Sovietiniais laikais karių morale rūpinosi dviejų institutų atstovai: vado pavaduotojai politiniam darbui su personalu (vadinamieji politrukai) ir KGB padalinių kariuomenėje – vadinamųjų ypatingųjų skyrių – darbuotojai. Politrukai paskaitomis ir diskusijomis stengėsi įdiegti kariams tikėjimą ideologiniais postulatais ir formuoti komunistinės moralės pagrindus. Na, o tais, kurie įžiūrėdavo neatitikimų tarp komunistinės teorijos ir realaus gyvenimo, užsiimdavo ypatingųjų skyrių specialistai. Politrukus Ginkluotosioms pajėgoms rengdavo karinės politinės mokyklos, o ypatingieji skyriai tiesiog buvo vienas iš KGB padalinių. Religija sovietinėje visuomenėje geriausiu atveju turėjo tenkintis podukros vaidmeniu, o sovietinėje kariuomenėje tai buvo nusikaltimas, su kuriuo kovojo ir politrukai, ir ypatingųjų skyrių atstovai (nors ir Antrojo pasaulinio karo metais, ir per karą Afganistane kariai slapčia tikėjosi Dievo pagalbos).
Atsiradus Rusijos Federacijai, tūkstančiai karininkų susidūrė su naujo gyvenimo realijomis, kurios rėmėsi toli gražu ne geriausiomis moralinėmis nuostatomis. Atviras turto grobstymas, finansinės machinacijos, visiškas nesiskaitymas su kariais, jų naudojimas asmeniniams interesams tenkinti, karinės disciplinos žlugimas padarė tuometines didžiosios valstybės Ginkluotąsias pajėgas beveik visiškai demoralizuotų ir sunkiai kontroliuojamų individų visuma. Vienas iš pirmųjų po SSRS žlugimo buvo panaikintas politrukų institutas, visi jie atleisti. Po jų buvo atleisti ar patys išėjo tūkstančiai kitų karininkų. Ant KGB griuvėsių suformuota Federalinė saugumo tarnyba pati sirgo laikmečio ligomis ir nebematė prasmės skirti laiko moralei armijoje palaikyti.
O tuo metu Rusijos visuomenėje religija ėmė įgauti vis didesnę reikšmę. Jos įtaka augo ir stiprėjo, tad Bažnyčiai ypač aktualus tapo tūkstančių naujų tikinčiųjų ganytojų poreikis. Tačiau seminarijos susidūrė su potencialių dvasininkų kokybės problema. Dauguma kandidatų suvokė dvasinę tarnybą kaip vieną iš perspektyvių veiklos sričių, kurioje galima suderinti skirtingus moralinius principus. Ir čia pravertė buvę karininkai, kuriems reikėjo kažkaip gyventi. Tie, kurie turėjo nors truputį civiliniame gyvenime pritaikomas specialybes – technikai, medikai ir pan., – gavo šiokį tokį šansą susirasti vietą naujame pasaulyje. Kitiems, tarp jų ir politrukams, iš esmės beliko tik du keliai – įsilieti į banditų gaujas/saugos tarnybas, taip pritaikant turimas karines žinias, arba bandyti sąžiningai dirbti taksi vairuotojais, krovėjais ir t. t. Bet buvo ir trečiasis kelias. Nors patikimos statistikos nėra, šimtai buvusių karininkų metėsi į dvasines seminarijas, kurioms jie tapo idealiu atradimu. Disciplinuoti, suprantantys organizacijos reikšmę, pripratę gyventi griežtos subordinacijos sąlygomis ir turintys darbo su žmonėmis patirtį buvę kariškiai greitai tapo vienais iš patikimiausių šventikų.
Išrinktas Rusijos prezidentu, V. Putinas iš karto suprato, kad demoralizuotos Ginkluotosiosios pajėgos yra didžiulė problema. Kalbos apie komunistinės ideologijos grąžinimą į armiją net būti negalėjo. Ir tada, pats pradėjęs lankytis cerkvėje ir dalyvauti apeigose, V. Putinas suvokė, kad religija gali tapti instrumentu, kuris gali padėti išgydyti kariuomenės moralę. Rusijos stačiatikių bažnyčia irgi matė prasmę dirbti su kariais, todėl dar 1995 m. įsteigė specialų skyrių darbui su tikinčiaisiais Ginkluotosiose pajėgose. Nuo 2001 m. jam ėmė vadovauti protojerėjas (aukšto rango dvasininkas) Dmitrijus Smirnovas, civilis pedagogas, tik 1978 m. pasukęs į religiją. Vienintele jo sąsaja su armija buvo senelis – baltagvardiečių karininkas Pilietinio karo metais. Greičiausiai todėl jam į pagalbą tais pačiais metais pavaduotoju buvo paskirtas protojerėjas Sergejus Privalovas. Pastarasis, priešingai, turėjo labai gerą supratimą apie armiją: jis buvo vienas iš tų karininkų, kurie sėkmingai pakeitė uniformą į sutaną.
