Respublika Lietuvoje, apie kurią žino ne kiekvienas. Šios dienos knyga – malonus atradimas istorijos mėgėjams. Tai – „Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos respublika“.
Ši knyga – tai pirmas išsamus pasakojimas lietuvių kalba apie iškilų valstybininką, rašytoją, švietėją Povilą Ksaverą Bžostovskį ir jo 1769 metais įkurtą ir sėkmingai kelis dešimtmečius gyvavusią Paulavos respubliką, kurioje skurde gyvenusiems žmonėms buvo leista pažinti laisvę, orumą, garbę, sistemą, kurioje valdymas pilietį skatino dirbti ir mokytis, nepasiduoti nepritekliams, kurios negniaužė korupcija, kyšininkavimas. Ir įdomiausia, kad šie, kai kam gal net utopija galintys pasirodyti dalykai, vyko ne kažkur pasaulio pakraštyje, o vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus, dabartiniame Šalčininkų rajone, kur iki šiol išlikę ypatingą aurą skleidžiantys dvaro griuvėsiai.
Kaip sakė istorikas Alfredas Bumblauskas, tuo metu buvo sakoma, kad valstybėje yra trys respublikos: Lietuvos, Lenkijos ir Paulavos. Šis posakis rodo, kokią ypatingą reikšmę visuomenė teikė Paulavai. Reiškinys neturėjo precedento Vidurio Europoje, tai buvo viena iš radikaliausių antrosios XVIII amžiaus pusės valstiečių reformų Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.
Tai labai įdomus istorinis aspektas, ir netgi keista, kad iki šiol nebuvo detalesnių istorinių tyrinėjimų šia tema.
Povilas Ksaveras Bžostovskis gimė 1739 m. studijavo Varšuvos kunigų misionierių kolegijoje ir Romos Klementino kolegijoje. Būdamas 28 metų, 1767 m. liepą įsigijo Merkinės dvarą ir pavadino savo vardu – Paulava. 1769 m. kovo 10 d. išleido Paulavos respublikos nuostatus, kuriais lažą pakeitė činšu. Paulava turėjo savo vėliavą, herbą, spaudą, pinigus, uniformuotą, šautuvais ir patrankomis ginkluotą valstiečių miliciją.
Respublikoje buvo mokytojas, felčeris, netgi teatras, kuriame paties prezidento Bžostovskio parašytas pjeses vaidino paulaviečiai. Apie gyvenimą Paulavoje rašė to meto laikraščiai. Daug dėmesio P.K.Bžostovskis skyrė švietimui, rėmė įvairių knygų leidybą. Jo lėšomis 1769 m. Vilniuje išleistas pijoro profesoriaus Kazimiero Narbuto veikalas „Logika“, padaręs didelį proveržį filosofinei Lietuvos minčiai. 1770 m. Bžostovskis parengė ir išleido ūkininkavimo pagrindų vadovėlį „Apie žemdirbystę, [skirtą] Paulavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“ bei populiarų medicinos vadovėlį „Vaistai Paulavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“. 1811 parašė savo giminės istoriją, kuri pirmą kartą spausdinama knygoje „Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“.
Neretai sutinkamas kaip keistuolis, savo kūryba jis skatino ginti valstybės interesą ir kartu su Apšvietos švietėjais tiesė kelius į jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės stiprinimą.
Paulavos kariuomenė ir respublikos valstiečiai aktyviai dalyvavo 1794 m. sukilime, jam pralaimėjus žlugo ir ketvirtį amžiaus klestėjusi Paulavos respublika. 1794–1798 m. P.K. Bžostovskis gyveno užsienyje: Lenkijoje, Saksonijoje, Italijoje, 1798 m. grįžo į Turgelius, kur keliolika metų gyveno ir klebonavo, paskui jis buvo Rukainių parapijos klebonu. Mirė Paulavos respublikos įkūrėjas 1827 m. lapkričio 17 d., eidamas 89 metus. Numalšinus 1831 m. sukilimą ir Rukainių bažnyčią pavertus cerkve, P. K. Bžostovskio kapas sulygintas su žeme – caro valdžia niekada neatleido Bžostovskiui už tai, kad Paulavos valstiečiai ir jų palikuonys dalyvavo kovose su Rusijos agresoriais 1794 ir 1831 metų sukilimuose.
