„Kiekvienas mano rytas prasideda su kava. Deja. Dažniausiai ją geriu vienas“, - prisipažino reperis, nemėgstantis žiniasklaidos dėmesio.
- Kaip atrodė laikotarpis po solinio albumo „Knyga be pavadinimo“? Pushaz buvo blykstelėjęs, vėliau vėl pasitraukė į šešėlį, - paklausiau reperio.
- Natūralu, kad po albumo išleidimo sulauki daugiau visuomenės dėmesio. Vėliau atsiranda kitų reikalų: tiek pas atlikėjus, tiek ir pas klausytojus. Albumus juk leidžia ir kiti atlikėjai... Nors ir pasislėpiau pavėsyje, bet tai nereiškia, kad muzikinė veikla buvo nutrūkusi. Aš visada stengiuosi kurti ir dirbti kuo tyliau, neieškant dėmesio, nes tai tik blaško. Kūrybos rezultatai turi kalbėti apie tave, o ne atvirkščiai. Be to, prodiusuoju ir kitus atlikėjus ar grupes. Ne vienerius metus visi tyliai dirbome prie „G&G sindikato“ albumo. Pasinaudodamas proga, norėčiau visus pakviesti į albumo pristatymą šio mėnesio 29 dieną menų fabrike „Loftas“. Po šešerių metų pertraukos mums tai tikrai svarbus įvykis, tikiuosi ir mūsų klausytojams.
- Man patinka žodžiai „konfliktas“ ir „skandalas“. Sugebėjai apie save priminti naujuoju kūriniu su Yga ir Damany „Nėra vietos senukams“, kuriame šiek tiek „užvažiavai“ ant jaunosios kartos atlikėjo. Jaunoji karta lipa ant kulnų?
- Visų pirma, norėčiau atkreipti dėmesį, kad kūrinys atskleidžia rimtesnes temas: socialinę nelygybę šalyje, emigraciją, ir skurdą. Ten tik pora eilučių apie kažkokį vietinės reikšmės klouną. Kalbant apie naują kartą, tai jie yra šaunuoliai. Turime daug gerų grupių, atlikėjų, kurie eina teisinga linkme. Svarbiausia, kad jie žino, kokia yra hiphopo kultūros misija. Tačiau yra veikėjų, kurie viską daro negalvodami ir neskoningai dėl mados. Jie nesigilina ir nesupranta, kad repas nėra tiesiog burbuliavimas į mikrofoną.
Tai yra gyvenimo būdas, kuris sąlygoja misiją perduoti klausytojui prasmingą žinią – nepigią, nepraprastą ir ne elementarią. Yra veikėjų, kurie su savimi neneša jokios minties. Jie yra tušti. Niekas. Tokie man nepatinka. Niekada ir nepatiks. Juk hiphopo darže turi būti valymas – išlieka tik tie, kurie iš tiesų supranta, ką daro, kurie neša hiphopo vėliava. Šiame darže nėra vietos tiems, kurie eina po viena lodami, sėdėdami internete ir visus siuntinėdami ant trijų raidžių. Tokie veikėjai yra niekas. Tai tik laikinas reiškinys, kaip parazitas kuris ateina, pasikandžioja ir būna sunaikintas.
- Kiek suprantu, esi vienas iš žmonių, kuriuos supykdo frazė, apie repo mirtį Lietuvoje.
- Taip, nes jis nėra miręs. Galime paskaičiuoti, kiek šiais metais vyko įvairių repo koncertų. Į Lietuvą atvažiuoja tikri repo grandai, tai ne mainstream‘o atstovai. Reiškiasi, kad hiphopas pas mus yra labai gyvas. Yra daug grupių, kurios leidžia albumus, chebra repuoja, organizuoja renginius, turime grafičio meistrų, šokėjų, vyksta beatbox‘o ir MC battle'ai. Gal kiek blogiau su dj, o tiksliau su DMC, bet gal ir šioje srityje pagerės reikalai. Hiphopas šiuo metu yra ant bangos. Ir yra tikrai gerų rebiatų.
Jaunimas įneša naujovių, bet viskam turi būti ribos. Jis turi atstovauti savo subkultūrai, o ne dengtis repu, kad parodytų, koks iš tiesų yra molis. Jeigu matau molį, kuris dengiasi repu, tai jis tiesiog yra molis. Taip, aš pykstu. Ir turiu teisę pykti. Esu profesionalus repo atlikėjas jau aštuoniolika metų. Mačiau įvairių atlikėjų: kurie atėjo, mirė muzikinės veiklos prasme, ateidavo kiti, vėl mirdavo. Jie nieko nenuveikė, išskyrus tai, kad dengėsi muzika. Iš tiesų, jie yra niekas. Aš pykstu ant tų, kurie yra nereikalingi. Iš jų nieko nebus, nes jie neturi jokių muzikinių vertybių.
