Kiek vėliau grupės „Tavo tėvas“ vaikinai sutaria, kad scena – tai magiška vieta, kurioje jie išsitaško ir atiduoda visas savo jėgas.
Po repeticijos prieš pasirodymą Lietuvos hiphopo muzikos apdovanojimų scenoje reperiai rado laiko pokalbiui. Tarėmės, kad neužtruksime ilgai, tačiau išjungus diktofoną nuskambėjo juokas ir jį lydintys žodžiai: „Pripliurpėm.“
– Ar dažnai tenka aiškintis dėl grupės pavadinimo?
Skelling: Nelabai. Retas klausia. Visiems šis pavadinimas limpa, visiems smagu. Vieni jį supranta kaip bajerį, kiti – kaip rimtą pavadinimą. Bet teisintis, kodėl jis yra toks, tenka retai.
Cheka: Visai neseniai man parašė viena pažįstama mergina. Ji iškart paklausė, ką reiškia „Tavo tėvas“.
Skelling: Tada tenka aiškintis.
Cheka: Teko. Uždaviau klausimą, ar ji šį pavadinimą supranta kaip bajerį. Tačiau ji teiravosi dėl gilesnės reikšmės. Bandžiau visaip kaip paaiškinti, pradėdamas nuo to, kad tavo tėvas visada ir žodį tvirtą pasako, jis yra šeimos galva. O iš tiesų kiekvienas gali interpretuoti savaip.
– Cheka, šiandien per repeticiją nuskambėjo tavo įdomi frazė apie tai, kad repuoti nereikia mokėti, tiesiog reikia kalbėti į mikrofoną...
Cheka: Juokavau (juokiasi). Reikia mokėti gerai kalbėti.
– Kaip tada „Tavo tėvas“ suvokia repą?
Skelling: Kadangi mes galime drąsiai vadintis socialinio repo atstovais, tai mums svarbiausia yra paliesti visuomenei svarbias temas: apie tai, kas vyksta už lango, apie tai, kas, mūsų manymu, turėtų keistis. Tai yra mūsų požiūris į šį pasaulį, tiesiog pateikiame klausytojams savo nuomonę, nesakome, kad taip yra.
Justinez: Manau, kad reikia skleisti teisingą muziką, ją parodyti.
– Šiandien repeticijoje dalyvavo aštuoni muzikantai. Repo muzika tampa gyvesnė, atlikėjai renkasi gyvą muziką. Iš kur atėjo ši banga?
Skelling: Labai džiaugiuosi, kad ši banga atėjo. Dėkoju visiems, kuriantiems muziką gyvais instrumentais. Man gyva muzika yra pats geriausias dalykas. Manau, reperiai atrado jėgą, kurią kūriniui suteikia gyvi instrumentai: trys pučiamieji, gitaros, būgnai. Tai yra visiškai kita jėga negu paprastas instrumentalas. Pastaruoju metu – prieš porą metų – reperiai pradėjo tuo naudotis.
Cheka: Ir tie, kurie pradeda tai daryti, nebenori grįžti į pradžią.
Justinez: Gyvi instrumentai – tai geriausia, kas yra muzikoje.
– Kaip didžėjus jaučiasi tarp gitaristų, saksofonininkų?
Justinez: Didžėjus gal labiau užgožtas būna, nes jis neleidžia savo instrumentinės muzikos. Daugiau tenka pasireikšti su scratchais.
Skelling: Mes visada stengiamės palikti kuo daugiau darbo didžėjui. Specialiai paliekame vietas, kuriose Justinez galėtų pasoluoti plokštelėmis.
Justinez: Dar nereikia pamiršti, kad nėra lengva surinkti į krūvą tiek žmonių. Kartais tenka suktis daugiau su instrumentine muzika. Tada didžėjus turi daugiau darbo.
Cheka: Lietuvos hiphope liko jau labai mažai scratchų. Esame to puoselėtojai, todėl visuose mūsų kūriniuose galima išgirsti scratchus.
Justinez: Nes tai yra viena iš hiphopo muzikos dalių.
– Man patinka kalbėtis apie tradicijas. Lietuvos repas šiuo metu yra labai įvairiapusis, jis nuolat kinta. Kaip manote, kokia repo ateitis?
