Retai interviu dalijantis A. Žvinys sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt. Vyras papasakojo, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena, su kuo teko susidurti per pastaruosius dešimt metų, atskleidė, ar tikisi sugrįžti į aktorystę bei prabilo apie didžiausią gyvenimo turtą – dvi augančias dukreles.
Pastarasis dešimtmetis – kupinas naujovių ir iššūkių
Praėjo beveik devyneri metai nuo tada, kai A. Žvinys nulipo nuo Šiaulių dramos teatro scenos kaip aktorius ir tapo jo vadovu. Pasak pašnekovo, šis dešimtmetis jam buvo labai įvairialypis – teko susidurti tiek su labai dideliais džiaugsmais, tiek su itin skaudžiomis pamokomis.
„Iki tol aš vienuolika metų pradirbau aktoriumi, tad perėjus į vadovo pareigas pažinau visai kitą teatro pusę – visą vadybą, administravimą, struktūrą. Tai suteikė visai kitokį supratimą, davė galimybę pažinti teatrą visiškai kitomis spalvomis.
Tačiau tie devyneri metai buvo labai banguoti ir kupini visko – tiek sėkmių, tiek nusivylimų. Neslėpsiu, turėjau tikrai nemažai iššūkių ir keblumų, apie kuriuos eidamas į šias pareigas nė nenumaniau. Daug ko patyriau, bet tuo pačiu daug ir išmokau“, – pasakojo jis.
Vadovavimo Šiaulių dramos teatrui pradžią Aurimas vadina rožinių akinių laikotarpiu. Jis atėjo kupinas entuziazmo, ryžto ir aiškios vizijos, kokių tikslų sieks. Tačiau netrukus teko suprasti, kad kelias nebus toks tiesus ir lengvas, kaip atrodė iš pradžių.
„Aš įsivaizdavau, kad viską galima pasiekti daug lengviau ir paprasčiau. Bet vėliau atėjo suvokimas, kad ne viską teisingai suprantu, turėjau klaidingų įsivaizdavimų, kurie turbūt kilo ir iš jaunatviško šėlsmo, ir iš patirties trūkumo. Tad pradžioje buvo toks atsitrenkimas į realybę ir suvokimas, kad viskas yra visai kitaip, nei aš galvojau“, – pripažino A. Žvinys.
Netrukus Aurimui teko atlaikyti dar vieną išbandymą – prasidėjo pandemija, karantinas, o kartu su tuo ir teatro uždarymas. Kaip teigė pats pašnekovas, tokiam įvykiui juk nepasiruoši.
„Tai buvo absoliučiai nauja mums visiems. Po karantino reikėjo susigrąžinti žiūrovą, perdėlioti repertuarą. Vėliau prasidėjo karas, taigi, vėl teko viską performuoti. Tas devynerių metų vadovavimo laikotarpis buvo labai dinamiškas. Jeigu pirmus tris-keturis metus buvo daugiau darbo su savimi, tai likusieji du etapai po tris metus buvo labiau apie savo įgūdžių lavinimą esant ekstremalioms situacijoms ir išorės poveikiams“, – savo patirtimi dalijosi jis.
Aurimas neslepia – vadovaujant teatrui netrūko sunkių akimirkų. Tačiau, kad ir kokie iššūkiai pasitaikė kelyje, jis niekada nesigailėjo ryžęsis išbandyti save vadovo pareigose.
„Esu užsispyręs žmogus, kuris labai retai deda žingsnį atgal. Aš labiau linkęs spręsti problemas, ieškoti pagalbos ir patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tad ir mano nusiteikimas yra nukreiptas į sprendimo paiešką, klaidų įvertinimą, o ne į kapituliaciją ar pabėgimą. Tikiu, kad nėra nė vieno vadovo ar apskritai žmogaus, kuris akimirkai nestabteli ir neįvertina savo nueito kelio“, – įsitikinęs A. Žvinys.
Pasidomėjus apie dabartinę Šiaulių dramos teatro situaciją, Aurimas turėjo kuo pasidžiaugti. Pasak jo, šiuo metu teatras išgyvena gražų pakilimą.
