jau nieko jam nebereikia.“
S.Balandis atvirai sako, kad yra kitos kartos atstovas, todėl negaili kritikos dabartiniams aktoriams. Jis prisipažįsta, jog labai dažnai išjungia televizorių, kai mato netikras emocijas.
„Pastebiu, kad yra jaunimas, kuris skverbiasi į tas svarbias pozicija. Jie strateguoja, kažką galvoja – ateina visai nauja karta žmonių, kuriems tie vyresni scenos legendos tampa nebeįdomios. Visgi pastaruoju metu bent jau kine matau gerų darbų, yra ne vien tik komercinės komedijos. Atsirado nemažai kokybiškų, gerų filmų ir tai yra džiugu. Ar tai būtų teatras, kinas, ar televizija, svarbiausia yra komanda. Jei yra gera komanda, tai jau yra palaima“, – šypteli vyras.
