Skrabalininkas R. Šilinskas mano, kad liaudies muzika šiandien yra nustumta į paraštę. "Nė velnio skarbalai nėra žinomas instrumentas. Tauta jų nežino" - sako skrabalininkas iš Raguviškių Regimantas Šilinskas.
Anot jo, tam, kad būtų populiarinama instrumentinė liaudies muzika, būtinas modernus požiūris į ją. Pavyzdžiui, užburti publiką galima skrabalais atlikus ir kurį nors Wolfgango A. Mozarto kūrinį.
- Ar tiesa, kad skrabalai yra išskirtinai lietuviškas instrumentas, kurio neturi jokia kita šalis?
- Taip tvirtinti iš tikrųjų negalima, nes niekas nežino, kas kokiose džiunglėse ką turi iš tikrųjų.
Tas medinis varpelis priklauso idiofonų grupei (muzikos instrumentų grupė, kurių garsas susidaro smūgiu suvirpinus instrumentą arba jo dalį - lrt.lt) ir yra sutinkamas ne tik Lietuvoje. Jį naudoja ir kitos tautos.
Bet skrabalų išdėstymo sistemą (mediniai varpeliai yra sudėlioti po keturis į eilę), abejoju, ar ją kas nors daugiau pasaulyje turi.
- Tad kokia šio instrumento atsiradimo istorija?
- Senų senovėje varpelius Lietuvos kaime, ypač Žemaitijoje, naudojo piemenys. Varpelius, kuriuose būdavo įtaisytos viena arba dvi medinės šerdelės, kabindavo gyvuliui po kaklu. Piemuo, ganydamas bandą, pagal skleidžiamą varpelio garsą galėjo orientuotis, kur koks gyvulys ganosi.
Jonas Švedas (kompozitorius, dirigentas, pedagogas ir kultūros veikėjas. - lrt.lt), būdamas studentas, prieškarinėje Klaipėdos konservatorijoje mokėsi pas profesorių Juozą Žilevičių (vargonininkas, kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas, muzikologas, kultūros veikėjas. - lrt.lt). Pas J. Žilevičių jis pamatė palėpėje surinktus liaudies instrumentus ir jam kilo tokia idėja, kad būtų labai nuostabu suklasifikuoti juos - styginius prie styginių, pučiamuosius prie pučiamųjų, mušamuosius prie mušamųjų ir iš jų padaryti orkestrą. Jis (J. Švedas. - lrt.lt) pradėjo tą idėją generuoti.
Buvo įkurtas dainų ir liaudies šokių ansamblis, kuris karo metais buvo nustojęs egzistuoti, pokaryje vėl atkurtas. Jam suteiktas vardas "Lietuva". Jis tebegyvuoja ir šiandien. Šito ansamblio orkestras 1947 metais jau naudojo skrabalus.
- Ar gamina kas skrabalus šiuo metu? Jeigu instrumentas sugenda - ar pats tvarkote, ar yra tuo užsiimančių meistrų?
- Sunku su meistras, ant pirštų galima suskaičiuoti. Jeigu meistrai darytų tik tą darbą (užsiimtų vien skrabalų gamyba ir taisymu. - lrt.lt), jie nepragyventų iš to. Aš, kai man reikia skrabalo ar kai jis suskyla, reikia pakeisti, kreipiuosi į vilnietį Egidijų Virbašių.
Aš ir pats moku daug ką susiremontuoti, bet tai užima daug laiko.
Laikausi nuomonės, kad meistras turi dirbti savo, o atlikėjas - savo darbą. Tada būna geriausi rezultatai.
- Jums pačiam groti skrabalais - profesija, pašaukimas ar hobis?
- Ne hobis - mano pragyvenimas, mano duona. Aš daug blaškiausi: grojau bosine gitara, domėjausi džiazo muzika, grojau ne viename ansamblyje. Darau aranžuotes ir kuriu dainas. Esu baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (liaudies instrumentų skyrių). Nepriėmė į birbynę, bet priėmė į skrabalus. Kadangi tuo metu orkestre niekas negrojo skrabalais, man pasiūlė tokią alternatyvą. Aš pabandžiau, ir pavyko.
