2012 m. birželio 29 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltinimo skundą, kurioje Vitas Tomkus kaltino Dainių Radzevičių nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. (šmeižimas) padarymu.
V. Tomkus kaltino D. Radzevičių tuo, kad jis 2011-06-06 savo paties valdomame interneto tinklalapyje paskelbė straipsnį „Wikileaks: Tomkaus „Respublika“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“, ir 2011-06-09 interneto tinklalapyje paskelbė identiško turinio straipsnį „Wikileaks: „Respublika“ pardavė žurnalistiką“, kuriais per visuomenės informavimo priemones apie V. Tomkų paskleidė tikrovės neatitinkančią, jį niekinančią, žeminančią ir pasitikėjimą V. Tomkumi pakertančią informaciją.
Vertindamas byloje pateiktus įrodymus teismas akcentuoja tai, jog teisė turėti savo nuomonę, teisė skleisti idėjas, mintis nėra absoliuti ir ji visiškai nesuderinama su įžeidimu, melu, šmeižtu. Nustatyta, kad D. Radzevičius šmeižikiško pobūdžio informaciją apie nukentėjusįjį internetiniuose puslapiuose paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą ir tai darė suvokdamas.
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra nustatyta, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias ir teisingas žinias, jas skelbti etiškai, kritiškai vertinti informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, laikytis nekaltumo prezumpcijos ir neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Teismo vertinimu, paskelbdamas savo komentarus dėl kituose interneto tinklapiuose paviešintų duomenų apie dienraštį „Respublika“ ir jo leidėją V. Tomkų, nuteistasis nesilaikė būtent šių Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų.
Duodamas parodymus teismui D. Radzevičius teigė, kad rašydamas savo komentarus jis siekė informuoti visuomenę apie faktą, jog viešai yra paskleista pakankamai rimta neigiama informacija apie V. Tomkų ir „Respubliką“. Teismo vertinimu, bent kokių teiginių, nežiūrint į tai, ar jie buvo prieš tai skelbti ar ne, viešinimas negali būti laikomas faktu, juolab, jeigu paskelbta informacija nebuvo išsamiai patikrinta, t.y. prieš ją skelbiant nebuvo laikytasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse nustatytų informacijos rengėjų pareigų. D. Radzevičius, kaip Lietuvos Žurnalistų sąjungos pirmininkas, visų pirma turėjo preciziškai laikytis žurnalisto pareigų, o tik po to realizuoti savo, kaip viešosios informacijos rengėjo teisę skleisti informaciją. Nuteistasis galėjo ir turėjo suvokti, kad žeminančios informacijos paskleidimas gali pažeminti ir paniekinti asmenį, apie kurį skleidžiama tokia informacija, pakirsti pasitikėjimą šiuo asmeniu arba jo verslu, juolab, kad tai buvo padaryta raštu. Raštu išreikšta nuomonė vertinama, atsižvelgiant į jos pobūdį ir raiškos stilių.
Teismas visiškai sutinka su kalbos specialistų teiginiais, jog paskelbtuose straipsniuose D. Radzevičiaus nuomonė buvo išreikšta tokia forma, kad skaitytojui būtu sudarytas neigiamas V. Tomkaus ir dienraščio „Respublika“ įvaizdis.
D. Radzevičiaus straipsnyje pateikta informacija, priskirtina jo autorystei, kadangi ji neatitinka, „Wikileaks“ informacijos, todėl darytina išvada, kad autorius sąmoningai siekia V. Tomkų pavaizduoti kaip korumpuotą, neigiamų bruožų turintį asmenį ir taip jį pažeminti bei paniekinti.
Teismas nusprendė D. Radzevičių pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d., ir nubausti jį 20 MGL , t. y. 2600 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai litų) bauda.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui.
