Tamsus: „WTF ? Kaip šitaip abu su negalia... ir dar vaikų nori... papasakokit, koks vaikas auga – sveikas ar su negalia... Tokiems tik sterilizacija ir nieko daugiau.“
Tai tik keletas „nekalčiausių“ komentarų, aptiktų po straipsniais internete apie lazdijiškę, kuriai be žinios medikai atliko sterilizaciją.
Nuo gimimo neįgali moteris ir neįgalus jos sutuoktinis vadinami veltėdžiais, kaltinami siekiu sužlugdyti Lazdijų ligoninę, mat vos prieš keletą dienų teismas gydymo įstaigai priteisė išmokėti kelias dešimtis tūkstančių eurų kompensacijoms.
Žinot, skaitau ir negaliu patikėti savo akimis… Moteris, patyrusi tokią baisią skriaudą, dar kaltinama ir žeminama dėl to, jog siekia patraukti atsakomybėn nusikaltusius asmenis.
Teisinėje valstybėje teisybės ieškantis žmogus staiga tampa nusikaltėliu. Kas kelia tokį pyktį? Pavydas tūkstantinių kompensacijų? Bet juk ir arkliui aišku, kad jokie pinigai ar kompensacijos jau nesugrąžins šiai moteriai svarbiausio dalyko – galimybės susilaukti dar vieno vaikelio.
Net neabejoju, kad ji sumokėtų visus priteistus eurus tam, kuris galėtų jai suteikti šansą antrąkart tapti mama. Tai gal pavydima žiniasklaidos dėmesio pliūpsnio, kurio lazdijiškių pora po teismo sprendimo susilaukė? O galbūt visi pikti bei užgaulūs komentarai yra paprasčiausias nejautrumas, nesupratimas ir nuvertinimas vienos pažeidžiamiausių visuomenės grupių – neįgaliųjų?
Ties šita vieta ir sustokime: daug komentatorių būtent akcentuoja, kad „tokiems“ – suprask, sėdintiems ratukuose, turintiems neįgalumą, - daugiau vaikų ir nereikia turėti. Tačiau nuo kada neįgalus žmogus praranda teisę susilaukti palikuonių? Kas taip nusprendė? Anoniminiai teisuoliai ir teisuolės?
Šiuo atveju lazdijiškių pora neprivalo nieko niekam įrodinėti. Tai, kad moteris sėdi ratukuose, o vyras irgi turi fizinį neįgalumą, nėra joks nuosprendis!
Jie rūpinasi savo paaugliu sūnumi patys, kaip geba ir moka. Neatidavė jo į vaikų namus ir neprarado, kaip nutinka net visiškai sveikiems tėvams. Berniukas lanko mokyklą, rūpinasi šeima. Ar meilei – besąlygiškai ir nuoširdžiai – tikrai trukdo neįgalumo vežimėlis?
Ar nevaikštanti, cerebrinio paralyžiaus nuo gimimo paliesta moteris yra mažiau mylinti ir iškart bloga mama? Ar jos jausmai, norai, svajonės mažiau reikšmingi? Tikrai ne.
Tai tik mūsų – sveikųjų – problema, kad nemokame, o kartais net nenorime suprasti neįgaliųjų gyvenimo bei kasdienybės. Juk paprasčiau nematyti, negirdėti ir apsimesti, kad „kitokių“ išvis nėra. Paprasčiau, kai jie būna savo pensionuose, už uždarų durų, slepiami namuose. Todėl, ko gero, ir įvyksta šokas, kai neįgaliųjų pora staiga atsiduria dėmesio centre, reikalauja ir dar gauna!
Bandau tik įsivaizduoti, ką turi išgyventi šie lazdijiškiai ir jų paauglys sūnus, matydami užgaulius komentarus. Nuoširdžiai viliuosi, kad šeima jų išvis neskaito.
Labai lengva pasislėpti už slapyvardžio „tamsus“ ar „tiesiog Elena“ ir pilti purvą ant žmonių, kuriems skauda iš tikrųjų. Tą akimirką kažkodėl pamirštama, kad žodžiai kaip kulkos – žaloja ne ką mažiau.
