Ralio mėgėjai tikriausiai ne kartą pastebėjo trasoje važiuojantį juodą trečios serijos BMW automobilį, kurio vairuotojo sėdynėje įsitaisęs Renaldas Šeinauskas. Visada spaudžiantis kiek leidžia automobilis, bet nepametantis galvos ir nesiritantis kūliais. Visgi, automobilių sportas nebuvo pirmoji jo pažintis su technika. Dar nuo mažens jis skrajoja padebesiais ir pirmiau nei automobilio vairą, į rankas paėmė lėktuvo modelį. Atvirkštinė evoliucija – ne nuo žemės į dangų, bet iš dangaus ant žemės. Pradėjęs nuo padangių, savo pomėgį skrieti jis perkėlė ant keturių ratų ir jau ne vieni metai, savo, kaip lenktynininko jėgas, jis išmėgina įvairiose lenktynėse. Tačiau dangaus trauka niekur nedingo ir vis dažniau jį galima pamatyti su lėktuvo modeliu rankose, pasiruošusį naujiems startams. Lenktynininkas ir aviamodelistas viename. Nuo ko viskas prasidėjo ir kokie tikslai ateičiai, geriau už patį Renaldą niekas ir nepasakys.
Nuo ko prasidėjo, tavo, kaip aviamodelisto, karjera?
Renaldas Šeinauskas: prasidėjo nuo labai anksti, jaunystėje. Į aviamodeliavimą, aviamodelizmo liūną, įklampino tėtis. Tėtis pradėjo modeliuoti nuo septintos klasės ir tai tęsiasi iki šių dienų, o aš tik išmokęs vaikščioti, pradėjau kartu su tėčiu eiti į būrelį. Jau tada paimdavau pagalį į rankas ir droždavau, mėgindavau gauti kažką panašaus į lėktuvą. Šiandien, jau apie dvidešimt vienerius metus esu šiame sporte.
Su kokiais lėktuvėliais pats skraidai?
R.Š. Tai yra laisvojo skridimo aviamodeliai ir jų yra trys klasės. Pirmoji, tai F-1-A, šį modelį išsitempi kaip aitvarą, atkabini nuo kablio ir jis laisvai skrenda. Kita klasė - F-1-B - tai modeliai su gumos varikliu. Prisuki gumos motorą ir lėktuvas gumos pagalba kyla į viršų. Ir yra F-1-C lėktuvai, su vidaus degimo varikliu. Aišku tai ne automobilinis variklis, o mažytis varikliukas, bet turi kuo didžiuotis. Jis sukasi apie 30 tūkst. kartų per minutę, taigi šie varikliukai sukasi du kartus daugiau nei Formulės-1 motorai. Toks lėktuvėlis kyla stačiai į viršų penkias sekundes (tiek leidžia taisyklės veikti motorui) ir paskui jis yra išjungiamas ir lėktuvėlis laisvai sklendžia. Visos klasės turi skristi tris minutes. Pats šiai dienai esu pasirinkęs F-1-B modelius, nors išmėginau visas klases ir F-1-C klasėje ne vieną kartą tapau Lietuvos čempionu ir F-1-A tampiau kaip aitvarus.
O šioje klasėje jau esi pasiekęs aukštumas ar dar manai, kad turi kur tobulėt?
R.Š. Visada yra kur tobulėti, kaip ir kiekvienoje sporto šakoje. Tobulėt, tobulėt ir tobulėt. Jaunystėje su Lietuvos rinktine buvau išvykęs į Slovakiją, Prancūziją ir kitus Europos bei Pasaulio čempionatus, bet tai buvo prieš dešimt metų. Šiai dienai vėl yra noras dalyvauti tuose čempionatuose ir mėginti įkasti tiems geriausiems pasaulio sportininkams.
Bet buvai pradingęs kurį laiką iš šio sporto…
R.Š. Kai suėjo aštuoniolika metų, išsilaikiau vairavimo teises, atsirado noras pakeisti sporto šaką į autosportą. Tuo momentu lėktuvėliai buvo truputi pamiršti. Po truputį, žinoma sunkiai, bet perėjau į autosportą ir nebebuvo laiko lėktuvėliams. Reikėjo įgauti žinių, treniruotis, suprasti kaip važiuoja sportiniai automobiliai ir t.t. Tam reikėjo daug laiko ir dėl to nukentėjo aviamodeliavimas.
O kažkokių bendrų dalykų turi autosportas ir aviamodelizmas, ar tai jau labai skirtingos upės?
