Kodėl vienos personos dažniausiai tampa Europos Sąjungos (ES) komisarais, kai kiti, labiau tikėtini kandidatai, iš viso neišrenkami? Teoriškai valstybės yra laisvos pačios siūlyti savo kandidatus į tas pareigybes dėl kurių buvo suderėta su Komisijos Pirmininku. Tačiau faktiškai kiekviena valstybė eina savu keliu.
1. Siunčiant į Briuselį opoziciją... ir tikintis, kad ji nesugrįš
Tai gali stebinti, tačiau nėra išimtis kaip atrodo; nemažai vyriausybių pasirenka savo politinius oponentus galimais kandidatais į Europos komisarus. Pietų Europos šalys yra specialistai šioje srityje. Tuometinis Italijos premjeras Massimo D’Alema 1999 m. į Briuselį išsiuntė savo pagrindinį varžovą Romano Prodį, tikėdamas, kad pastarasis ten ir pasiliks. Tačiau jam nepasisekė. Savo kadencijos pabaigoje R. Prodi susigražino valdžią Romoje ir nugalėjo Silvio Berluskonį 2005 m. rinkimuose. Štai kodėl S. Berluskonis šiuo metu palaikė Massimo D’Alemo (vis dar įtakingos opozicinės partijos atstovo) kandidatūrą į ES užsienio reikalų ministro kėdę.
Dabartinis Portugalijos Ministras pirmininkas socialistas Jose Socrates pageidauja, jog Jose Manuelis Barroso, esamas Europos Komisijos Pirmininkas ir centro dešinės partijos atstovas, liktų Briuselyje nei grįžtų į Portugalijos politinę areną.
2. Siunčiant specialistus
Atsižvelgiant į tai, kad Europos Komisija yra pagarsėjusi savo polinkių į technines smulkmenas, nemažai valstybių narių ten siunčia specialistus. Dedama didžiausias viltis į būsimo komisaro žinias, dažna šalis tikisi gauti „strateginį“ portfelį.
Ši strategija yra pakankamai brangi ir, kitaip nei mano daugelis, šie specialistai iš kurių tik keletas turi ministerijų valdymo patirties yra kur kas didesni „politikai“ nei gali pasirodyti iš pradžių. Daugelis naujų valstybių narių į komisarus siūlo buvusius derybininkus ar atstovus ES nei ministrus.
Lietuva taip pat žengė „specialisto“ keliu, 2004 m. išsiųsdama į Europos Komisiją dabartinę Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri buvo atsakinga už ES finansus ir biudžetą.
3. Siunčiant Europos aktyvistus
Michaelis Barneris yra geriausias Europos aktyvisto, kuriam buvo suteiktos galios Briuselyje, pavyzdys. Jo CV gana įspūdingas: buvęs Europos reikalų ministras, Sanglaudos komisaras, Europos Konvento narys ir galiausiai Europos Parlamento narys.
Europos Komisijoje dirbančias ar dirbusias komisares: Margot Wallström, Benita Ferrero-Waldner, Catherine Ashton ir Danuta Hubner taip pat būtų galima priskirti šiai grupei. „Europos aktyvistus“ galima identifikuoti pagal parašytų apie Europą straipsnių skaičių arba turimą mandatų skaičių Briuselyje.
Dažniausiai šie žmonės yra savo partijų, arba net šalies avangarde diskusijų dėl Europos metu. Chrisas Pattenas buvo išrinktas britų komisaru tik todėl, kad jis buvo vienintelis proeuropietiškai nusiteikęs britų konservatorius.
Šių politikų stiprybė, kad jie tiki Europos vertybėmis, laikosi nepriklausomos pozicijos ir neutralumo. Silpnybė, kad jiems dažnai tenka derinti savo Europietiškas pažiūras su nacionaliniais interesais.
4. Siunčiant „sunkiasvorius“
Po to, kai buvo išrinktas Komisijos pirmininku, Romano Prodi pageidavo, kad valstybės narės siųstų daugiau politikos sunkiasvorių. Jo prašymas buvo išgirstas. Loyola de Palacio, buvusi Komisijos vicepirmininkė atsakinga už energetiką ir transportą, yra puikiausias tokių sunkiasvorių pavyzdys: buvusi žemės ūkio ministrė buvo puiki taktikė ir derybininkė, mokėjo kelias kalbas (ispanų, anglų, prancūzų).
5. Koaliciniai susitarimai
Tik kelios šalys (Vokietija, Austrija, Belgija) busimą komisarą renka koalicinės vyriausybės susitarimo pagrindu. Todėl politinė priklausomybė čia vaidina didžiausią reikšmę. Yra ir kelios išimtys. Belgija pakaitomis siunčia savo dviejų regionų (Valonų ir Flamandų) atstovus. Šios sistemos trukumas, kad ji eurokomisarus priligina nacionalinių šalių ministrams, todėl į Briuselį gali būti išsiųsti žmonės neturintis nei patirties, nei politinio svorio.
6. Briuselis, kaip „paguodos“ prizas
Skirtinai nei „Europos aktyvistai“, dalis kandidatų Europos komisaro kėdę gauna kaip „paguodos prizą“, jog buvo priversti pasitraukti iš savo šalies politinės arenos.
Tokius „paguodos“ prizus yra gavę buvęs Airijos finansų ministras Charlis McCreevy, buvęs britų prekybos ministras Peteris Mandelsonas, kuris nerodė didelio entuziazmo dėl šio paskirimo.
Dažniausiai taip bandoma apsaugoti šiuos žmonės nuo nacionalinės žiniasklaidos persekiojimo ar politinių skandalų, kas greičiausiai privestų prie jų atsistatydinimo.
Algirdas Šemeta yra Lietuvos pavyzdys. Didelės kritikos ir visuomenės nepasitenkinimo sulaukęs buvęs finansų ministras, kaip paguodos prizą gavo ES audito komisaro kėdę.
7. Briuselis - Ministrų pirmininkų (ar buvusių partijos lyderių) kapinės
Valstybių vadovų ar partijos pirmininkų paskirimas į Europos Komisiją laikomas kaip apdovanojamas už jų politinius nuopelnus. Todėl daugelis eurokomisarų yra buvę savo šalių lyderiai, pavyzdžiui Vladimiras Spidla (buvęs Čekijos Ministras pirmininkas), Joaquinas Almunia (buvęs Ispanijos socialistų partijos pirmininkas).
Valstybių vadovai taip nori apdovanoti savo patarėjus, mokytojus ar senus politinius oponentus. Tokius "apdovanojimus" yra gave ir Lietuvos atstovai Europos Parlamente Vytautas Landsbergis ir Justas Paleckis.
Iš vienos pusės siunčiant buvusius ministrus pirmininkus bus užtikrinimas patikimumas ir nepriklausomumas.
Iš kitos pusės Europos Komisija gali pavirsti iki mirties pabodusių busimų politinių pensininkų prieglauda. Tačiau tie kas laikosi šio ciniško požiūrio nesupranta, kad Bendrijos politinis gyvenimas ir kur kas aktyvesnis ir stimuliuojantis nei nacionalinės šalies politika.
Ypatingai tai galima pasakyti apie vidaus Lietuvos politiką, kuri yra laikoma provincialia. Retas Lietuvos politikas tikrai domisi ar bando diskutuoti tais klausimais, kurie svarstomi visoje ES. Iš čia ir gana prastos eilinio Lietuvos piliečio žinios ir supratimas, kaip veikia pati Europos Sąjunga.