- Ar pameni save prieš tuos pačius aštuoniolika metų?
- Prisimenu. Neišlįsdavau iš įrašų studijos, ir nesvarbu, kur ir kokia ji būtų.
- Niekada nebuvo akimirkų, kai repas pačiam tebuvo priedanga?
- Ne. Aš gyvenau hiphop‘u, tiesa pasakius, dar 1993-1996 metais pradėjau nuo breakdance‘o grupes, o tiksliau gatvės šokis suvedė su repavimu. Tik vėliau atsirado galimybės per šią muziką išsakyti savo požiūrį į valstybę, vyriausybę, socialines problemas, išsipasakoti. Bet ne atvirkščiai, kaip būna dabar. Šiais laikais chebra apsirengia „street“ stiliumi, pasiima beat‘ą, surašo labai primityvius tekstus ir internete skleidžia savo mėšlą.
Jie mano, kad gavę like‘ų ar youtube.com peržiūrų, bus dievais. Nesakau, kad like‘ai ar peržiūros yra blogai. Tai yra gerai, bet ne tai yra rodiklis, kuris parodo, kas yra tikrasis subkultūros atstovas, o kas yra fake‘as. Galų gale tokie klounai kaip pvz.: „Gangnam Style“ daugiau dėmesio gauna virtualioje erdvėje, nei tokie grandai kaip Madonna ar Robbie Williamsas. Bet juk mes visi puikiai žinome, kas yra kas. Svarbiausiai, jog klausytojas tikrai nėra „bukas“. Jis gali būti naivus, bet tai atleidžiama.
- Kaip ta subkultūra keitėsi per tuos aštuoniolika metų?
- Hiphopas, kaip kultūra, sustiprėjo ir galutinai susiformavo apie 2000-uosius metus. Būtent tada ji įgavo savo branduolį Lietuvoje. Prieš tai būdavo žmonių, kurie parepuodavo, pašokdavo, bet būtent tuo laikotarpiu viskas prasidėjo: turėjome daug gerų rusakalbių grupių ir atlikėjų Vilniuje, Visagine ir kituose miesteliuose. Senos tradicijos išlikusios ir Šiauliuose, bei Klaipėdoje – tai miestai, kurie savo laiku buvo Lietuvos hiphopo sostinėmis.
Net tokie miesteliai kaip Joniškis turėjo ne po vieną atlikėją. Atsirado pirmieji, bene patys smagiausi, vakarėliai skirti hiphopo muzika. Kaip filmuose apie rajonų afroamerikiečių „tūsus“. Pirmosios hiphop‘o radijo laidos. Jei neklystu, Kaune apie 1998 metus jau egzistavo tokia legendinio Jano laida „Ultra Repas“, kur teko pirmą kartą sudalyvauti su grupe Zenitaz. Apie 2005-uosius visi vėl pridvėso, o pastarieji trys, penki metai – esame vėl ant bangos.
Daug koncertų, daug grupių, atsigavo hiphopo apdovanojimai, organizuojami MC battle‘ai. Pirmuosius hiphopo apdovanojimus organizavau dar 2006-2007-aisiais metais. Norėjau, kad ši kultūra kvėpuotų. Nesulįstu vėl i rūsį, nes jau buvome visi išlindę iš jo. Dabar renginių pakanka. Džiaugiuosi, kad hiphopas yra ant bangos, džiugu, kad ne maisntreamin‘ės bangos, kurios atsiranda ir dingsta, valdo.
Klasikinis hiphopas niekada nesikeis. Klasikinis hiphopas – tai tarsi Biblija. Kiekvienas reperis turi žinoti klasikinį hiphopą, nesakau, kad jam turi jis patikti. Laisvė pasirinkti, ką klausytis, privalo būti, bet žinoti ir gerbti klasiką privalo kiekvienas. Be klasikos nebūtų jokio repo: nei grime‘ų, nei swag‘ų, nei trap‘ų... 1995-ųjų metų Amerikos įtaka - ją turi visi gerbti. Bet nereikia važiuoti ant tokio stiliaus, nes taip tiesiog kasi sau duobę. Tu taip rodai nepagarbą visai kultūrai. Jei nerodai pagarbos kultūrai, tu nesi jos dalis. Automatiškai tampi mėgėju, išsišokėliu. Dulke.
- Tačiau būna kūrybinių periodų, kai užduodi sau klausimą, ar pats nevirsti tokia dulke? Kaip savyje sugebi saugoti šią kultūrą?
