Prieš tris mėnesius Europos Sąjungos transporto ministrai galutinai apsisprendė nuo 2011 metų pilnai liberalizuoti Europos Sąjungos pašto paslaugų rinkas, atidėdami anksčiau numatytą 2009 metų terminą dar dviems metams. Nors susitarime numatytos išlygos naujai prie Europos Sąjungos prisijungusioms šalims šį terminą atidėti iki 2013-ųjų, tai turi būti labiau suprantama kaip iki šiol padarytų reformų šiose šalyse tempo įvertinimas nei nuolaidos šių šalių valstybinėms pašto kompanijoms. Kaip jau tampa įprasta, tarp valstybių, kuriose reformos vyksta per lėtai, ir Lietuva. Pagal prieš pusantrų metų "PricewaterhouseCoopers" paskaičiuotą pasiruošimą atverti pašto paslaugų rinką mes kol kas gerokai atsiliekame nuo daugumos Europos Sąjungos valstybių (dvidešimt pirmi iš 27), ypač pašto rinkos reguliavimo institucijų pasiruošime bei universalių paslaugų pritaikyme laisvos rinkos sąlygoms. Kitos studijos, atliktos "Ecorys" 2005 metais, duomenimis Lietuva pagal dabartinį rinkos liberalizavimą lenkia tik Lenkiją. Ne paslaptis, kad nuo to laiko padaryta pažanga yra tik minimali, tai rodo ir suaktyvėjusios diskusijos dėl neefektyvios „Lietuvos pašto“ veiklos bei šio teisinimasis, pasiremiant darbuotojų trūkumu.
Net ir Vyriausybės patvirtintoje strategijoje yra pripažįstama, kad tiek Lietuvos pašto paslaugų apimtis, tiek pašto paslaugų prieinamumas, tiek pašto darbuotojų efektyvumas atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkių. Valstybės kontrolė 2006 metais sukritikavo Lietuvos paštą, kad šis netinkamai įvykdė prieš trejus metus pateiktas rekomendacijas efektyvinti veiklą, o įmonės sąnaudos auga labiau nei pajamos. Akivaizdu, kad kuo blankiau yra vykdomos reformos, tuo pasiruošimas pilnoms rinkos sąlygoms bus silpnesnis. Visuomenė net ex post nėra pakankamai informuojama, kokios reformos vykdomos, o tai verčia rūpintis, ar „Lietuvos paštas“ sugebės išgyventi konkurencingoje rinkoje ir ar priėjus privatizavimo laikui, kaina, kurią bus verta mokėti, nebus lygi tik nekilnojamo turto kainai.
Pastaruoju metu spaudoje dėl vėluojančios korespondencijos ar nerangumo įvedant naujas paslaugas ypatingai kaltinamas „Lietuvos paštas“. Žinoma, norisi tikėtis, kad už nekilnojamą turtą gautos lėšos bus panaudotos ne piniginių srautų kamšymui, o rimtoms reformoms įmonės viduje įdiegti, laiškų rūšiavimo tolimesniam automatizavimui, mobilių pašto skyrių diegimui ar transporto sistemos efektyvinimui. Tačiau ne mažiau svarbios yra ir institucinės reformos. O kaip suinteresuotai į pašto sektoriaus problemas gilinasi parlamentarai parodo tai, kad Valstybės kontrolės 2006 metais pateikto audito išvadas Seimo Audito komitetas išvažiuojamajame posėdyje nagrinės 2008 m. sausio 16 d..
Labiausiai nenatūrali natūrali monopolija
Nors paštas tradiciškai vadinamas natūralia monopolija, būtent pašto paslaugose natūralios monopolijos yra mažiausiai. Žinoma, tam tikra laiškų surinkimo, rūšiavimo, transportavimo bei pristatymo masto ekonomija yra, bet ji niekuo neišsiskiria iš kitų, jau privatizuotų bei liberalizuotų taip vadinamų natūralių monopolijų. Ir kaip parodė jų pavyzdys, būtent privatizavimas ir liberalizavimas buvo pagrindinė paskata tradiciniams paslaugų tiekėjams transformuotis iš stagnacinių veiklos modelių į inovatyvias kompanijas. Kadangi besivystant informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugoms, net teoriškai pašto paslaugos nebeturi monopolijų, lėta „Lietuvos pašto“ reforma yra kenksminga tiek pačiai kompanijai, tiek tiems vartotojams, kurie negali pasinaudoti alternatyviomis paslaugomis: laiškus siųsti elektroniniu paštu, siuntinius siuntų kompanijomis, o mokesčius susimokėti internetu.