„Pastaruosius du metus mus lydi visai neblogi, mūsų lūkesčius atitinkantys rezultatai. Geri kūrėjai stato gražius spektaklius, esame už tai vertinami publikos, turime savo žiūrovus. Sakyčiau, kad gyvename gerą periodą – be drastiškų praradimų ar nesėkmių“, – teigė vyras.
Atskleidė, ar tikisi sugrįžti į aktorystę
Prieš tapdamas vadovu, A. Žvinys vienuolika metų teatro scenoje kūrė vaidmenis, žiūrovams jis gerai pažįstamas ir iš televizijos serialų. Tačiau šiandien jo gyvenime aktorystės likusi tik maža dalelė.
„Tai nutinka tik labai epizodiškai. Visų pirma, nebeturiu laiko, o antra – mums, kaip vadovams, nėra leidžiama to daryti. Tačiau nėra taip, kad esu sulindęs tik į popierius, visada esu šalia kūrybos – nuolat stebiu repeticijas, bendrauju su kūrybinėmis komandomis, o jeigu kam nors būna įdomi mano nuomonė, visada pasidalinu savo įžvalgomis. Kūrybos alkis dabar yra patenkinamas tokiu būdu“, – dalijosi pašnekovas.
Tačiau kartais Aurimui dar tenka išbėgti į sceną. Štai kartą nutiko taip, kad vienas teatro aktorius patyrė traumą, o visi bilietai į suplanuotą spektaklį buvo išparduoti. Taigi, teko skubiai priimti sprendimą.
„Buvo du variantai – arba atšaukti spektaklį, kas mums būtų buvęs didelis praradimas, arba pačiam per pusantros dienos išmokti tekstą, pasirengti vaidmeniui, su kolegomis dvi valandas parepetuoti, išbėgti ir vaidinti. Taip ir padarėme. Man tai buvo tikrai daug gerų emocijų sukėlęs vakaras, tas seniai patirtas premjeros jaudulys...“ – šyptelėjo jis.
Teatro vadovo kadencija yra ribota – A. Žviniui, kuris kartą jau buvo perrinktas, liko pusantrų metų šiose pareigose. Jis prasitarė, kad pasibaigus šiam etapui, linkėtų sau sugrįžti į aktorystę.
„Nežinau, kaip iš tikrųjų pasisuks gyvenimas, bet jeigu grįžčiau į aktorystę, tikrai nesiskųsčiau ir būčiau laimingas. Per šį laiką įgijau ir gyvenimiškos patirties, ir žvilgsnio į aktorystę iš kito kampo. Taigi, manau, kad kaip aktorius sugrįžčiau kitoks, nes dabar sceną matau kur kas plačiau ir giliau. Sunku pasakyti, kaip pavyktų tai įgyvendinti, kokius vaidmenis kurčiau, bet natūralu, kad tie pokyčiai būtų. Kaip sakoma, du kartus į tą pačią upę toks pats neįbrisi“, – pabrėžė A. Žvinys.
Augina dvi dukreles
Prieš pusantrų metų Aurimo gyvenimą nušvietė jaudinantis įvykis – žmona, aktorė Eglė Žvinienė pagimdė antrąją dukrą. Eleonorą ir Abigailę auginantis vyras teigė, kad šeimoje jis užima gerojo policininko vaidmenį ir yra linkęs lepinti dukras.
„Galbūt taip yra dėl to, kad žmona su jomis praleidžia kone visą laiką, o aš suteikiu tik nedidelius savo dėmesio trupinius, kuriuos galiu atnešti po darbo. Kita vertus, turbūt ir psichologai patvirtintų, kad gamtoje taip jau surėdyta, jog mergaitėms mamos turi būti griežtesnės, o tėčius jos turi vynioti aplink pirštą. Ko gero, esame tipiška šeima – aš dukras lepinu, o mama moko disciplinos ir visų kitų dalykų“, – tikino pašnekovas.
A. Žviniui darbe tenka būti ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, o kartais per dešimt dienų teatro vadovas neturi nė vienos išeiginės. Pasidomėjus, ar nesulaukia priekaištų iš žmonos dėl reto buvimo namuose, vyras teigė tai girdintis nuolat.