Knygos sudarytoja A. Arlauskienė labai daug laiko praleido bibliotekose, archyvuose, po kruopelytę rinkdama medžiagą knygai, taip pat Paulavos respubliką menančioje vietovėje – Mažojoje Merkinėje.
Ši knyga pradedama taip: „šioje knygoje nėra skandalų ir intrigų. Nerasite jausmus veriančios meilės istorijos ar šiurpinančios legendos. Tik Laikas, tiksintis kiekviename jos puslapyje. Tas pats, kuris per kelis šimtus metų sugebėjo griuvėsiais paversti kadais ištaigingus Paulavos respublikos dvaro rūmus, velėna aptraukti jos didybę menančius simbolius... Laikas, kuris vis dėlto bejėgis ištrinti iš istorijos Povilo Ksavero Bžostovskio vardą“.
Šioje knygoje pateikiami Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, Aurelijos Arlauskienės, Lucijos Jurgelevič surinkti duomenys, tyrimų rezultatai. Rašoma apie Bžostovskio laikų Lietuvą, apie pačią Paulavos respubliką, Mažosios Merkinės paveldą. Kaip ir pridera rimtam istoriniam veikalui, čia gausybė nuorodų, skaitytojo patogumui pateikiami svarbiausių įvykių sąrašai.
Apie pačią Paulavos respubliką daugiausiai sužinome iš antrojo knygos skyriaus. Sužinome, kad čia kiekvienas gyventojas buvo laikomas laisvu ir galėjo būti renkamas net respublikos prezidentu. Tačiau respublikos gyventojai, atlygindami steigėjui, išrinko jį prezidentu iki gyvos galvos. Į Paulavą suvažiavę smalsuoliai stebėjosi, kad čia valstiečiai nebuvo mainomi į daiktus, nebuvo plakami rykštėmis. Bžostovskis suteikė valstiečiams asmens laisvę, žemę perdavė paveldimam naudojimui, valstiečiams leido nevaržomai pardavinėti savo gaminius, verstis amatais. Ši valstybė turėjo tikslą įgyvendinti pavyzdinę tvarką, atitikusią to meto pažangiąsias socialinės minties tendencijas.
Deja, Bžostovskio kaimo reformas priešiškai sutiko jo kaimynai žemvaldžiai, taip pat ir tolimesnių šalies regionų bajorija. Nes jų valstiečiai imdavo reikalauti panašių teisių. Paulavos reforma buvo nesuvokiama eilinio dvarininko sąmonei – kaip galima atsisakyti teisės naudotis priverstiniu jam priklausančio valstiečio darbu, turtu ir asmeniu? Kaip galima baudžiauninkus atleisti nuo prievolių? Juk iki baudžiavos panaikinimo buvo likęs beveik šimtmetis.
Gyvenimas respublikoje vis gerėjo – tiek materialiąja prasme, tiek sveikatos, švietimo srityse, tai kas vyksta šioje respublikoje, ėmė dominti kitus šviesuolius.
Deja, kaip jau minėjau, 1794 metais, 25aiaisiais Paulavos respublikos klestėjimo metais, viskas apvirto aukštyn kojom, prasidėjus sukilimui. Paulavos kaimas buvo užpultas kazokų, jam teko garbingai priešintis rusų karių atakoms. Galiausiai Paulavos respublika buvo nusiaubta, valstiečiai žiauriai nubausti.
Gyvavusi ne tiek jau ir ilgai, visgi Paulava paliko ryškų pėdsaką, o jau vien faktas, kad per ketvirtį amžiaus, ieškodamas geresnio gyvenimo, Paulavos nepaliko nė vienas pilietis, irgi daug ką pasako.
Kaip šios knygos pabaigoje rašo jos sudarytoja, „Paulava ne tik istorija, bet ir patirtis, galinti būti labai vertinga XXI amžiaus Lietuvai. Ar sugebėsime iš jos ko nors pasimokyti, priklausys tik nuo mūsų pačių“.
Ši knyga gausiai iliustruota archyvuose, bibliotekose saugomomis nuotraukomis, dokumentais. Ypač vertingi yra į lietuvių kalbą išversti Bžostovskio parašyti Paulavos respublikos nuostatai, kuriuos galima palyginti su pakoreguotų Paulavos respublikos nuostatų faksimilėmis. Čia spausdinamos ir iki šiol niekur neskelbtos 1772 metų Bžostovskio sukurtų Žmonių, gyvenančių Turgelių miestelyje ir Viktoriškių dvarelyje, geros tvarkos ir pareigų nuostatų faksimilės ir vertimas.