Studijavau skrabalus kaip specialųjį instrumentą. Turėjau groti ir Wolfgangą A. Mozartą, ir Johanną Sebastianą Bachą, ir Antonio Lucio Vivaldi.
Nusišypsojo likimas - papuoliau į ansamblį "Žvelsa". Iš karto gavau solinius numerius ir apsisprendžiau rimtai dirbti.
- Jūsų akimis žiūrint, kokiomis savybėmis turi pasižymėti skrabalininkas?
- Nelygu koks. Jeigu, tarkime, solistas, žmogus pirmiausiai turi spinduliuoti, būti charizmatiškas. Svarbu, kad publika pajustų jo atiduodamą energiją ir kad jis gebėtų "užkabinti" žmones.
Be to, turi pasirinkti teisingą repertuarą - reikia groti pačią įvairiausią programą ir kad tai būtų žinomi kūriniai. Tai viena iš sėkmės priežasčių. Be abejo, reikia mokėti "šiek tiek" groti; būti vien charizmatiškam nepakanka.
Skrabalininko duona iš tikrųjų nelengva. Skrabalai - pretenzingas instrumentas. Jie labai jautriai reaguoja į aplinką, yra aibė niuansų su jais, bet užtat su jais išvažiavus į užsienį koncertuoti - sėkmė garantuota. Nei su kanklėmis, nei su birbynėmis, nei su kuo nors kitu nenustebinsi, o skrabalai visada užima išskirtinę vietą. Abejingų šitam instrumentui nebūna.
Mūsų žmonės, lietuvaičiai, gal dabar jau šiek tiek ir keičiasi, bet iš tikrųjų savo liaudies muziką nelabai tevertina, nes nežino, kaip vertinti. Jie yra per mažai pamatę pasaulio. Kad ir kur grotum užsieny, - pavyzdžiui, ar Pietų Amerikoje, ar Norvegijoje, ar Vokietijoje - visur akys iš nuostabos išsiplėtusios. Žiūri kaip į stebuklą.
Mūsiškiai žiūrovai yra šaltoki, apatiški. Ne visi, žinoma, yra ir tokių, kurie liaudies muziką mėgsta, bet tokių mažuma.
Noriu populiarinti liaudies muziką, bet... Tarkime, į vieną televiziją nuvežiau prodiuseriui parodyti keletą klipų, pasiteiravau, gal gali į koncerto programą įtraukti, o jis: "Tu gerai groji, bet nepyk, jie neis." Ką reiškia tas "neis"? Aš matau, kiek žmonių susirenka į mano koncertus. Daug priklauso nuo prodiuserio, reikia, kad jis reikalą truputį pastumtų. Bet mūsų prodiuseriai suinteresuoti laubiau dainas žmonėms rodyti, o aš manau, kad ir tą instrumentinę muziką reikėtų rodyti. Ji - Lietuvos turtas.
- Kuo Jus žavi šis instrumentas?
- Pirmiausiai skrabalai yra lietuviškas instrumentas. Iš tikrųjų didžiuojuosi, kad groju skrabalais, nes nedaug yra žmonių, pasirinkusių šią profesiją ir rimtai į ją žiūrinčių.
Kiekvienas instrumentas gali žavėti arba nežavėti. Man atrodo, kad daug priklauso nuo tandemo tarp instrumento ir žmogaus.
- Iš ko kyla Jūsų muzikavimas?
- Gal čia genai? Nuo mažens mėgau dainuoti. Šiaip, manau, esu muzikantas iš pašaukimo, nors moku ir kitus darbus daryti. Ir neblogai galėčiau juos daryti, bet nenoriu mesti šio reikalo (eiti į kokį nors verslą ar [daryti] ką nors, kas man yra svetima).
Noriu būti atlikėjas, noriu būti scenoje, tiek, kiek man leis sveikata.
- Regis, Lietuvoje žinomesnis tik vieno skrabalų meistro - Jūsų - vardas. Jei Lietuva - skrabalininkų kraštas, kodėl apie juos beveik nieko negirdėti?
- Aš irgi taip galvojau, kad skrabalai yra žinomas instrumentas - nė velnio. Tauta jo nežino. Pavyzdžiui, ansamblyje "Lietuva" per pasirodymus skrabalai gražiai stovi už choro, už šokėjų kaip dekoracija, su tuo savo mediniu žirgeliu, stogelio imitacija.