R.Š. Yra manau vienas pagrindinis bendras dalykas - ir ten, ir ten reikia skristi. Tik automobilių sporte skrendi tarp medžių, o aviamodelių sporte stengiesi skristi virš jų. Dar vienas panašumas, tai, kad jeigu su aviamodeliu įskrendi į medį, tai jau turi lipti į jį ir išsitraukti. O autosporte „įskridimas“ į medį gali baigtis kur kas blogiau. Šiaip autosportas daugiau visko reikalaujantis: ir fizinės ištvermės, ir finansų, ir patirties. Jis ir sudėtingesnis sportas, tačiau nesakau, kad aviamodeliavimas yra lengvas. Reikia suprasti apie oro sroves - „termikus“ (kaip mes vadinam) ir kaip teisingai paleisti tą lėktuvą. Net gi vienas blogas paleidimas nulemia tau varžybas. Todėl aviamodeliavimas savotiškai sudėtingas. Bet aš kai nuvykstu į varžybas, tai pailsiu emociškai, gamta, laukai, paleidi tą lėktuvėlį ir bėgi pasiimti, tuo pačiu ir pasportuoji, ir atsipalaiduoji.
Aviamodelį paleidęs tu nevaldai, o automobilį turi valdyti. Ar nėra didelio atotrūkio tarp patirties viename ir kitame pomėgyje?
R.Š. Aviamodelį tu valdai dar jį turint rankose ant žemės. Tai vat irgi yra įdomu nuspėti, kas bus po minutės ar pusantros, ar trijų minučių, kur nusileis tas lėktuvas. Galvoji, ar užteks tau pievos, kad modelis nusileistų joje, ar verta dėti tą maksimalų skrydžio laiką, nes lėktuvėlis gali nusileisti miške ar ežere, kas sukeltų keblumų jo radimui. Visa tai valdai prieš lėktuvą paleidžiant. Čia ir yra įdomiausia, kad po to, kai jau paleidi lėktuvėlį, tu nebegali nieko padaryti, jau tik dedi į kojas ir bėgi iš paskos. Ralyje gal būtų taip, kad prieš ralį, susipažinimo metu, surašai stenogramą, tą stenogramą užfiksuoji į kompiuterį ir mašina nevažiuos niekaip kitaip, jau nei pridėsi nei atimsi. Tai va toks patikrinimas būtų, jeigu mašiną valdytų robotai, ar tu tą stenogramą gerai surašei ar visgi mašina „kals“ kažkur.
O ką sudėtingiau suremontuoti, lėktuvėlį ar automobilį?
R.Š. Jeigu sulūžo lėktuvėlis, tai pievoje jo pilnai tiksliai suremontuoti negali, tarkim sparnų ar liemens jau pievoje nesuremontuosi. Lėktuvėlyje viskas labai tikslu, kaip Formulėje, viskas turi veikti tiksliai ir būti iki milimetrų paskaičiuota. Ralyje, jei sulenkei šakę, tai ją „bum bum“ ar greitai pakeitei kitą šakę, prisukai ir važiuoji toliau. Žinoma, ralyje per serviso zoną rimtų gedimų nesutvarkysi, pavyzdžiui, variklio nepakeisi. Aviamodeliavime yra vienas pliusas, kad gali turėti ne vieną lėktuvą.
Ralyje automobilį gali reguliuoti tarkim žvyro ar asfalto trasai, o ar aviamodeliavime yra reguliavimo subtilybių?
R.Š. Aviamodeliavime ir atsiranda profesionalumas bei meistriškumas. Turi žinoti, kaip skristi esant silpnesniam vėju ar labai stipriam, kaip reguliuoti tą modelį. Gal saulė ir lietus daro mažesnę įtaką, bet vėjo stiprumas tikrai daro didelę įtaką. Jeigu vėjas stiprus, vairiuką reguliuoji kitaip, pasuki labiau, kad modelis skristų mažesniais ratais. Jeigu lėktuvas skristų tik tiesiai ar pavėjui, tai ir su mašina jį būtų sunku pagauti. Ramesniu oru gali leisti sukti didesnius ratus. Netgi leidžiant lėktuvėlį kitoje pievą, pastebi, jog tas lėktuvas visai kitaip skrenda, todėl reikia prisiderinti, viską sureguliuoti.
Ralio trasoje tu važiuoji su trečios serijos „Compact“ kėbulo BMW. Gal norėtum persėsti į kitą automobilį?