Nors tikinčiųjų skaičius Rusijos ginkluotosiose pajėgose nuolat didėjo, karinės dvasininkijos institutas (beje, neatsiejama carinės Rusijos armijos dalis, panaikinta sovietmečiu) kuriamas nebuvo. Karinius dalinius aptarnaudavo artimiausių cerkvių šventikai. Tačiau, kaip minėta, daug sutaną apsivilkusių dvasininkų praeityje buvo karininkai. Jie savo iniciatyva šefavo kariškius ir greitai pelnė karių pasitikėjimą, nes dažnai jų sutanas puošė ne tik religiniai ženklai, bet ir koviniai kariniai apdovanojimai. Galop tikinčiųjų skaičius kariuomenėje tapo įspūdingas (2010 m. 62 proc., o 2011 m. – net 79 proc. karių laikė save tikinčiaisiais). Suprasdamas karinės sielovados instituto svarbą, 2009 m. liepos 21 d. Rusijos prezidentas D. Medvedevas nurodė jį sukurti.
Pirmiausia Rusijos gynybos ministerijoje buvo įsteigta Darbo su tikinčiaisiais valdyba. Naujai sukurtose jungtinėse strateginėse vadovybėse (JSV) įkurti darbo su tikinčiaisiais skyriai, kuriems vadovauti paskirti dvasininkai, praeityje buvę kariškiai. Kariniuose junginiuose/padaliniuose jiems numatytos vado pavaduotojų (su visomis atitinkamomis teisėmis, bet be paklusimo vadui pareigos) pozicijos.
Patvirtintų karo kapelionų vakansijų yra 240, ir jos greitai užpildomos. 2013 m. balandį šventikai (daugiausia buvę karininkai) užėmė 42 vietas, iš jų 40 – stačiatikių „batiuškos“, o kitas dvi – islamo atstovai (artimiausiu metu kariuomenėje turėtų atsirasti ir budistų šventikų). Daugiausia dvasininkų tarnauja Vakarų ir Pietų JSV. Pažinties su armija neturintiems kapelionams Gynybos ministerija organizuoja parengimą – specialius 10 dienų kursus, kuriuose jie ne tik supažindinami su Ginkluotosiomis pajėgomis, bet ir įgauna kovinio rengimo, karinių apeigų lauko sąlygomis, karo medicinos ir kitų įgūdžių. Nuo 2011 m. pabaigos iki 2012 m. gegužės tokie kursai buvo organizuoti Rostove prie Dono, Peterburge ir Maskvoje. Vėliau nutarta juos rengti reguliariai vienoje iš Gynybos ministerijos mokymo įstaigų.
Gynybos ministru tapus S. Šoigu, žengtas tolimesnis žingsnis. Susitikęs su Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchu Kirilu naujasis ministras pripažino, kad 240 kapelionų yra labai mažai, ir sutarė, kad jų skaičius naujoje Rusijos kariuomenėje padidės keturis kartus. „Kiekviename kariniame miestelyje, įguloje ar dalinyje turi būti dvasiškis“, – pasakė S. Šoigu ir savo žodžio laikosi. 2013 m. kovą surengti eiliniai mėnesio trukmės kapelionų parengimo tarnybai kariniuose junginiuose ir daliniuose kursai. Patvirtinta ir kapeliono alga, kurią mokės Gynybos ministerija (20 tūkst. rublių per mėnesį). Kadangi karinių laipsnių dvasininkai neturi, atitinkamas priemokas jiems mokės ir Rusijos stačiatikių bažnyčia. Pastaroji, beje, irgi suprato karinės patirties svarbą. Jau minėtasis protojerėjas S. Privalovas 2013 m. buvo paaukštintas ir tapo RSB skyriaus darbui su tikinčiaisiais Ginkluotosiose pajėgose vadovu.
Šiandien Rusijos ginkluotosiose pajėgose jau tarnauja kapelionai, kurie kartu su kariais gula ir keliasi, vyksta į lauko pratybas ir mokymus, šokinėja su parašiutais ir atlieka religines apeigas lauko cerkvėse. Vadovybės nuomone, jie gerokai prisideda prie moralinio klimato kariuomenėje gerinimo. Teigiama, kad įvairių nusižengimų ir nusikaltimų skaičiaus sumažėjimas nuo 18 236 2008 m. iki 10 441 2011 m. yra ir jų darbo rezultatas.
Kapelionai pamažu, bet užtikrintai įsitvirtina naujojoje Rusijos armijoje. Ateityje jų laukia intensyvi tarnyba gerinant darbą su tikinčiaisiais ir atrodo, kad S. Šoigu paminėtas tūkstantis karinių dvasininkų greitai taps realybe.