Skelling: Aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau dingo tradicija repo kultūroje prisigerti prieš pasirodymą scenoje. Visi pradėjo kur kas atsakingiau žiūrėti į pasirodymą ir jo kokybę. Kur eina repas? Nežinia. Jaunimas klauso trapą, jiems patinka Mad Money stilius... Bet muzikos stiliaus ateitis – nenuspėjamas dalykas.
Cheka: Dabar yra madingas, kaip aš vadinu, kosminis repas. Tai yra visi šizovi tekstai ir muzika. Žmonės sako „Vau, koks šizovas tekstas“, bet paklauskite atlikėjo, ką jam pačiam tie žodžiai reiškia. Jis nežino, nes tai yra padrikų žodžių mišinys: „Vau, išneša, ten nerealu.“ Tikrą profesionalumą, manau, parodo atlikimas su gyva grupe. Pagalvokime, kas kvies reperius į festivalius varyt ant beatų? Tai yra neįdomu. Visai kitas vaizdas būna, kai ant scenos – live bandas. Visai kitos prošvaistės.
– Nors kartą uždavėte sau klausimą, kodėl repas? Matyt, yra kur kas perspektyvesnių muzikos žanrų, kurie leistų uždirbti daugiau...
Cheka: Tai mes tuoj pradėsime varyti rokenrolą.
Skelling: Todėl, kad nė vienas nemokame gerai dainuoti. Jei mokėčiau dainuoti, gal repo ir nedaryčiau. Sunku pasakyti.
Cheka: Pats pasirinkai kelią. Galėjai nuo vaikystės bandyti dainuoti.
– Bent jau duše...
Skelling: Duše ir dainuoju. Esu lankęs vokalo pamokas.
Justinez: Gal repas labiausiai traukė dėl to, kad čia gali išsakyti savo nuomonę.
Skelling: Tiesa, daugumos kitų žanrų atlikėjų dainų tekstai yra ganėtinai dirbtini. Jie nepapasakoja apie tai, koks yra šis pasaulis. Yra kelios dažniausios temos, kurios nuolat kartojamos. O repas – tai yra muzikinis žanras, kuris suteikia laisvę išlieti savo nuomonę...
– Žodis „išlieti“ man asocijuojasi su pykčiu.
Skelling: Tada keičiame jį į „išsakyti“.
Cheka: Man labai patinka įvairios repavimo technikos. Man neatrodo, kad kituose muzikos žanruose tai yra. Čia yra įvairių technikų...
Skelling: Pagreitėjimai, žodžių žaismas.
Cheka: Lengvas kovingumas. Paklausai vieno ar kito atlikėjo ir pasakai sau: „O, jis taip varo, aš irgi kažką kažkaip taip.“ Tada prasideda vidinė kova, nes į MC žiūriu iš techninės pusės. Lietuviai dažnai yra linkę įsiklausyti į tekstus, net nesvarbu, kad atlikėjas nepataiko į beatą. Jei žmogui pasirodys nuoširdu, gražu, tai jis ir klausys. O aš visada kreipiu dėmesį į techniką, ne veltui visada dalyvaudavau battle’uose.
Justinez: Visiems besidomintiems repo technikomis siūlyčiau paklausyti MC Mesijaus kūrybos.
Cheka: Jis labai įvairiapusiškas.
– Ar galime pakalbėti apie MC ir didžėjaus ryšį scenoje? Kaip būtų galima apibūdinti šią priklausomybę vienas nuo kito?
Justinez: Didžėjus skleidžia muziką...
– Šitą suprantu, bet visą pasirodymą ne šiaip sau stovi su ausinėmis. Mygtuką „Play“ paspausti juk gali kiekvienas.
Justinez: Yra repeticijos, kurios išmoko susikalbėti...
Skelling: Apie tai, kurias vietas nutylinti, kur scratchuoti. Bet tai yra ganėtinai didelė improvizacija.
Justinez: Viskas dėl groove’o.
Cheka: Yra didžėjų, kurie nelabai jaučia muziką, Justinez ją jaučia labai gerai. Yra buvę keletas koncertų, kuriuose jis labai patraukė. Repuoju ant scenos, girdžiu, ką groja, atsisuku pasižiūrėti: „What? Seni, nesveikai.“ Viskas – cutai, stopai – vietose. Atrodo, kad buvo repetuota nesveikai, tačiau to nebuvo.