R.Š. Man šis automobilis yra arčiausiai širdies. Aš tiesiog norėčiau pasitobulinti tą savo trečiuką - pasikeisti variklį, įsidėti „M-Power“. Bet pirmiausia reikia išnaudoti tai, ką turi. Jau tik po to, kai esi pilnai išnaudojęs ir nebematai, kur galėtum tobulėti, tada jau gali galvoti apie galingesnę mašina. Bet jei jauti, kad dar turi kur tobulėti su tuo „bemvuku“, tai nereikia lipti ant galingesnės mašinos. Jeigu nueini ant keturiais ratais varomo automobilio, tai viskas keturis kartus brangiau. Tu tiesiog išmeti keturis kartus daugiau pinigų, o rezultatas tas pats. Tad jeigu nori važiuoti rezultatui, iš pradžių turi išnaudoti silpnesnę mašiną iki galo. Aš pats einu šiuo keliu. „Išvažiavom“ 1,8 l motorą, dabar galingesnį, šešių cilindrų, bet jis neatlaiko mūsų tempų, nes nėra autosportui sukurtas. Tad norisi to „M-Power“ variklio, kuris tam ir yra sukurtas. Bet vėl gi, tam reikia didelių finansų. Tobulėti dar matau daug kur ir netgi yra labai geras pavyzdys, iki kur tobulėti. Paimkim greičiausią 2wd (dviem ratais varomų mašinų) lenktynininką Martyną Samsoną, jį aplenkim ir tada jau galima eit ant „quattrinės“ (visais ratais varomos) mašinos. Jeigu žmogus mums parodo, kaip reikia važiuoti ir mes jo neaplenkiam, tai parodo, jog mes dar neesam „užaugę“. Tad ir nėra ko eiti ant „quattrinės“ mašinos.
Jeigu reikėtų pasirinkti. Tarkim turi galimybę gyventi laisvai, tavęs niekas neįpareigoja, bet tau reikia pasirinkti tarp ralio ir aviamodelizmo. Kuriuo keliu pasuktum?
R.Š. Vis dėl to, manau, jeigu jau taip laisvai, manau važiuočiau ralyje. Autosportas yra vis tiek toks labiau verdantis kraują. Aviamodeliavime yra žymiai ramiau. Į aviamodeliavimą grįžčiau jau pensijoje, ramiai paleidai, nuvažiavai, pasiėmei modelį, vėl paleidai. Kitaip sakant, jau kai amžius neleistų autosporte važiuoti, grįžčiau į aviamodeliavimą.
Ralio mėgėjai tikriausiai ne kartą pastebėjo trasoje važiuojantį juodą trečios serijos BMW automobilį, kurio vairuotojo sėdynėje įsitaisęs Renaldas Šeinauskas. Visada spaudžiantis kiek leidžia automobilis, bet nepametantis galvos ir nesiritantis kūliais. Visgi, automobilių sportas nebuvo pirmoji jo pažintis su technika. Dar nuo mažens jis skrajoja padebesiais ir pirmiau nei automobilio vairą, į rankas paėmė lėktuvo modelį. Atvirkštinė evoliucija – ne nuo žemės į dangų, bet iš dangaus ant žemės. Pradėjęs nuo padangių, savo pomėgį skrieti jis perkėlė ant keturių ratų ir jau ne vieni metai, savo, kaip lenktynininko jėgas, jis išmėgina įvairiose lenktynėse. Tačiau dangaus trauka niekur nedingo ir vis dažniau jį galima pamatyti su lėktuvo modeliu rankose, pasiruošusį naujiems startams. Lenktynininkas ir aviamodelistas viename. Nuo ko viskas prasidėjo ir kokie tikslai ateičiai, geriau už patį Renaldą niekas ir nepasakys.
Nuo ko prasidėjo, tavo, kaip aviamodelisto, karjera?
Renaldas Šeinauskas: prasidėjo nuo labai anksti, jaunystėje. Į aviamodeliavimą, aviamodelizmo liūną, įklampino tėtis. Tėtis pradėjo modeliuoti nuo septintos klasės ir tai tęsiasi iki šių dienų, o aš tik išmokęs vaikščioti, pradėjau kartu su tėčiu eiti į būrelį. Jau tada paimdavau pagalį į rankas ir droždavau, mėgindavau gauti kažką panašaus į lėktuvą. Šiandien, jau apie dvidešimt vienerius metus esu šiame sporte.
Su kokiais lėktuvėliais pats skraidai?