Nesusilaikysiu nepacitavęs kai kurių iš šių nuostatų.
Apie prabangą. Kad būtų išvengta nusigyvenimo ir prasiskolinimo, draudžiama visiems ūkininkams išlaidauti, kad jie nedrįstų sūnus savo apvesdindami ar dukras už vyro išleisdami ar krikštynas keldami, ar laidotuves rengdami apie prabangą galvoti.
Apie kaimynystę. Įsakoma jokių vaidų kaimynystėje nepradėti ir draudžiama savo žemes svetimiems žmonėms išnuomoti.
Apie sodus. Kiekvienas ūkininkas turi turėti sodą, todėl laukinukų pasodinęs turi pranešti dvarui, o dvaras pasiųs sodininką skiepytis.
Įdomus nurodymas apie atlyginimą: jei nustatoma, kad ūkininkas geriausiai šeimininkavo, toks žmogus per šv. Kalėdas bendruomenės akivaizdoje, be pagyrimo gauna už tai, kad yra geras ūkininkas, kepurę su raudonu viršumi, juodu avikailiu aptaisytą, tokią kepurę visiems draudžiama nešioti išskyrus tuos, kas gauna tokią kaip pono dovaną.
Apie nuomotojus. Degtinės monopolio nuomotojai neturi skolinti žmonėms daugiau nei 10 auksinių, o kad žmonės iš kitur gėrimų neimtų, nė vienas ūkininkas, neturėdamas dvaro leidimo, nedrįs smuklės laikyti ir apskritai gėrimų pardavinėti.
Apie medų: Kiekvienas ūkininkas privalo dvarui atiduoti pusę medaus.
Apie cenzorių: paskirtasis cenzorius privalo stropiai stebėti nuostatų vykdymą, akylai stebėti, kad nebūtų žemdirbystėje tinginystės, girtuokliavimo, ypač šiokiadieniais, gyvenimo viengungystėje be priežasties, be reikalo užsitrauktų skolų, o jei kas nors iš šių reiškinių būtų pas ūkininką cenzoriaus pastebėta, toks prie žemiausio sluoksnio, t.y. kampininku bus prijungtas.
Apie sargybą: Paulavos gyventojų saugumui paeiliui kiekvienas ūkininkas ar jo vietoje bernas turi eiti naktį sargybą, laikydamas už pečių užtaisytą šautuvą, uždaręs vartus nuo saulės laidos iki saulėtekio.
Apie aprangą: Paulavos miestelio gyventojų apranga turi būti tokia: melsvas medžiaginis žiponas be kontušo, juostė raudona, kepurė žalia su baltu avikailiu. Prie šono jokio ginklo negalima turėti, be nendrės ar lazdos, o savo namuose kiekvienas turi turėti šautuvą. Žmonos ir dukros turi dėvėti melsvus sijonus, tos pačios spalvos liemenes, baltą drobinę prijuostę, savo nuožiūrą galvos apdangalą.
Taigi, čia tik keli nuostatai, pakankamai neblogai nusakantys Paulavos respublikos gyvenimo kasdienybę, principus.
Pabaigai galiu pacituoti žurnalistės ir vertėjos Liudvikos Pociūnienės žodžius apie Paulavos respubliką:
Nedera kalbėti apie Paulavos respubliką kaip apie egzotišką dvarininko užgaidą jau vien todėl, kad šios respublikos piliečiai didvyriškai gynė savo laisvę prieš keturgubai didesnes kazokų pajėgas, ir, nors rspublika buvo sunaikinta šiurkščios jėgos, ji ne tik įrodė abejojantiems Europos aristokratams, kad valstiečiai moka naudotis demokratija, bet ir tapo įtikinančiu bikameralizmo pavyzdžiu, rodančiu, kad toks modelis ir ekonomiškai veiksmingas, ir konsoliduojantis bendruomenę.
Taip apie Paulavos respubliką sakė Liudvika Pociūnienė.
Tad tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą istorijos mylėtojams, smalsiems žmonėms „Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos respublika“. Čia rasite nustebinsiančių dalykų, skaitant kuriuos neretai sunku net patikėti štai tokio egzistavusio eksperimento faktu. Na, o daugiau informacijos apie šią knygą rasite internetiniame dienoraštyje paulavosrespublika. blogas.lt.