Justinez: O didžėjui visada atrodo, kad tai buvo prastai. Nuolat nori tobulėti toliau.
Skelling: Mums irgi tas pats. Visada.
– Kaip manote, kas šiuo metu yra aktualiausia repo klausytojui?
Skelling: Manau, mūsų klausytojo amžiaus vidurkis svyruoja nuo dvylikos...
Cheka: Laisvai.
Skelling: Iki trisdešimt gal sunkiai...
Cheka: Tai jau mes kiek turime? Manau, kad iki trisdešimt laisvai.
– Tai kas yra aktualiausia dvylikamečiams?
Skelling: Kad gražiai skamba ir atrodo kieta. Yra tokių, kurie klausosi teksto. Tačiau jie nėra protiškai pajėgūs jo suprasti. Jie dar nemato tų problemų, su kuriomis mes jau esame susidūrę. Jie tiesiog klauso, nes faina, jėga. Linksi galva, įsimena eilutę, bet nežino, ką ji reiškia.
Cheka: Ypač „visi geria, visi pučia“.
– Tai turėtumėte repuoti apie alkoholio ir rūkymo žalą, saugų seksą...
Skelling: Vadinasi, mes turėtume meluoti sau.
– Nė kiek neslegia atsakomybė, kad auginate jaunimą? Juk tie kieti tekstai daro įtaką.
Justinez: Tikiuosi, kad mūsų muzikinė veikla turės jiems įtakos. Jie seks ne tuo keliu, o visai kitu, neaiškiu keliu.
Skelling: Anksčiau niekada apie tai nepagalvodavau. Tikrai negalvojau, kad galiu pakeisti jauno žmogaus kelią. Bet vieną kartą mama normaliai davė malkų už gabalą apie alkoholį.
Cheka: Čia tikrai?
Skelling: Tikrai. Ten buvo kvietimas į renginį, kurio vaizdo klipe mes girti šlaistomės po miestą. Man išrašė normalų moralą.
Cheka: Bet ten viskas buvo juoko forma. Nereikia to taip sureikšminti...
– Yra žmonių, kurie klauso meilės balades: apie laimingą meilę, apie nelaimingą meilę. Yra žmonių, kurie klauso dainų apie žiogus... Ką iš jūsų kūrybos gali pasiimti paauglys?
Skelling: Norėčiau, kad klausydamas mūsų tekstų paauglys pradėtų abejoti tuo, ką sakome mes, ką sako bet kuris kitas žmogus. Noriu, kad žmonės susikurtų savo nuomonę apie pasaulį. Mūsų misija nėra įtikinti, nenorime sakyti, kad mūsų nuomonė yra teisinga. Žmogui gali pasirodyti, kad dalis mūsų eilučių nėra teisingos, ir tai yra nuostabu, smagu. Tegul žmogus galvoja: „O gal jis sako netiesą?“ Tikiuosi, jis pradės kitaip žiūrėti į tai, ką jam sako žiniasklaida, valdžia... Svarbu, kad žmogus užduotų paprastą klausimą: „Kodėl?
Cheka: Labai daug kalbėjai...
– Kas patiems darė daugiausiai įtakos? Tekstų prirašyta tūkstančiai, nebijote pasikartoti?
Cheka: Ir pasikartojame. Nemanau, kad yra blogai pasikartoti. Repas yra laisvė. Jeigu tau taip rašosi, taip ir rašai. Nebandau būti kuo nors kitu, niekada nesvarstau: „Oi, bliamba, čia kažkaip negerai, reik kitaip.“ Nereikia rašyti taip, kaip rašo kitas, bet nereikia ir bijoti pasikartoti. Geriausiai jaučiuosi, kai rašau tai, ką noriu pasakyti. Jeigu noriu rašyti paprastai, rašau paprastai...
Skelling: Be to, mūsų nesmaugia jokie vadybininkai ir prodiuseriai. Jiems nereikia mūsų gabalo, kurį galėtų kišti į radiją ir iš kurio uždirbtų pinigus. Mes esame visiškai laisvi žmonės, todėl neturime dėl to sukti galvų. Galų gale, kartais būna, kad vengiame tam tikrų rimuočių, tarkime, „saulė – pasaulis“, „gyvenimas – nerimas“... Tik tiek ir stengiamės.