„Tai yra mano kasdienybė. Teatrui atiduodu tikrai labai daug, tad laisvo laiko turiu mažai. Žinoma, žmona norėtų, kad namuose būčiau daugiau. Kiekvienas pirmadienis prasideda jos klausimu, ar ši savaitė man bus lengvesnė nei praeita. Dažniausiai ji nebūna lengvesnė. Žmona sako: „Vadinasi, ir vėl tave matysime retai“. Atsakau, kad taip, kol čia dirbu, kitaip nebus“, – pasakojo dviejų dukrų tėtis.
Tačiau kai tik pasitaiko laisva diena, Aurimas stengiasi laiką praleisti drauge su šeima – pasimėgauti pramogomis, nuvykti prie jūros arba leisti laiką sodyboje užmiestyje.
„Vaikams ten labai patinka, o ir man smagu pasodininkauti, pameistrauti, užsiimti labai paprasta, žemiška buities veikla. Tai mane labai atpalaiduoja, pravalo mintis, atsitraukęs nuo darbų permąstau kitus rūpimus klausimus, paieškau atsakymų. Su dukromis einame pasivaikščioti, pamatome ten ir stirnų, ir lapių. Vyresnėlei, beje, labai patinka gamtos pažinimas, visi augalai, gėlės ir vabzdžiai jai yra labai įdomu“, – pasidžiaugė A. Žvinys.
Tiesa, anksčiau Aurimas ne kartą yra sakęs, kad norėtų didelės šeimos su keturiais vaikais. Ar ši svajonė vis dar rusena jo širdyje?
„Manau, kad metai jau nebe tie. Tai tikrai būtų didelis džiaugsmas, bet turbūt šio plano įgyvendinti nebepavyks, vilčių jau nebepuoselėju. Tačiau ir dviejų vaikų užtenka, tikrai tuo džiaugiuosi“, – sakė jis.
Dukroms linkėtų kitokio kelio
Aurimo ir Eglės vyresnioji dukra Eleonora taip pat domisi teatru – su dideliu malonumu žiūri spektaklius ir net turi kelis mėgstamiausius, į kuriuos eina kiekvieną kartą. Tiesa, sekti tėvelių pėdomis ir tapti aktore mergaitė kol kas nesvajoja.
„Viena naujausių premjerų mūsų teatre yra spektaklis „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ – rodėme gal aštuonis kartus ir visus juos dukra žiūrėjo. Bet apie aktorystę ji kol kas nekalba, labiau mėgaujasi tuo kaip meno kūriniu. Jai patinka skaityti knygas, klausytis pasakų, ji turi lakią fantaziją ir tikrai yra linkusi į menininkams būdingą vaizdinių bei svajų pasaulį. Nežinau, kuo tai pataps, galbūt pasireikš visai kitais menais, pavyzdžiui, daile ar muzika. Tačiau polinkį kurti ji tikrai turi“, – atskleidė A. Žvinys.
Visgi ne paslaptis, kad aktoriai apie savo profesiją ne visada atsiliepia tik pačiais gražiausiais žodžiais. Daugelis teigia, kad tai – pernelyg romantizuojamas darbas, dėl kurio tenka daug ką paaukoti. Tam antrina ir A. Žvinys, savo dukroms linkintis kitokio kelio.
„Jeigu dukros norėtų tapti aktorėmis, tikrai nedrausčiau ir nekiščiau pagalių į ratus. Esu pakankamai liberalus, tad jei tik norės – tegul eina tuo keliu. Visgi galbūt linkėčiau joms pasiieškoti kitų užsiėmimų. Aktorystė yra be galo sudėtinga profesija, atimanti daug laiko, priverčianti nemažai paaukoti.
O už tai gauni labai daug nusivylimų ir mažai džiaugsmų bei atpildo. Bet jei myli šią profesiją ir ji išties teikia malonumą, tuomet viskas gerai. Bet tokiu atveju jau turi būti šios profesijos fanatikas“, – pripažino A. Žvinys.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