R.Š. Tai yra laisvojo skridimo aviamodeliai ir jų yra trys klasės. Pirmoji, tai F-1-A, šį modelį išsitempi kaip aitvarą, atkabini nuo kablio ir jis laisvai skrenda. Kita klasė - F-1-B - tai modeliai su gumos varikliu. Prisuki gumos motorą ir lėktuvas gumos pagalba kyla į viršų. Ir yra F-1-C lėktuvai, su vidaus degimo varikliu. Aišku tai ne automobilinis variklis, o mažytis varikliukas, bet turi kuo didžiuotis. Jis sukasi apie 30 tūkst. kartų per minutę, taigi šie varikliukai sukasi du kartus daugiau nei Formulės-1 motorai. Toks lėktuvėlis kyla stačiai į viršų penkias sekundes (tiek leidžia taisyklės veikti motorui) ir paskui jis yra išjungiamas ir lėktuvėlis laisvai sklendžia. Visos klasės turi skristi tris minutes. Pats šiai dienai esu pasirinkęs F-1-B modelius, nors išmėginau visas klases ir F-1-C klasėje ne vieną kartą tapau Lietuvos čempionu ir F-1-A tampiau kaip aitvarus.
O šioje klasėje jau esi pasiekęs aukštumas ar dar manai, kad turi kur tobulėt?
R.Š. Visada yra kur tobulėti, kaip ir kiekvienoje sporto šakoje. Tobulėt, tobulėt ir tobulėt. Jaunystėje su Lietuvos rinktine buvau išvykęs į Slovakiją, Prancūziją ir kitus Europos bei Pasaulio čempionatus, bet tai buvo prieš dešimt metų. Šiai dienai vėl yra noras dalyvauti tuose čempionatuose ir mėginti įkasti tiems geriausiems pasaulio sportininkams.
Bet buvai pradingęs kurį laiką iš šio sporto…
R.Š. Kai suėjo aštuoniolika metų, išsilaikiau vairavimo teises, atsirado noras pakeisti sporto šaką į autosportą. Tuo momentu lėktuvėliai buvo truputi pamiršti. Po truputį, žinoma sunkiai, bet perėjau į autosportą ir nebebuvo laiko lėktuvėliams. Reikėjo įgauti žinių, treniruotis, suprasti kaip važiuoja sportiniai automobiliai ir t.t. Tam reikėjo daug laiko ir dėl to nukentėjo aviamodeliavimas.
O kažkokių bendrų dalykų turi autosportas ir aviamodelizmas, ar tai jau labai skirtingos upės?
R.Š. Yra manau vienas pagrindinis bendras dalykas - ir ten, ir ten reikia skristi. Tik automobilių sporte skrendi tarp medžių, o aviamodelių sporte stengiesi skristi virš jų. Dar vienas panašumas, tai, kad jeigu su aviamodeliu įskrendi į medį, tai jau turi lipti į jį ir išsitraukti. O autosporte „įskridimas“ į medį gali baigtis kur kas blogiau. Šiaip autosportas daugiau visko reikalaujantis: ir fizinės ištvermės, ir finansų, ir patirties. Jis ir sudėtingesnis sportas, tačiau nesakau, kad aviamodeliavimas yra lengvas. Reikia suprasti apie oro sroves - „termikus“ (kaip mes vadinam) ir kaip teisingai paleisti tą lėktuvą. Net gi vienas blogas paleidimas nulemia tau varžybas. Todėl aviamodeliavimas savotiškai sudėtingas. Bet aš kai nuvykstu į varžybas, tai pailsiu emociškai, gamta, laukai, paleidi tą lėktuvėlį ir bėgi pasiimti, tuo pačiu ir pasportuoji, ir atsipalaiduoji.
Aviamodelį paleidęs tu nevaldai, o automobilį turi valdyti. Ar nėra didelio atotrūkio tarp patirties viename ir kitame pomėgyje?
R.Š. Aviamodelį tu valdai dar jį turint rankose ant žemės. Tai vat irgi yra įdomu nuspėti, kas bus po minutės ar pusantros, ar trijų minučių, kur nusileis tas lėktuvas. Galvoji, ar užteks tau pievos, kad modelis nusileistų joje, ar verta dėti tą maksimalų skrydžio laiką, nes lėktuvėlis gali nusileisti miške ar ežere, kas sukeltų keblumų jo radimui. Visa tai valdai prieš lėktuvą paleidžiant. Čia ir yra įdomiausia, kad po to, kai jau paleidi lėktuvėlį, tu nebegali nieko padaryti, jau tik dedi į kojas ir bėgi iš paskos. Ralyje gal būtų taip, kad prieš ralį, susipažinimo metu, surašai stenogramą, tą stenogramą užfiksuoji į kompiuterį ir mašina nevažiuos niekaip kitaip, jau nei pridėsi nei atimsi. Tai va toks patikrinimas būtų, jeigu mašiną valdytų robotai, ar tu tą stenogramą gerai surašei ar visgi mašina „kals“ kažkur.