– Cheka palietė įdomią temą: repas ir kaukės. Jos yra įmanomos šiame muzikos žanre?
Skelling: Net neabejoju, kad jos yra įmanomos. Pavyzdžiui, scenoje aš esu visai kitoks žmogus negu nulipęs nuo jos. Aš turiu tam tikrą personažą, kurį tuo metu paleidžiu. Gal jis visai gerai žiūrisi žmonėms, gal jis kitaip bendrauja su žmonėmis. Nulipęs nuo scenos ten jį ir palieku, grįžtu į savo gyvenimą.
Cheka: Gal taip pasireiškia pasitikėjimas savimi. Aš scenoje stengiuosi pasitikėti savimi ir per daug negalvoti, kaip ten viskas bus. Privalau atsipalaiduoti. Realiai aš esu kur kas drovesnis žmogus, negu gali pasirodyti scenoje. Kai užlipu ant scenos, išsitaškau.
Skelling: Scena yra savotiška magiška vieta...
Cheka: Kurioje bandai atsipalaiduoti.
– O kaip su tekstų rašymu?
Skelling: Manau, kad mes visi be išimties pradėjome rašyti todėl, kad tai tuo metu atrodė kieta. Tikrai ne dėl to, kad norime pakeisti pasaulį. Man rašymas atrodė labai kieta.
Cheka: Jaunystėje – taip.
Skelling: Dabar irgi galioja labai daug kaukių. Tai matosi pasižiūrėjus į tam tikrus atlikėjus. Tereikia palyginti jų ankstesnę kūrybą su dabartine. Atrodo, kad anksčiau jie kūrė svarbiomis ir jautriomis temomis, tačiau dabar beliko paprasti subinių kraipymai.
Cheka: Pažįstu ne vieną MC, kuris turi tą kaukę, bet jis jos ir neslepia. Jis puikiai suvokia, kad scenoje, klipuose elgiasi vienaip, o gyvenime – visai kitaip. Kaukė – tai pasirinkimas.
Skelling: Ji reikalinga, jei nori patraukti į save dėmesį, jei nori, kad į tave žiūrėtų. Nes kaip žmonės mes esam niekam neįdomūs. Turime būti atlikėjais.
– Bet tai yra pataikavimas publikai.
Skelling: Tai visi šoumenai taip daro.
– Justinez, tu esi grojęs įvairiai publikai. Kuo išsiskiria būtent repo publika? Kiek jai reikia pataikauti?
Justinez: Dažniausiai repo publika neprašo pagroti vieno ar kito kūrinio, priėjusi prie pulto. Repo publika daugiau klauso, vertina, kaip atlieki savo darbą. Čia jaučiasi tam tikras spaudimas. Matai, kaip publika žiūri į tave, ir nuolat galvoji, kaip čia nesusivelt ir gerai sugrot.
Cheka: O kokiam nors auksinio jaunimo klube galima paleist bet ką, nes niekas nepažįsta perėjimų. Ten jiems viskas yra normaliai.
Justinez: Teko groti tokiuose vakarėliuose... Reikėdavo groti tai, ką reikėdavo.
Cheka: „Play“ ir „Pause“.
Justinez: Šiek tiek daugiau, vis vien atiduodi publikai visą save... Bet reikėdavo groti pataikaujant. O groti repą? Tai yra menas. Neužtenka tik ateiti, parodyti, koks esi kietas, ir išeiti. Čia reikia daryti šou.
Skelling: Bet nepavadinčiau to pataikavimu. Netinkamas žodis.
– Kokį siūlai?
Justinez: Tiesiog tai yra darbas. Man patinka repas, nes čia gali groti tai, kas tau patinka. Čia galima laisviau save pateikti.
– Žinau, kad tekstų esate prirašę nemažai. Kiek procentų jūsų kūrybos tampa dainomis?
Cheka: Visiems būna, kad tik parašęs tekstą manai „Koks geras tekstas“, o po kiek laiko atsiverti ir klausi: „Ar aš galėjau parašyti šitą nesąmonę?“ Daug tekstų yra taip užmesta.
– Tai yra tobulėjimas?
