Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnus pribloškė Raseinių rajono degtindarių mastai – galima teigti, kad raseiniškiai „perspjovė“ net Žemaitijos miškų bravorus. Na, o pats gamybos procesas pareigūnams sukėlė pasibjaurėjimą ir užuojautą Raseinių rajono gyventojams bei kauniškiams, kurie, pirminiais duomenimis, buvo pagrindiniai šios naminukės vartotojai.
O naminukė tekėjo iš Raseinių rajone esančio Zborčiznos kaimo. Gavę informacijos, kad kaimą, kuriame tėra dvi trobos ir viena jų negyvenama, supančio miško glūdumoje varoma samanė, rugsėjo 17-osios vakarą išsiruošė tikrinti informacijos.
Surasti bravorą buvo nelengva. Teko klampoti provėžomis, kurių gylis siekė vos ne iki pareigūnų juosmens. Pastangos nebuvo bergždžios – jas apvainikavo tokios radybos, kokių jie nesitikėjo.
Išpjautoje laukymėje didžiulė pakura šildė gigantišką vandens katilą, iš kurio garai vamzdžiu keliavo į girai transportuoti naudojamą cisterną. Tik cisterna ne giros, o raugo sklidina buvo. Tokiu būdu užkaitinto raugo garai keliavo pro taip pat didžiulį atvėsinimo įrenginį, iš kurio jau čiurkšlele varvėjo naminukė. Šio pirmojo varymo gėralo privarvinta buvo jau apie 489 litrus.
Jo kvapas pareigūnams buvo neįprastas – degtinė su švinkstančios mėsos dvelksmu. Tik vėliau kriminalistai suvokė galimą to kvapo kilmę.
Apžiūrėję bravoro, kuris buvo įsikūręs už pusantro šimto metrų nuo sodybos, prieigas, jie rado dar vieną metalinę talpą su tona raugo ir dvi jau tuščias šiam raugui ruošti skirtas penkių tonų talpas, kurių skersmuo siekė per du metrus. Prie vienos jų stovėjo uždengta statinaitė nuo kurios sklido nepakenčiamas dvokas. Ją atidengę, pareigūnai rado skystyje tyvuliuojančius pūvančios mėsos gabalus.
Nors degtinės virimo procesą prižiūrėję vyrai aiškino, kad tai nudvėsusios karvės mėsa, skirta šunims šerti, tačiau šunims jos tikrai neįmanoma įsiūlyti. Pareigūnams, ne pirmą dieną susiduriantiems su naminukės gamybos ypatumais, žinoma, jog raugo paruošimo procesui pagreitinti yra naudojami nugaišę gyvūnai. Kas katę, kas šunį, o kas, matyt, karvės gabalus, į raugą meta. Dėl to ir pirmojo varymo produktas turėjo tokį nemalonų kvapą.
Atlikus kratą gyvenamajame name, talpų su namine degtine buvo rasta visur. Manoma, kad šis gėrimas buvo skirtas savoms reikmėms, nes buvo mažesniuose induose ir pagardintas - užpiltas ant vyšnių, aviečių, apelsinų...
Policijos pareigūnai sulaikė sodyboje gyvenančius 41 metų G.R., 35 metų jo sugyventinę L.P. ir naminės degtinės gaminimo procese talkinusį A. Š. Šis vyras, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, atklydo čia iš Žemaitijos ir sodyboje glaudėsi, už valgį ir cigaretes, prižiūrėdamas „fabrikėlio“ darbą bei užsiimdamas kitais, su šiuo procesu susijusiais darbais. Visiems trims raseiniškiams pareikšti įtarimai dėl neteisėto namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimo ir aparato jiems gaminti laikymo.
Aparato pajėgumai – grandioziniai
Manoma, kad rastoji pustonė naminukės – tai tik vienos dienos darbo rezultatas. Įranga naminei degtinei gaminti buvo mobili.
Raugas iš skirtingose vietose dislokuotų katilų buvo supilamas į cisterną, kuri traktoriumi buvo nutempiama iki pakuros su vandens katilu. Čia vamzdžiais ir žarnomis cisterna buvo sujungiama su vandens katilu ir vadinamuoju šaldytuvu. Pasibaigus procesui, žlaugtai (gamybos atliekos), likę cisternoje buvo gabenami sodybon. Sako, kiaulės juos labai mėgsta.
Vandens katilas su pakura, esant reikalui, irgi galėjo būti pergabenamas, nes į jį galima buvo įstatyti čia pat besimėčiusius ratus. Taigi konspiracijos sumetimais bravorą galima buvo kilnoti iš vietos į vietą.
Žinoma, labai nenutolstant už kelių šimtų metrų iškasto prūdo, be kurio vandenio gamybos procesas neįmanomas.
Šio proceso stebėtojais, ko gero, buvo ir du nepilnamečiai moters vaikai, kuriems pramogauti skirta „tarzankė“ buvo įrengta šalia vieno penkiatonio raugo katilo.
