Remti, o ne naikinti

Šiau­liuo­se vie­šai ra­gi­na­ma nai­kin­ti ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo įstai­gas, nes jas, gir­di, rei­kia iš­lai­ky­ti. Vai­ką užau­gin­ti – bran­gu, užau­gin­ti do­rą – dar bran­giau. Šia te­ma ak­tua­lus „Šiau­lių kraš­to“ in­ter­viu su il­ga­me­te Moks­lei­vių na­mų vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro stu­di­jos „Kom­pa­ni­ja šau­ni“ va­do­ve Da­le DARGIENE.

– Kaip ver­ti­na­te vie­šo­je erd­vė­je gir­di­mus ra­gi­ni­mus Šiau­liuo­se ma­žin­ti ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo įstai­gų tink­lą – esą bran­gu iš­lai­ky­ti pa­sta­tus, mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mus bū­re­lių va­do­vams?

– Rei­kė­tų ap­si­spręs­ti, ko­kiais prio­ri­te­tais va­do­vau­ja­mės ug­dy­da­mi vai­ką. Ar ma­no­me, kad mū­sų vai­kams už­ten­ka tik for­ma­laus švie­ti­mo, ar ne­for­ma­lų švie­ti­mą ir­gi lai­ko­me ly­giai svar­bų. Iš sa­vo pa­tir­ties ži­nau, kad bū­re­liuo­se įgū­džių gy­ve­ni­mui vai­kai gau­na daug dau­giau ne­gu for­ma­lia­ja­me švie­ti­me.

Šiuo­lai­ki­nis švie­ti­mas kaip tik ak­cen­tuo­ja ne­for­ma­lų­jį ug­dy­mą – po­žiū­ris į jį jo­kiu bū­du ne­ga­li bū­ti men­ki­nan­tis.

Ar daug yra vie­tų Šiau­liuo­se, kur mū­sų vai­kai ga­lė­tų ei­ti ir už­siim­ti? Ma­nau, kad ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo tink­lą tik plės­ti rei­kė­tų, o ne nai­kin­ti. Šiek tiek užim­ti ne­bent pra­di­nu­kai ir paaug­liai, bet jau­ni­mui trūks­ta ne­for­ma­laus švie­ti­mo, nes pas mus tam nė­ra są­ly­gų. Pa­ro­dy­kit Šiau­liuo­se nors vie­ną pa­sta­tą jau­ni­mui, iš­lai­ko­mą Sa­vi­val­dy­bės.

Kur jau­ni­mas ga­lė­tų ne­mo­ka­mai kur­ti, bend­rau­ti, šok­ti dis­ko­te­ko­se? Nė­ra to. Gru­pe­lė jau­ni­mo tu­rė­jo idė­ją kur­tis ki­no teat­re „Lai­kas“, ku­ris tuš­čias tuš­čiau­sias me­tų me­tais sto­vi. Vai­kai pa­bu­vę Ang­li­jo­je pa­ma­tė, kad ten yra vie­tų, kur jau­ni­mas ga­li ne­mo­ka­mai rink­tis – ne­rei­kia ei­ti į ka­vi­nę, bran­giai mo­kė­ti. Yra pi­gi, jų pa­čių ap­tar­nau­ja­ma ar­ba­ti­nė, sto­vi kom­piu­te­riai – su­kur­ta tam tik­ra sis­te­ma, ir vai­kams su­tei­kia­ma vei­ki­mo lais­vė. Pas mus nė­ra vie­tos vai­kams.

– Ban­do­ma įteig­ti, kad bū­re­liuo­se vai­kai nie­ko nau­jo ne­su­ži­no – esą dės­to­mi tie pa­tys da­ly­kai, kaip per pa­mo­kas...

– Bū­re­liuo­se svar­bi ap­lin­ka ir žmo­nės, su ku­riais to­je ne­for­ma­lio­je ap­lin­ko­je vai­kas su­si­du­ria. Jei­gu su­si­da­rė bū­re­lis vai­kų, ku­riems siū­lo­ma veik­la, tar­ki­me, kad ir mais­to ga­mi­ni­mo, va­di­na­si, jie pa­si­ren­ka bū­tent tą va­do­vą, ku­ris ten dir­ba. O dir­ba jis vi­sai ki­taip ne­gu mo­kyk­lo­je, nes tu­ri ki­to­kias są­ly­gas, ke­lia ki­tus tiks­lus. Gal vai­kas atei­na pa­si­kal­bė­ti apie sa­vo pro­ble­mas? Aiš­ku, vai­kas iš­moks­ta ga­min­ti, su­ži­no re­cep­tus, bet es­mė – la­bai ma­lo­nus šil­tas bend­ra­vi­mas, neįsp­raus­tas į 45 mi­nu­čių pa­mo­kos rė­mus.

