Seime priiminėjamos Reklamos įstatymo pataisos. Kai kurios geros, kai kurios vidutiniškos ar bet nelabai geros. Dėl jų pateikiu pasiūlymus ir tikiuosi, kad bus atsižvelgta.
Tačiau apie vieną naują nuostatą verta parašyti atskirai. Numatoma nauja nuostata, kad draudžiama reklama, kurioje niekinami ar iškraipomi Lietuvoje registruotų religinių bendruomenių simboliai… Prie tyčiojimosi (kuris tikrai būtų negerai) dar sugrįšime, o kol kas pakalbėkime apie iškraipymą…
Štai mūsų tautos vienas iš simbolių – Rūpintojėlis. Jis krikščioniškas ar tautinis simbolis? Jei krikščioniškas, tai, sakyčiau, jo prasmė gerokai iškraipyta. Krikščioniškuose šaltiniuose – neteko matyti tokio Kristaus ar skaityti apie tokį Kristų. Kristus visur arba kenčiantis, arba veikiantis, arba mokantis, arba, kai kada netgi abejojantis. Niekur nėra pasyviai ir beveik bejėgiškai susirūpinęs.
Tai kaip čia dabar su tuo mūsų Rūpintojėliu – ar tai nėra religinio simbolio iškraipymas? Jei kyla abejonė, tai turėtų kilti abejonė ir dėl to, ar galima Rūpintojėlį naudoti, tarkime, liaudies meno drožinių reklamai… Protinga? Man neatrodo.
Na gerai, tarkime kad tradicinis rūpintojėlis – ne iškraipymas. Gaila neturiu nuotraukos, bet pamenu man įstrigusią Rūpintojėlio versiją, kur sėdi ir žiūri Jis į mus ironiškai, kad mes dėl niekų pykstamės, dejuojame ir bijome. Ironiškas Kristus? Na tikrai iškraipymas…
Arba „Jesus Christ Super Star“ – ar ne iškraipymas vadinti Kristų superžvaigžde?.. O jei iškraipymas, tai kaip turi atrodyti renginio afišos? O patį pavadinimą galima vartoti?
O prisiminkime dar Šarūną Sauką. “Nupaišė bjaurų paveikslą prieš Naujuosius metus kažkoks menininkas, nežinau, kiek jo galvoj košės, ir padėjo į Prezidentūrą. Ten – nuogas vyras su visais atributais. O Rūpintojėliu pavadino!” – tapytojui per radiją grūmojo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Parodos plakatuose šio žymiojo paveikslo fragmento pagal projektą, kaip suprantu, irgi šiukštu nenaudoti!
Beje, pamenu, varčiau Jėzuitų gimnazijos išleistą religinių anekdotų rinktinę. Puikūs tekstai. Autoironiška, smagu, bet kartu ir labai pagarbu. Kaip tokią knygelę reiktų reklamuoti? Kaip suprantu, deja, be ironijos.
Neslėpkime, daug kam nepatiko džinsų reklama, kur Kristus pernelyg manieringas ir seksualus. Kažkam tai pasirodė įžeidžiama. Man, beje, ne. Nors esu katalikas, tačiau tai nereiškia, kad turiu nebeturėti jumoro jausmo. Na bet tarkime, kad tai įžeidžiama… Dar prisimenu buvo istorija apie Rūpintojėlį su ausinėmis, kas irgi daliai nepatiko (man, beje, irgi neatrodė skoningai, nors ir nieko įžeidžiančio). Visgi pažiūrėkime paprastai – jei nieko įžeidžiančio, tai ir problemos nėra. O jei kyla mintis, kad reklama įžeidžianti – gal tai ir išsiaiškinkim, o ne uždrauskime reklamą su religiniais simboliais visur, kur tai nėra visiškai klasikinė prasmė.
Tiek apie iškraipymą. Dėl religinių simbolių niekinimo netgi sutikčiau – negražu tyčiotis iš daliai žmonių (kai kuriais atvejais ir man pačiam) svarbių dalykų. Problema ir su šiuo draudimu. Juk tyčiotis iš svarbių dalykų ir taip draudžiama, net jei tai ne religiniai simboliai. Tad sviestas padaromas sviestuotas. Gerai? Deja, ne. Pavyzdžiui, o jei bus bjauriai tyčiojamasi iš Induistinių ar Budistinių simbolių? Galima, nes tai nėra tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės? Man taip neatrodo. Tačiau siūloma nauja perteklinė norma pagal įprastas teisės aiškinimo taisykles suka link to, kad aiškumas šioje vietoje dingsta – buvo negalima tyčiotis, o dabar lyg ir nebeaišku.
Kažkodėl neturiu iliuzijų, kad Seimas išdrįs nusikratyti netikro dievobaimingumo kaukės ir priimti tai, kas atitiktų sveiką protą (nors būtent jį Dievas, man atrodo, myli labiau nei fariziejišką teisuoliškumą). Bet pabandykim.