Skelling: Per filmą „Pažinti Foresterį“ yra nuskambėjusi gera frazė: iš pradžių reikia parašyti širdimi, o vėliau patikrinti protu. Man atrodo, kai patikrini protu, tai širdis eina su širdimi. Asmeniškai aš išsirenku eilutes iš parašytų tekstų. Kiekviename tekste juk būna bent po vieną gerą. Būna, kad vieną eilėraštį rašau metus. Nėra kur skubėti. Mūsų niekas nespaudžia.
Cheka: Mūsų tai jau tikrai.
– O kur svajonės uždirbti milijonus? Važinėti su humeriais?
Justinez: Manau, kad netgi tie, kurie repuoja Amerikoje ir demonstruoja savo humerius, nėra labai turtingi. Tiesiog toks yra įvaizdis.
Cheka: Čia yra teisybės.
Justinez: Na, pripažinti viso pasaulio, tikiu, turi...
Cheka: Labai geras yra Lupe Fiasco klipas, kuriame jis važinėja su sportiniu automobiliu, mėtosi pinigais, o klipo pabaigoje jis atvažiuoja į „Rent Cars“ ir atiduoda raktelius bei 50 JAV dolerių. Jis pats tyčiojasi iš visų tų Amerikos reperių.
– Tai apie ką Lietuvoje svajoja reperiai?
Justinez: Turėti savo studiją?
Skelling: Taip, studijėlė būtų gerai.
Cheka: Turime savo studijėlę.
Skelling: Na, turime tokią...
Cheka: Užtenka.
Skelling: Nesu materialistas, todėl neturiu materialistinių svajonių. Būtų faina susitaupyti ir nusipirkti keletą aparatų. Viskas. Maudytis piniguose? Ne, man to nereikia. Šiuo metu galvoju apie du pirkinius. Nieko man daugiau nereikia.
– O kur svajonės apie šlovę, garbę, nešiojimą ant rankų?
Cheka: Tai man yra labai laikina.
Skelling: O man visada būna nepatogu, kai žmonės prieina ir paprašo nusifotografuoti. Noriu paklausti: „Kodėl?“
Cheka: Bet privalome suprasti ir juos. Jeigu mes koncertuojame ne tik rūsiuose, turime suprasti, kad visada bus žmonių, kurie prieis ir norės nusifotografuoti. Normalu yra neatsisakyti tam žmogui. Galima sakyti, kad toks yra mūsų darbas. Jeigu grojame, vadinasi, grojame ne tik sau. Jeigu nulipęs nuo scenos visus išsiuntinėsi rėkaudamas „Nelįskite“, tai bus nesąžininga, nes tuo metu tavimi kažkas yra susižavėjęs.
Justinez: Manau, kad šlovė yra gerai. Taip savo muziką gali pateikti vis didesniam klausytojų ratui.
– Bet ar toji šlovė nesugadina atlikėjo ir jo produkto? Galų gale, ar tai nesugadina paties atlikėjo požiūrio į savo darbą?
Justinez: Visko gali būti. Gyveni ir matai, ko nori tą dieną...
– Tai jau girdėjome, Skelling nori kelių aparatų, Cheka nutylėjo...
Cheka: Aš nelabai sureikšminu tos šlovės.
Skelling: O mano svajonė buvo sugroti su grupe. Ilgai jau nebuvau grojęs su gyva grupe. Labai svajojau apie tai ir stengiausi, kad tai įvyktų. Dar vieną svajonę turiu: norėčiau pagroti kokiam nors dideliame festivalyje... „Galapagai“, „Karklė“...
Cheka: Gyvas bandas – žingsnis link festivalių.
– Pasisakote socialinėmis temomis. Kas šiuo metu jus labiausiai erzina?
Skelling: Mane erzina, kaip ir kiekvieną lietuvį, valdžios santykis su žmonėmis. Žmonės nesijaučia lygūs, jie mato, kad vieni gyvena už paskutinius centus, o politikai gauna už „tušinukus“ tris tūkstančius litų, važinėja prabangiomis mašinomis ir gyvena vilose, nors nieko nedaro. Tai mane erzina. Man nepatinka, kad žmonės nebendrauja tarpusavyje. Vis rečiau žmogus pasako „Labas“ kaimynui. Man to trūksta. Mane erzina, kad reperiai nepastebi turintys galią daryti įtaką jaunimui. Yra labai daug dainų, kurios yra visiška nesąmonė. Žinau, kad tie atlikėjai gali rašyti gerai, bet jie vis dar vaikosi saulės spindulėlių ir stengiasi pagražinti savo ego.