- Asmeniškai man nekyla tokių klausimų, nes esu jau pakankamai nuveikęs. Miegu ramiai pagalvojęs apie savo karjerą. Tikrai nepradėsiu vardinti, ką, kur ir kiek nuveikiau (juokiasi), nes daug ko pats neatsimenu. Bet tikrai galiu ramiai miegoti, tačiau nesiruošiu sustoti, aš aktyviai šioje veikloje galėsiu dalyvauti dar bent dešimt metų. Tiesiog vėl stebėsiu naujus ateinančius ir išeinančius veidus.
- Į ką šiuo metu žvelgi kaip į perspektyvų jaunimą?
- Vardų minėti nenoriu, nes jei paminėsiu vienus, kiti gal įsižeis. Bet jo tikrai yra. Juolab kad šiais laikais galimybės didelės ir be didesnių pastangų gali įgyvendinti savo tikslus. Svarbu kad tas jaunimas turėtų išliekamąją vertę, kitaip jam teliks tik diss‘us rašyti arba kabėti internete kaip kūrybiniam „lavonui“.
- Tai vėl sulauksi diss‘ų...
- Tai apie tai ir kalbame. Normalūs bičiukai ar grupės niekada nerašys diss‘o, nes jie savo laiką skiria kitiems reikalams. Jie juda teisinga linkme. Jie rašo tekstus, kuria muziką, filmuoja klipus, neša žinią, perteikia savo mintis. Diss‘inti – tai yra balkono lygis. Neužsiimu tokiais niekais, nesu dar to daręs, bet jei žmonės to nori – kodėl ne? Gal kokį kartą ir nusižengsiu savo principams, brūkštelsiu kelias eilutes, kokiam nors asilui. Jei diss‘inti - tai tik „ant bajerio, „paprikolinti“. Reikia būti visišku idiotu, kad tokiai nesąmonei filmuoti klipus, daryti rimtus įrašus. Arba labai protingam, siekiant iš to naudos – reklamos ir dėmesio sau. Tokie protinguoliai, man vis tiek nevykėliais tampa, nes ieško lengvo kelio išpopuliarėti.
- Kokią pačia didžiausią nesąmonę esi padaręs per savo karjerą? Kur tu iššvaistei savo laiką?
- Dėl nieko nesigailiu, nes kiekviena nesąmonė gal privedė prie dvigubos sąmonės. Kaip ir gyvenime būna. Bet yra dalykų, kuriais nesididžiuoju, yra dalykų, kurie man dabar nepatinka. Konkrečiau? Man labai apmaudu, kad iširo grupė „Zenitas“... Bet tas iširimas privedė prie „G&G“... taip kad viskas turi savo prasme ir esme. Manau, finale viskas vis tiek susistato i savo vietas. Tačiau „Zenitas“ galėjo egzistuoti, manau, būtume daug nuveikę.
- Zarasuose vis dar galima rasti pastatų, ant kurių gyvi užrašai „Zenitas“...
- Taip, yra.
- Kaip prisimeni pirmuosius žingsnius iš „Zenito“ į G&G?
- Tai buvo perėjimas, kai hiphopas tapo pop kultūros – telikas, radijo stotys, spauda – dalimi. Po albumo „Gatvės lyga“ pati grupė tapo labai populiari. Buvo daug džiaugsmo, kad hiphopo grupė Lietuvoje tampa lygiaverte su visomis pop rinkos grupėmis. Tapome rinkos žaidėjais. Tai buvo lūžis. Tada visi sužinojo apie repavimą, šokius, grafičius, didžėjus. Tai buvo geri laikai. Mes nešėme tą vėliavą ir didžiavomės, kad esame istorijos dalis, kada hiphop‘as sulaukia pripažinimo. Gaudavome labai daug dėmesio. Buvo gerai, faina. Jokia kita repo grupė nėra gavusi tiek dėmesio, apdovanojimų tais laikais. Tiek hitų neturėjo nė viena grupė, kiek „G&G” sukūrė per kelis metus. Buvo gerai, niekas nesiskundė...
- O dabar?
- Dabar irgi labai gerai. Turime daug koncertų. Tačiau repas dabar nėra naujiena. Yra krūvos grupių... Dabar mus daug kas verčia pasitempti. Atsakingiau žiūrime į savo kūrinių, į tekstų, klipų, albumų viršelių kokybę. Džiugu, kad šiais laikais visi gali matuotis pimpalais, gerąją prasme. Negalime daryti daug klaidų savo kūryboje. Anksčiau galėjome daryti bet ką. Tai būtų sulipę, nes konkurencijos nebuvo. Dabar ji yra labai didelė ir gera. Mes turime vieną dalyką, kurio beveik niekas neturi – patirtį.
- Nes esat repo seniai.
- Taip. Patirtis – didelis pliusas, jei ji naudojama su galva.
- Su patirtimi gal dingsta sceninis jaudulys.