O ką sudėtingiau suremontuoti, lėktuvėlį ar automobilį?
R.Š. Jeigu sulūžo lėktuvėlis, tai pievoje jo pilnai tiksliai suremontuoti negali, tarkim sparnų ar liemens jau pievoje nesuremontuosi. Lėktuvėlyje viskas labai tikslu, kaip Formulėje, viskas turi veikti tiksliai ir būti iki milimetrų paskaičiuota. Ralyje, jei sulenkei šakę, tai ją „bum bum“ ar greitai pakeitei kitą šakę, prisukai ir važiuoji toliau. Žinoma, ralyje per serviso zoną rimtų gedimų nesutvarkysi, pavyzdžiui, variklio nepakeisi. Aviamodeliavime yra vienas pliusas, kad gali turėti ne vieną lėktuvą.
Ralyje automobilį gali reguliuoti tarkim žvyro ar asfalto trasai, o ar aviamodeliavime yra reguliavimo subtilybių?
R.Š. Aviamodeliavime ir atsiranda profesionalumas bei meistriškumas. Turi žinoti, kaip skristi esant silpnesniam vėju ar labai stipriam, kaip reguliuoti tą modelį. Gal saulė ir lietus daro mažesnę įtaką, bet vėjo stiprumas tikrai daro didelę įtaką. Jeigu vėjas stiprus, vairiuką reguliuoji kitaip, pasuki labiau, kad modelis skristų mažesniais ratais. Jeigu lėktuvas skristų tik tiesiai ar pavėjui, tai ir su mašina jį būtų sunku pagauti. Ramesniu oru gali leisti sukti didesnius ratus. Netgi leidžiant lėktuvėlį kitoje pievą, pastebi, jog tas lėktuvas visai kitaip skrenda, todėl reikia prisiderinti, viską sureguliuoti.
Ralio trasoje tu važiuoji su trečios serijos „Compact“ kėbulo BMW. Gal norėtum persėsti į kitą automobilį?
R.Š. Man šis automobilis yra arčiausiai širdies. Aš tiesiog norėčiau pasitobulinti tą savo trečiuką - pasikeisti variklį, įsidėti „M-Power“. Bet pirmiausia reikia išnaudoti tai, ką turi. Jau tik po to, kai esi pilnai išnaudojęs ir nebematai, kur galėtum tobulėti, tada jau gali galvoti apie galingesnę mašina. Bet jei jauti, kad dar turi kur tobulėti su tuo „bemvuku“, tai nereikia lipti ant galingesnės mašinos. Jeigu nueini ant keturiais ratais varomo automobilio, tai viskas keturis kartus brangiau. Tu tiesiog išmeti keturis kartus daugiau pinigų, o rezultatas tas pats. Tad jeigu nori važiuoti rezultatui, iš pradžių turi išnaudoti silpnesnę mašiną iki galo. Aš pats einu šiuo keliu. „Išvažiavom“ 1,8 l motorą, dabar galingesnį, šešių cilindrų, bet jis neatlaiko mūsų tempų, nes nėra autosportui sukurtas. Tad norisi to „M-Power“ variklio, kuris tam ir yra sukurtas. Bet vėl gi, tam reikia didelių finansų. Tobulėti dar matau daug kur ir netgi yra labai geras pavyzdys, iki kur tobulėti. Paimkim greičiausią 2wd (dviem ratais varomų mašinų) lenktynininką Martyną Samsoną, jį aplenkim ir tada jau galima eit ant „quattrinės“ (visais ratais varomos) mašinos. Jeigu žmogus mums parodo, kaip reikia važiuoti ir mes jo neaplenkiam, tai parodo, jog mes dar neesam „užaugę“. Tad ir nėra ko eiti ant „quattrinės“ mašinos.
Jeigu reikėtų pasirinkti. Tarkim turi galimybę gyventi laisvai, tavęs niekas neįpareigoja, bet tau reikia pasirinkti tarp ralio ir aviamodelizmo. Kuriuo keliu pasuktum?
R.Š. Vis dėl to, manau, jeigu jau taip laisvai, manau važiuočiau ralyje. Autosportas yra vis tiek toks labiau verdantis kraują. Aviamodeliavime yra žymiai ramiau. Į aviamodeliavimą grįžčiau jau pensijoje, ramiai paleidai, nuvažiavai, pasiėmei modelį, vėl paleidai. Kitaip sakant, jau kai amžius neleistų autosporte važiuoti, grįžčiau į aviamodeliavimą.
