Remti besivystančias šalis linkę mažiau Lietuvos gyventojų nei prieš trejus metus, parodė liepą Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro (NIPC) užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas.
Šiemet 65,5 proc. iš apklaustų 1000 gyventojų mano, kad Lietuva turėtų skatinti skurdesnių valstybių vystymąsi, teikdama joms paramą ir žinias, o 12,3 proc. su tokia nuomone nesutinka. Tuo metu 2005-aisiais už paramą besivystančioms šalims pasisakė 72 proc. respondentų, priešininkų buvo 5,4 proc.
Tačiau skirti asmeninių lėšų besivystančioms šalims nesutiktų trečdalis pritariančiųjų paramai, beveik pusė (45 proc. ) skirtų iki 10 litų per metus. Didesnes lėšas paaukoti skurstantiesiems būtų linkę apie 20 proc. paramai pritariančių respondentų: 17 proc. jų atseikėtų iki 100 litų per metus, 2 proc. - per 1000 litų.
Šie kompleksinio visuomenės nuomonės tyrimo rezultatai pristatyti per ketvirtadienį vykusią spaudos konferenciją „Lietuvos gyventojų požiūris į pagalbą besivystančioms šalims: kam ir kaip mes galime padėti?“.
Tyrimo išvadas visuomenininkai vertino nevienodai.
Anot Jungtinių Tautų Vystymo programos komunikacijos koordinatorės Ievos Labanauskienės, ji „nepasakytų, kad rezultatai optimistiški“. „Pasaulinės ekonominės krizės kontekste nukenčia visi, labiausiai - skurstantys žmonės“, - sakė I.Labanauskienė.
Tuo metu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys apklausos rezultatus vertino pakankamai optimistiškai. Du trečdaliai gyventojų, pasisakiusių už paramos teikimą, jo nuomone, yra geras rezultatas, palyginti su 12,3 proc. paramos priešininkų.
„Man atrodo, kad lietuviai pakankamai geranoriški ir norėtų skirti paramą, kad ir tų 10 litų negaila būtų, tik reikia sudaryti sąlygas tam geranoriškumui pasireikšti. Tai mūsų uždavinys“, - kalbėjo „Vilmorus“ vadovas.
Anot jo, visuomenės pritarimas vystomajam bendradarbiavimui sumažėjo todėl, kad „Lietuvoje nėra susiformavusi stipri viešoji nuomonė“ ir dėl to, kad skyrėsi tyrimų klausimai 2005-aisiais ir dabar.
„Ji nėra kasdienių diskusijų objektas tarp žmonių, taip pat žiniasklaidoje retai minima. Kai nuomonė silpna, įvairios aplinkybės gali turėti įtakos - televizijos laida nuskambėjusi ar dar kas nors. Šiuo atveju, manau, 2005-aisiais buvo ilgesnė klausimo formuluotė su paaiškinimu, kas yra vystomasis bendradarbiavimas. Neturiu pagrindo sakyti, kad visuomenė pasikeitė per tuos metus - žiauresnė pasidarė ar panašiai“, - kalbėjo V.Gaidys.
Anot jo, 2005-aisiais Lietuva buvo viena iš labiausiai optimistiškų ES šalių, buvo aukštas ir vartotojų pasitikėjimo rodiklis. „Šiuo metu šie rodikliai labai pablogėję. Tame kontekste gali pasikeisti kokie nors vertinimai, kadangi pagalbą kažkam skiria tie, kurie patys yra laimingesni. (...) Taip atsitiko, kad anksčiau visuomenė buvo optimistiška, o šiuo metu visoje Europoje optimizmui nėra pagrindo, visur pesimizmas dominuoja“, - žurnalistams sakė „Vilmorus“ vadovas.
Apklausos duomenimis, paramos teikimui dažniau pritaria jaunesni žmonės (iki 39-erių), turintys aukštąjį išsilavinimą, vilniečiai, nemaža dalis studentų. V.Gaidys, komentuodamas paramai pritariančias grupes, sakė, jog padėti kitiems nusiteikę tie, kuriems „gyvenime nėra labai blogai“.
Gyventojai, pritariantys skurdesnių šalių rėmimui, dažniausiai savo nuomonę grindė argumentu, jog „tuo pačiu padedame sau: bus mažiau pabėgėlių, konfliktų“. Taip pat dažnai nuskambėdavo atsakymas, kad tai mūsų pareiga. Dar vienam respondentams siūlytam argumentui „turime daugiau - galime pasidalyt“, anot V.Gaidžio, pritariančių beveik nebuvo.
Lietuviai linkę manyti, jog lėšas besivystančioms šalims reikėtų skirti per tarptautines organizacijas, veikiančias būtent tose valstybėse, pavyzdžiui, Raudonąjį Kryžių. Apie lietuviškas organizacijas, per kurias būtų galima teikti paramą skurdesnėms šalims, „Vilmorus“ vadovo teigimu, žmonės mažiau informuoti.