- Jis visada yra ir tikiuosi, visada bus. Yra skirtumas tik tas, kad prieš dešimt metų tą jaudulį slopindavome įvairiais būdais (juokiasi), kartais netgi perslopindavome. O dabar jaudulį tiesiog kontroliuojame. Jeigu yra jaudulys, reiškiasi, jauti atsakomybę. Jeigu nesijaudintum ir viskas būtų vienodai, reiškiasi, tau nerūpi klausytojas ar žiūrovas. Čia jau būtų bėda.
- Alkoholis?
- Taip? Mano brolis (juokiasi). Koks klausimas? Nori paklausti, ar esu alkoholikas? Manau, kad nieko naujo apie mano alkoholio vartojimą niekas nieko naujo jau negali pasakyti. Niekada neneigiau, kad vartoju alkoholį, tiek kiek vartoja, turbūt, eilinis statistinis lietuvis. Vartosiu jį kiek norėsiu ir kiek galvosiu, kad jo reikia. Tiesiog anksčiau jo daugiau vartodavau.... Norint numalšinti tą jaudulį, reikėdavo daugiau pastangų. Kadangi dabar jis yra kontroliuojamas, tai vartoju kada noriu, kiek noriu... Tai irgi yra kontroliuojama, nes ji kontroliuoju aš. Ne, aš nesu alkoholikas, jei tikrai norėjai to paklausti (juokiasi). Ir nesu narkomanas. O jei rimtai, tris ar keturis kartus treniruojuosi ant ledo, žaidžiu ledo ritulį už „Hockey Punks“ komandą, kuri dalyvauja atvirame Lietuvos ledo ritulio čempionate. Plušu treniruoklių salėje... Kada jau man ten belieka vartoti alkoholį (juokiasi)?
- Užsiminei apie dar dešimtmetį repo pasaulyje. Ką veikiantį matai save?
- Matau save. Išleisiu dar paskutinį albumą (juokiasi), sukursiu išsamų dokumentinį kino filmą apie Lietuvos hiphop‘o kultūrą. Prodiusuosiu savo sūnaus albumą. Po dešimt metų, manau, gali būti, kad tai nebus jo pirmasis albumas. Emiliui patinka ši muzika. Jis daug jos klausosi, domisi, bando skaityti eiles.
- Jis yra girdėjęs tėčio albumus?
- Taip, be abejo. Visus. Jis žino visas mano dainas. Ir tėčio ir „G&G” dainas jis žino. Jis labai domisi lietuvišku hiphopu.
- Bet hiphopas nėra muzika, iš kurios gali gyventi.
- Aš tai žinau, aš dirbu reperiu (juokiasi). Todėl mano sūnus dar laisvalaikiu žais NHL lygoje ledo ritulį... Kad galėtų „dasidurti“ prie repo (juokiasi).
- Kai pildai savo CV į klausimą „Profesija?“ atsakai „reperis“?
- Taip, kai ieškojau banke darbo buvau įrašęs „MC“. To darbo aš negavau. (juokiasi). O jei rimtai – faktas: iš repo Lietuvoje neuždirbsi. Turbūt, esu vienas iš nedaugelio, kuris šioje šalyje gyvena iš repo. Aš nesiskundžiu, bet tuo pačiu ir nesigiriu savo finansiniais pasiekimais. Per gyvenimą pakeičiau 4 Lietuvos universitetus, bet, matyt, meilė muzikai buvo stipresnė, nei meilė studijoms. Meną su verslu nelengva suderinti, man to kol kas nepavyksta. O gal tiesiog, pats to nenoriu. Čia panaŠiai kaip su paskutiniu pokalbiu neseniai su Egiu, sako: „Pushai, davai, darom kažką, parašom, įrašom. Pamatysi viskas bus gerai ir kapeika bus.“ Atsakiau, kažką tokio: „dėkui seni, pagyvensim - pamatysim.“ Taip ir gyvenam toliau.
- Bent auksinę grandinę ant kaklo turi?
- Sidabrinę turiu. Ir tai dovanotą. (juokiasi)
- Kokiom pagrindinėm gyvenimo tiesom visada vadovaujasi Pushaz?
- Aš žmogus, kuris laikosi tradicijų, bet laužo stereotipus. Vertybės - tradicinės, nes žmonija nieko naujo tikrai negali išrasti šiuo klausimu. Ir tai nulėmė žmonių patirtis. Pagarba ir pagalba vyresniems. Kova už tiesą, kokia ji kartais bebūtų neteisinga. Paprastumas ir kuklumas – man vertybė. Būk geras žmogus, nes finale viskas susistato i savo vietas. Taip kad, jei būsi blogas – žinok, kad baigsis viskas blogai. Gyvenimas banguotas, pakilimai ir kritimai. Vadinasi, nukritęs, mokėk atsistot, o pakilęs pasiruošk nukrist. Ir pabaigai dar viena gyvenimo tiesa – gal nerepuok, jei tik juokini visus (juokiasi).