Europos Komisija pateikia kelis pavyzdžius, kaip dėl pašto rinkos liberalizavimo vartotojai gali tikėtis patikimesnių ir geresnės kokybės pašto paslaugų. Vartotojai galės siųsti ir gauti laiškus patogesnėse vietose (kaip tarkim parduotuvėse), jiems bus teikiama daugiau paslaugų (kaip laiško judėjimo sekimo paslaugos ar patogesnis apsipirkimo į namus pristatymas), paslaugos gali tapti pigesnės.
Pašto paslaugų kryžminis subsidijavimas
Pagrindinė pašto paslaugų monopolizavimo problema yra, kad pašto paslaugoms būdingas veiklų kryžminis subsidijavimas. Kadangi paštas teikia ne tik laiškų, bet ir siuntinių pristatymo paslaugas, o taip pat verčiasi įvairių mokesčių surinkimo, t.y. finansinėms paslaugoms būdinga veikla, neišvengiamai mažiausiai pelningas laiškų pristatymas į kaimo vietoves yra kryžmiškai subsidijuojamas iš siuntinių bei mokesčių surinkimo veiklų.
Vyriausybės patvirtintoje strategijoje yra nerimaujama, kad nauji rinkos dalyviai konkuruos teikdami pelningiausias (tai yra šiuo atveju mažiausiai kainuojančias) paslaugas, o „Lietuvos paštui“ bus sunkiau padengti universaliųjų paslaugų sąnaudas. Tačiau privatizuotas „Lietuvos paštas“ neteiks universaliųjų paslaugų, jei jos nebus pelningos ar šių paslaugų iš įmonės nepirks valstybė. Taigi, šiuo metu problemos koncentravimas į universaliųjų paslaugų kryžminį subsidijavimą iš kitų paslaugų, o ne siekimas mažinti sąnaudas, galbūt daryti jas pelningesnėmis, dar labiau atitolina rinkos liberalizavimą, nes net ir priartėjus 2009 metams, bus ieškoma įvairių būdų, kaip padengti nepelningas universaliąsias paslaugas kitų rinkos dalyvių sąskaita.
Ir iš kitos pusės, judėjimas palaipsniui, nustatant tam tikras svorio ar kainos ribas konkurencijai, kaip tik ir neleidžia naujiems rinkos dalyviams pasinaudoti masto ekonomijos pranašumais ir mažinant kaštus plėsti savo paslaugas į mažiau pelningas paslaugas.
Atskirti nesusijusias veiklas bei papildomai apmokestinti nepelningas paslaugas
Vienas iš kryžminio subsidijavimo veiklos sprendimų būtų logistikos ir finansų veiklų atskyrimas bei universaliųjų paslaugų tarifų diferencijavimas pagal kaimo ir miesto gyventojus. Tuo pačiu, sekant Europos pavyzdžiu, ir pašto skyrių perleidimas smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Net Vyriausybės strategijoje yra pripažįstama, kad „tradicinės pašto paslaugos, kurių didžiąją dalį sudaro pašto korespondencijos paslaugos, užleidžia vietą logistikos ir finansų paslaugoms“. Logistikos ir finansų paslaugos, žinoma, turėtų būti atskirtos, kadangi remiasi visiškai skirtingais verslo modeliais, konkuruoja skirtingose rinkose ir net galimos sinergijos būtų geriau valdomos susitarimais tarp logistikos bei finansų kompanijų nei vienos įmonės didelio personalo aparato palaikymu. Visos Skandinavijos valstybės vienu ar kitu metu savo valstybinių paštų atliekamas finansų institucijų funkcijas perleido tikrosioms finansų institucijoms, parduodamos ar kurdamos bendras įmones su savo šalių bankais. Norisi tikėtis, kad link to ves ir prieš dvi savaites skelbti Susisiekimo ministro sprendimai.
