Siekė pokyčių
Pasak pašnekovės, dar 1957 m. pastatytas ir 4 laiptines turintis penkiaaukštis dėl savo būklės reikalavo problemų sprendimo. „Namas jau senas, atrodė itin prastai ir grasino bekrentančiais balkonais. Tokių namų kaip mūsų Lietuvoje labai daug, ypatingai provincijose. Kažką reikėjo daryti, todėl atsidavėm valiai ir vykdėm renovaciją“, – priežastis vardina R. Aleknienė.
Sutarimas tarp gyventojų nebuvo paprastas ir reikalavo pastangų. „Vos surinkome reikalingus parašus. Pati ėjau įkalbinėti, bendravau su kitų laiptinių gyventojais, stengėmės viską paaiškinti. Įtikinėjamas vyko labai sunkiai. Vis dėlto šiandien visi atrodo patenkinti, bloguoju nemini“, – teigia pašnekovė.
Pašnekovė neslepia, kad pagrindinis gyventojų argumentas prieš renovaciją – baimė dėl finansinių įsipareigojimų ar gaunamų lengvatų. Tačiau antrą žiemą renovuotame name gyvenanti R. Aleknienė džiaugiasi priimti sprendimu ir pasikeitusia namo išvaizda.
Renovacijos pionieriai
R. Aleknienė svarsto, kad rengiantis modernizacijai pritrūko renovacijos pavyzdžių mieste. „Utenoje šie procesai vyksta pakankamai lėtai, tik pastaraisiais metais aktyviau įsisiūbavo. Mes iš tiesų neturėjom kitų miesto gyventojų, galinčių pasidalinti savo patirtimi. Kai ruošėmės renovuoti ar atsiuntė investicinio projekto pasiūlymus, teiraudavosi mūsų nuomonės, kokių turime klausimų ar pastabų, tačiau tuo metu nelabai įsivaizdavome ir supratome. Dabar jau galėčiau pasakyti, ko tiksliai norėčiau ir kaip galėtų būti“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Gyventojai pasirinko konservatyvesnį renovacijos modelį ir apsiribojo pagrindinėmis priemonėmis. „Pakeista namo kanalizacija, nes buvo visai „ant ribos“, taip pat šildymo mazgai ir sistema rūsyje. Nei radiatorių, nei vamzdynų butuose nekeitėme. Šildymo sistema taip pat liko centrinė, reguliuojama visam namui, o ne atskiruose butuose“, – teigia R. Aleknienė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad prasidėjus darbams, renovacijos procesas praėjo sklandžiai, gyventojams nekilo jokių su rangovų ar statybininkų darbu susijusių nesklandumų.