Mūsų tolerancija neįgaliems žmonėms dar labai trapi. Pokyčiai visuomenėje vyksta, tačiau per lėtai. Dažnu atveju ta tolerancija primena kaukių puotą: gražiame renginyje pakalbama apie būtinybę mažinti neįgaliųjų atskirtį, dovanojami atminimo ženkleliai, o realybėje pamirštama padaryti rampą į sceną, kad ratukuose sėdintys žmonės galėtų tuos ženklelius atsiimti… Ir taip vyksta daugelyje gyvenimo sričių.
Visgi, mano įsitikinimu, atskirtį sumažinti pavyks tik tada, kai mes patys savyje pradėsime nuosekliai rauti netolerancijos piktžoles. Kai rodysime tokį pavyzdį aplinkiniams – pirmiausia vaikams.
Kai mokysime juos priimti neįgaliuosius su draugiškumu, o ne baime ir atstūmimu. Kai stengsimės suprasti, o ne teisti ir pasmerkti. Net jei turime kitokią nuomonę, privalome išmokti ją išsakyti nežeminant ir nesityčiojant – nesvarbu, kad tai darome pasislėpę už anoniminio komentaro.
Pravartu galvoti, kas tavo žodžių mišrainę valgys ir kokį skonį ji paliks skaitančiajam. Ypač, komentuojant po straipsniais tokiomis jautriomis temomis, kiekvieno atsakomybė svarbi.
Kai manęs paklausia, kaip aš pati auginu savyje tolerancijos medį, atsakau, kad geriausia tai daryti mėginant įsivaizduoti save kito vietoje. Pamėginkite ir jūs!
Tarkim, kaip jaustumėtės pabudę po operacijos ir sužinoję, kad jums „netyčia“ vietoj vienos, nupjovė abi kojas? Arba kokios mintys aplankytų perskaičius kažkieno nuomonę, jog jums negalima susilaukti vaikų, nes nevaldote kairės rankos?..
Kai žmogus susiduria su neteisybe, absoliučiai nesvarbu, koks jis – neįgalus, sveikas, stambus ar raudonplaukis. Visi turi teisę į teisingumą. O mes neturime teisės skirstyti, kas turi teisę į teisingesnį teisingumą. Juk prieš įstatymo raidę lygūs visi.
Stiprybės visoms aušroms ir dariams, kuriems šiandien dar tenka kovoti už save visomis prasmėmis. Ir stiprybės mums, bandantiems keistis. Tai tikrai nelengvas uždavinys, bet – įmanomas.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad praėjusią savaitę Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį lazdijiškės Aušros Jankauskienės byloje, nagrinėjusiose be jos žinios atliktos sterilizacijos aplinkybes. Teismo verdiktas šia byla susidomėjusią visuomenę padalijo į dvi stovyklas: vieni tikino, kad priteista suma – pasityčiojimas iš pamintų žmogaus teisių, kiti smerkė esą pasipelnyti norėjusią neįgalią moterį.
Sutuoktiniai Jankauskai kaltina Lazdijų ligoninę ir gydytoją, operavusį moterį gimdymo metu. Esą medikas prieš 15 metų jai ne tik atliko Cezario pjūvio operaciją, bet ir kartu sterilizaciją – mechaniškai atidalino kiaušintakius.
Celebriniu paralyžiumi serganti moteris pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo sūnaus klausimų, kodėl jis neturi nei broliuko, nei sesutės. Moteris neslepia, kūdikį auginti nebuvo lengva, bet ir visiškai sveikoms moterims tai nėra paprasta. Šeima kelerius metus augino pirmąjį sūnų, o jau tada pradėjo galvoti apie broliuką ar sesutę. Deja, gandrai jų namų neaplankė nei pirmus, nei antrus ar trečius metus. Šeima pradėjo ieškoti priežasčių. Tik po daugybės konsultacijų, tyrimų sužinojo, kad daugiau vaikų negalės susilaukti nei natūraliu, nei dirbtinio apvaisinimo būdu.
A. Jankauskienė neslepia – per televiziją pamačiusi reportažą apie Kauno apygardos teismo priimtą sprendimą, patyrė dar vieną šoką. Ne tik dėl priteistos beveik penktadalį (26 tūkst. eurų jai ir 6 tūkst. eurų jos sutuoktiniui) siekiančios ieškinyje nurodytos (150 tūkst. eurų) sumos, bet ir teismo atstovės žodžių, kad byloje nenustatyta, kas iš operacijoje dalyvavusių medikų atliko tyčinius arba neatsargius veiksmus, pažeidusius jos teises.