Lai­kas bū­re­ly­je te­ka lė­tai, ne­sku­bant. Sup­ras­ki­te, vai­kas ir taip jau mo­kyk­lo­je pu­sę die­nos pra­lei­džia pa­gal suau­gu­sių­jų su­sty­guo­tą, su­re­gu­liuo­tą die­not­var­kę.

– Ar tė­vai už vai­kų ne­for­ma­lų­jį švie­ti­mą mo­ka la­bai ma­žai, kad bū­re­liams nuo­lat kli­juo­ja­ma iš­lai­ky­ti­nių eti­ke­tė?

– Pas mus iš vi­so ne­bė­ra ne­mo­ka­mų bū­re­lių. Ne­for­ma­laus švie­ti­mo įstai­go­se už­siė­mi­mai se­niai mo­ka­mi. Anks­čiau mo­kyk­lo­se, ku­rios bū­da­vo su­si­kū­ru­sios ne­for­ma­laus švie­ti­mo pro­gra­mas, ne­rei­kė­da­vo mo­kė­ti, bet da­bar ir ten bū­re­liai mo­ka­mi.

Aiš­ki­na­ma, ne­va mes ma­žai mo­ka­me, o už­sie­ny­je daug tė­vai mo­ka. Tai – iš­kreip­ta in­for­ma­ci­ja. Va­ka­rų ša­ly­se bū­re­lių ir mo­kes­čio už juos pa­si­rin­ki­mas – la­bai pla­tus. Teat­ro bū­re­lis tik­rai ne­ma­žai kai­nuo­ja, bet tė­vai su­mo­ka pa­na­šią at­ly­gi­ni­mo da­lį, kaip ir mes, nes ir at­ly­gi­ni­mai ten – ki­to­kie.

Už­sie­ny­je yra ir vi­sai ne­mo­ka­mų bū­re­lių, ku­riuos iš­lai­ko Sa­vi­val­dy­bė ar­ba bend­ruo­me­nė, o pas mus ne­mo­ka­mų bū­re­lių ne­li­ko.

– Nuo ki­tų me­tų at­si­ra­sian­tis ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo krep­še­lis pa­ska­ti­no ne­svei­ką kon­ku­ren­ci­ją tarp for­ma­lio­jo ir ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo įstai­gų?

– Mes ne­no­rim su mo­kyk­lo­mis pyk­tis. Bet da­bar kai ku­rios mo­kyk­los net ne­lei­džia skel­bi­mo apie Moks­lei­vių na­mų bū­re­lius pa­ka­bin­ti. Sa­ko: „Mes tu­rim sa­vo, mums ne­rei­kia“. Vai­kui už­ker­ta­mas ke­lias net su­ži­no­ti apie mies­te vei­kian­čius bū­re­lius.

Ar­ba į mo­kyk­lą atė­ju­sio vai­ko tė­vams pa­sa­ko­ma: „Jūs tu­ri­te krep­še­lio lė­šas ati­duo­ti mū­sų mo­kyk­lai, ki­taip mes jū­sų vai­ko ne­priim­si­me“.Ta­da vai­kui pa­si­rin­ki­mo ne­be­lie­ka.

Dras­tiš­kai pra­dė­jo­me žiū­rė­ti vie­ni į ki­tus to­dėl, kad ty­čia su­kur­ta to­kia si­tua­ci­ja.

Moks­lei­vių ap­klau­są at­li­ku­sios stu­den­tės iš­siaiš­ki­no, kad mo­kyk­lo­se daug bū­re­lių, bet jie ne­funk­cio­nuo­ja taip, kaip tu­rė­tų. Tai mo­ky­to­jos iš bū­re­lio fa­kul­ta­ty­vą pa­si­da­riu­sios, tai bū­re­lis va­di­na­si vie­naip, o veik­la ja­me – ki­ta.