Dauguma apklausos dalyvių nemanė, kad į besivystančias šalis reikėtų siųsti savanorius ar skirti lėšas tų šalių vyriausybėms.
Tačiau rugpjūtį ir rugsėjį vykdytos paramos akcijos karo nusiaubtai Gruzijai parodė ką kitą. Tuomet Lietuvos gyventojai per vietos ir tarptautines organizacijas šiai šaliai paaukojo beveik pusę milijono litų.
Nors Lietuvos valdžia daugiausia remia posovietines šalis - Moldovą, Ukrainą, Baltarusiją, šiuo metu lietuviai labiau linkę remti ne pastarąsias, o Afrikos valstybes (60 proc. respondentų) ir Afganistaną (30 proc.).
Dažniausiai apklaustieji paramą teiktų maistu, drabužiais, medikamentais, bet ne žiniomis ar specialiąja pagalba. Anot V.Gaidžio, tai klasikinis pagalbos suvokimas. Tačiau 80 proc. apklaustųjų tvirtino nežinantys, kur skirti paramą.
„Reikia skirti du dalykus, kurie galbūt susiję - yra parama ir yra humanitarinė pagalba. Kilus krizėms teikiame humanitarinę pagalbą - galima siųsti trumpąją žinutę, nešti daiktus, maistą į tas organizacijas, kurios paskelbia rinkliavą. O paramą galima teikti tapus savanoriu, dalyvaujant organizacijų vykdomuose projektuose, prisidėjus savo žiniomis“, - aiškino Nacionalinės vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos valdybos pirmininkė Judita Akromienė.
Per tyrimą apklausti ne tik gyventojai, bet ir nevyriausybinės organizacijos (NVO-s). J.Akromienės teigimu, NVO „jaučiasi subrendusios ir galinčios teikti pagalbą mažiau išsivysčiusioms šalims ir ypač toms, skirtingai nei piliečiai, su kuriomis mus sieja istoriniai, politiniai, kultūriniai ir ekonominiai santykiai - posovietinėms valstybėms“.
Nors visuomenės pritarimas vystomojo bendradarbiavimo politikai sumažėjo, nevyriausybinės organizacijos, anot J.Akromienės, siekia šioje veikloje dalyvauti aktyviau. „Organizacijos yra subrendusios ir turėtų dalyvauti ne tik kaip vystomojo bendradarbiavimo veiklos ir projektų vykdytojos, bet ir būti partnerės formuojant šia politiką“, - teigė J.Akromienė.
Kai kurios NVO užsimojusios pagerinti visuomenės nusiteikimą besivystančių šalių atžvilgiu. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro (NIPC), organizavusio tyrimą, programų vadovė Olga Žuravliova per spaudos konferenciją pristatė pirmą viešą vystomojo bendradarbiavimo politikai skirtą trejus metus truksiantį projektą „We are ready“ („Mes pasirengę“).
Anot jos, projekto tikslas - skleisti informaciją apie vystomąjį bendradarbiavimą visuomenei ir „įrodyti, jog Lietuva baigė savo kaip paramos gavėjo statuso laikotarpį ir tapo donore“. Be tyrimo esą imamasi kitų būdų - per mėnesį turėtų pasirodyti tinklapis www.pagalba.org, leidinys, kitąmet numatytos mobilios fotografijų parodos apie besivystančias šalis bei kino festivalis.
Pasaulinės studentų partnerystės programos vystomojo bendradarbiavimo srityje atstovė Ieva Kunevičiūtė pranešė, kad penktadienio popietę sostinės Rotušės aikštėje rengiama studentų akcija „Stand up and take action“ („Stokis ir veik“).
Prie trečius metus visame pasaulyje rengiamos akcijos Lietuva esą prisidės pirmą kartą. Anot I.Kunevičiūtės, tokiu būdu pasaulio vyriausybėms bus pasiųsta žinutė, kad pasaulyje yra per daug žmonių, kurie skursta, ir vyriausybės deda per mažai pastangų su tuo kovoti.
Tyrimo rezultatai pristatyti Pasaulinės kovos su skurdu dienos, minimos spalio 17-ąją, išvakarėse.
Lietuva, stodama į ES, įsipareigojo iki 2010 metų skirti vystomajam bendradarbiavimui iki 0,17 proc. nuo bendro nacionalinio produkto (BNP). Anot tyrimo organizatorių, nuo šio skaičiaus Lietuva ir dauguma kitų naujųjų ES šalių, labai atsilieka, pavyzdžiui, 2004-aisiais buvo skirta 0,04 proc. BNP.