Vienodas universaliųjų paslaugų tarifas miesto ir kaimo gyventojams irgi yra neabejotinai didelis pašto paslaugų trūkumas. Nors akivaizdu, kad laiškų, siuntinių pristatymas ir net mokesčių surinkimas kaimo gyventojams, reikalauja didesnių pašto sąnaudų, tačiau iš socialinio solidarumo yra nustatytas vienas šių, vadinamųjų universalių, paslaugų tarifas. Tačiau žmonės priima laisvą apsisprendimą, kur jiems gyventi, ir tai nusprendžia, pasverdami savo pragyvenimo išlaidas. Jei būstas ar maisto produktai, kurie yra pigesni kaime, nėra įkainojami vienodu tarifu, kodėl turėtų būti pašto paslaugos, kurios tenkina tikrai ne tokius gyvybiškai svarbius poreikius. Beje, ir Europos Komisija kalba apie objektyvių, skaidrių, nediskriminuojančių bei kaštais paremtų tarifų nustatymą universalioms pašto paslaugoms ir jokių būdu ne apie visiškai vienodą tarifą visiems šalies gyventojams (nors vienodą tarifą po ilgų diskusijų vis dėlto nusprendė leisti). Tarkime, visiškai liberalizuotoje Naujosios Zelandijos pašto rinkoje, ši problema yra išspręsta apmokestinant kaimiškų vietovių gyventojus metiniu mokesčiu už paštą. Kitas šios problemos būdas yra retinti pašto pristatymą į kaimiškas vietovės iš dabartinių penkių-šešių kartų per savaitę iki dviejų-trijų.
Kita nepelninga pašto veiklos dalis yra platus pašto skyrių tinklas, daugelis kurių nepadengia savo pačių kaštų ir tik retas yra pelningas. Po pašto skyrių reformos Olandijoje, po kurios tik penktadalis pašto skyrių liko Olandijos pašto nuosavybėje, pašto skyrių nesumažėjo, tačiau juos valdyti frančizės pagrindais perėmė pašto darbuotojai. Vokiečių Deutsche Post, atlikę panašią reformą, nuo 1995 iki 1999 sumažino darbuotojų pašto skyriuose skaičių dviem trečdaliais, jų neatleisdami, o jiems valdyti perduodami pašto skyrius. Šie pradėjo teikti įvairias paslaugas, įskaitant ir prekybą maisto produktais, tuo padidindami pačių skyrių patrauklumą. Turint omeny Lietuvos smulkiųjų mažmenininkų skundus prieš besiplečiančius prekybos tinklus, frančizinės pašto paslaugos galėtų būti papildomas smulkiųjų konkurencinis pranašumas, stiprinantys konkurenciją rinkoje, o tuo pačiu ir „Lietuvos pašto“ atpalaidavimas nuo nereikalingo balasto.
Privatizacija
Pats tinkamiausias reformos paspartinamas, žinoma, būtų bent dalį „Lietuvos pašto“ nuosavybės perdavus į privačias rankas. Ir kaip rodo Europos patirtis, pašto paslaugos buvo ne išimtis, kai privatizacija tapo sėkmingos reformos garantu. Vienintelės Europoje privatizuotos Olandijos ir Vokietijos pašto kompanijos, dėka sėkmingų reformų bei užbėgimo Europos Sąjungos duotiems terminams už akių, sugebėjo greičiau transformuotis ir tapti stipriomis logistikos įmonėmis. Olandijoje, kur pašto paslaugos yra turbūt arčiausiai liberalizavimo (nedaug rezervuotų paslaugų) Europos Sąjungoje, yra greičiausias Europoje vidutinis laiškų ir siuntinių pristatymo greitis, o didžioji dauguma pašto skyrių paslaugų pilnai automatizuotos. Deutsche Post, kuri dar 1992 metais stagnavo ir buvo bebankrutuojanti, anksti pradėjus reformas produktyvumas vienam darbuotojui (1992-2000) išaugo tris kartus, o nuostolinga kompanija šiuo metu yra pelningiausias Europos paštas ir didžiausia pasaulyje logistikos įmonė. Beje, tiek Olandijoje, tiek Vokietijoje vieno laiško kaina, pakoreguota pagal šalies pirkimo galią, yra kur kas žemesnė nei Lietuvoje. Lietuvoje, beje, ji aukštesnė už Europos Sąjungos vidurkį (2006 metų PricewaterhouseCoopers tyrimo duomenimis).
Mūsiškis paštas vis dar stagnuoja užburtame rate inkubacinėje aplinkoje, be jokio ypatingos spaudimo keistis iš vidaus. Jei kitose liberalizuojamose natūraliose monopolijose buvo pagrįstai jaudinamasi, kad galbūt naujieji žaidėjai nesugebės sukurti konkurencijos senajam monopolistui su akivaizdžiais pranašumais, tai pašto rinkoje jaudinamasi, ar sugebės išsilaikyti senasis monopolistas ir apribojimai sukuriami naujiesiems žaidėjams. Žinoma, tai susiję su valstybinio pašto neefektyvumu bei su tuo, kad jį valdo valstybė, tačiau būtent konkurencija iš išorės bei privatus savininkas iš vidaus ir atneša natūralų spaudimą įmonėms siekti kuo efektyvesnės veiklos.
Remigijus Šimašius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas, Alminas Žaldokas yra LLRI asocijuotas ekspertas