Ži­no­ma, ir mo­kyk­lo­se yra ge­rų bū­re­lių. Ob­jek­ty­viau­sias bū­re­lio ko­ky­bės ver­tin­to­jas yra vai­kas, ku­ris vi­sa­da ei­na pa­skui as­me­ny­bę – va­do­vą.

– Pri­va­čiai be­si­ver­čian­tiems bū­re­lių va­do­vams są­ly­gos dirb­ti – su­dė­tin­ges­nės?

– Šiuo me­tu pri­va­čiai dir­ban­tys va­do­vai jau­čia­si disk­ri­mi­nuo­ja­mi, nes jiems bran­gu nuo­mo­tis pa­tal­pas ir dėl to išau­ga mo­kes­tis už bū­re­lį.

Erd­vė sa­vi­raiš­kai tu­rė­tų bū­ti pla­ti. Yra bū­re­lių, ga­lin­čių pri­trauk­ti di­de­lius pi­ni­gus – pa­vyz­džiui, pra­mo­gi­niai šo­kiai, už ku­riuos tė­vai net ne­mąs­ty­da­mi mo­ka.

Bet yra ir ki­to­kių bū­re­lių, sa­ky­kim – avia­mo­de­lia­vi­mas, ku­rie ne­su­ren­ka tų šim­tų li­tų.

Reik­tų pa­lai­ky­ti įvai­ro­vę: kai ką pa­rem­ti, o kas iš­si­lai­ky­tų, nes yra la­bai po­pu­lia­rus. Ge­rai, jei­gu su krep­še­liu vi­siems bū­re­liams bus su­da­ry­tos vie­no­dos są­ly­gos.

Sup­rie­ši­ni­mas yra vi­siš­kai ne­rei­ka­lin­gas, nes dau­gu­ma va­do­vų są­ži­nin­gai dir­ba, ir at­ly­gi­ni­mas to neat­per­ka.

– Bru­ka­mas ste­reo­ti­pas, kad ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo įstai­gos – so­vie­ti­nė at­gy­ve­na. Esą Moks­lei­vių na­mai yra bu­vę Pio­nie­rių rū­mai. Ar va­ka­rų ša­ly­se, kur šios at­gy­ve­nos nė­ra, vai­kai pa­lie­ka­mi gat­vė­se?

– Už­sie­ny­je vai­kų užim­tu­mas kur kas di­des­nis. Pa­vyz­džiui, Nor­ve­gi­jo­je vi­du­ry­je mies­to sto­vi me­nų gim­na­zi­ja. Ap­rū­pi­ni­mas toks, ko­kio Vil­niaus uni­ver­si­te­tas ne­tu­ri. Puo­se­lė­ja­mi ne tik me­nai, bet ir tech­ni­nis moks­las. Vai­kas vi­sa­da no­rės į to­kią gim­na­zi­ją ei­ti. Įvai­ro­vė, ir už prie­mo­nes mo­kė­ti ne­rei­kia.

Kai grįž­ti iš už­sie­nio, ma­tai, koks pas mus va­kuu­mas šio­je sri­ty­je. Ir dar no­ri­ma su­griau­ti tai, kas yra. Žei­džia, kai kri­ti­kuo­ja­ma, ne­si­gi­li­nant į es­mę.

Vie­ni ko­lek­ty­vai gar­si­na mies­tą, jie – di­de­li. O ki­ti – ma­žy­čiai, ku­riuo­se vai­kai mo­ko­si bend­rau­ti, ge­rai lei­džia lai­ką, nu­rims­ta, at­gau­na pu­siaus­vy­rą. Ar tai – ne ver­ty­bė? Ku­ris bū­re­lis ver­tes­nis – tas, ku­ris gar­si­na mies­tą, ar la­vi­nan­tis kū­ry­biš­ku­mą? Kas ga­lė­tų at­sa­ky­ti?

Mū­sų vai­kai, už­da­rę mo­kyk­los du­ris, bė­ga neat­sig­ręž­da­mi. To­dėl rei­kė­tų už­tik­rin­ti ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo įstai­gų įvai­ro­vę, kad vai­kas ga­lė­tų pa­si­rink­ti, kur jam ei­ti.

Irena BUDRIENĖ