Cheka: Mane erzina nesvietiškas bandos jausmas. Labai daug žmonių vaikosi madingų dalykų. Man pikta, kad žmonės yra tokie atbukę. Kartais negaliu suvokti, kaip žmonės gali būti tokie buki.
Skelling: Žiniasklaida, rašanti apie pupytes, kurios į tarpkojį įsidėjo mikrofonus... Telike – katastrofa. Tai yra teikiama masinei auditorijai. Dėl to yra apmaudu.
Cheka: Žmonės neturi savo nuomonės: jei pamato, kad draugas taip daro, puola daryti būtent taip.
Skelling: Monika Šalčiūtė padarė ir visos jaunos mergaitės galvoja, kad tai yra gerai...
Cheka: O man labai juokingai atrodo suaugę žmonės, kurie turi vaikų, neblogus darbus, bet vis vien smaugia savo kaimyną: „O, geresnę mašiną nusipirkai?“ Tokie dalykai atleidžiami vaikui, bet suaugusiųjų aš kartais nesuprantu. Stebiuosi žmonėmis. Kartais kyla klausimas: „Žmogau, kaip tu tą vaiką padarei, jei tavo vertybės yra nulinės?“ Materializmas.
– O kada patys suaugsite?
Cheka: Kai repo nedarysime.
Justinez: Ne, nemanau.
Cheka: Juokauju, žinoma. Būna, sutinku savo bendraklasių ir jie sako: „Ai, tai tu vis dar reperis.“ Visi aplink karjeros siekia, vaikus augina... Bet, manau, jie praranda tokius dalykus, kaip vieninga chebra... Niekur taip gerai nesijaučiu, kaip repo vakarėliuose. Čia yra ištikimi draugai. Kiti to nežino – baigė mokslus ir prasidėjo šeimos, karjeros. Jiems atrodo,kad repas yra vėjavaikiškumas ir begalinis tūsinimas.
Justinez: Aš suprantu, kad šeima yra vardiklis: gal mažiau lankysies vakarėliuose, bet tai neprivers sustoti.
Cheka: Jei tą darei anksčiau, sukaisi tame rate.
– Skelling pašiurpęs į jus žiūri...
Skelling: Esu ir aš galvojęs, kiek aš dar tą repą darysiu: mirsiu su juo ar ne. Susimąsčiau ir supratau, kad tikrai jo nedarysiu iki gyvenimo pabaigos. Bet neįsivaizduoju, kada jį mesiu. Po truputį jaučiu, kad galvoje kažkas keičiasi. Viskas atrodo nebe taip, kaip atrodė anksčiau. Atsiranda noras daryti ką nors kito. Pradėjau kurti muziką, rečiau rašau. Vis dar tikiuosi, kad būdamas senas diedas dainuosiu arba Sinatros stiliaus džiazą, arba bliuzą. Tokia yra mano vizija. Tikrai nemanau, kad repuosiu iki gyvenimo pabaigos.
Justinez: Kartkartėmis.
– Skelling į pokalbio pabaigą jau pakrypo link mirties...
Cheka: Aš norėčiau likti jaunatviškas. Labai gaila, kai susensta ir žmogaus vidus, ir išorė. Prasideda įvairūs burbėjimai. Norėčiau būti kietas senis. Gal kartu ir grotume toje bliuzo grupėje.
– Dabar niekada neburbi?
Cheka: Burbu. Tikrai pastebėjau, kad anksčiau tiek neburbėdavau ant jaunimo. Jau man prasidėjo...
– Justinez, ar esi kada nors matęs septyniasdešimtmetį didžėjų?
Justinez: Tiesą pasakius, ne. Bet, manau, aš eisiu į tūsą ir žiūrėsiu, kaip mano vaikas groja.
– Chebra, turit karjeristą, kuris apie vaikus galvoja.
Cheka: Šitą mes praleidome. Vidurinį amžių praleidom. Aš iškart apie senatvę kaliau.
Skelling: Aš tai vaikų neturėsiu. Vienišas menininkas.
Cheka: Jis pasikeis.
Skelling: Su moterimi ilgiausiai esu išbuvęs pusę metų.
Justinez: Tau reikia surasti tokią pačią moterį. Ir atitiks kirvis kotą.