Retas turbūt kuris iš mūsų tautos žino, kad tai instrumentas, ką jau kalbėti, koks tai instrumentas.
Drįstu teigti, kad niekas jų ir nepropagavo rimtai iki manęs. Kodėl mano pavardė žinoma? Reikėjo daug dirbti, kad ji taptų žinoma - tokia ji nepasidarė staigiai. Tai buvo kryptingas darbas, kuris po daugelio metų davė rezultatų.
Dabar yra atgimusios saviveiklinės liaudies kapelos. Tarkime, mano vaikystėje kultūrą tuometinės valdžios dalis iš tikrųjų stipriai palaikė. Buvo kompozitoriai, kurie kūrė specialiai liaudies ansambliams. Dabar, sakyčiau, vyksta daugiau toks kaimiškas muzikavimas: ar kas kokią gitarą kur radęs, ar aplūžusias kankles, ar kokią dūdą iš kur išsitraukė, ar kokią apdulkėjusią armoniką - ir buriasi saviveiklios pagrindu.
Liaudies ansambliai apsiriboja liaudiška muzika, kuri galbūt ne visiems patinka. Aš skrabalais atlieku įvairią muziką. Galiu džiazo standartus pagroti, groju Lotynų Amerikos muziką. Visa tai galiu derinti su vokalu. Esu skrabalininkas-solistas, galiu groti su įvairiais kolektyvais.
- Turbūt nemažai tenka koncertuoti? Kur dažniausiai pasirodote?
- Yra tekę koncertuoti ir privačiuose renginiuose, ir kultūros centruose, atstovavau mūsų šaliai Japonijoje, Ispanijoje. Vykau su Prezidento Valdo Adamkaus komanda į JAV, Portugaliją, Argentiną, Braziliją, Čilę.
Šiuo metu, kaip ir visi atlikėjai, koncertuoju kiek mažiau. Tai lemia ekonominė situacija. Yra senas posakis - "Duokit duonos ir žaidimų". Kai žmonėms trūksta duonos, jiems tada ir žaidimų nereikia, o muzikinė veikla būtent prie jų ir priskiriama. Ačiū Dievui, niekada nebuvau išlepintas didelių honorarų ir koncertų gausa, todėl man tiek anksčiau, tiek dabar yra gerai.
Anksčiau, būdavo, nuvažiuoji į kokį Pasvalio rajoną, žmonės žiūri ir nesupranta, ar aš kvailas, ar išgėręs; nežinodavo, kaip reaguoti į mano pasirodymą. Žiūrėdavo į kaimynus. Jeigu kaimynas man ploja, vadinasi, reikia ploti.
O dabar labai gerai sutinka. Žmonės klausosi, įsitraukia - būna kaip žaidimas. Aš jiems kamuoliuką metu, jie tą kamuoliuką man atmeta.
Nuoširdus bendravimas yra vienas iš sėkmę lemiančių dalykų. Šiltai, paprastai, neakademiškai stengiuosi bendrauti, pateikti muziką žmonėms taip, kad jie ją suprastų.
- Kaip manote, ar būtų galima sakyti, kad liaudies muzika šiandien yra nustumta į paraštę?
- Iš tikrųjų daug priklauso nuo prodiuserio. Žmonės, kurie propaguoja liaudies muziką, turėtų turėti kokį nors priėjimą prie sklaidos priemonių. Prie eterio, tarkime. O dabar jame (didžiąja dalimi) karaliauja populiarioji muzika.
Esame maža tauta, mūsų žmonės patys nelabai vertina liaudies muzikos, ypač jaunimas. Gal čia dėl švietimo trūkumo ir apskritai kultūros finansavimo trūkumo...
Požiūris į tokius dalykus ateina iš šeimos. Kiekviena šeima, kuri turi vaikų, turėtų mokyti savo tradicijas, savo tautos muziką mylėti, bet dabar labai daug per nepriklausomybės laikotarpį išmandrėjusių žmonių. Jie tarsi nori liaudies muziką nurašyti.
- Tad kaip tame, kaip Jūs sakote, nurašymo kontekste, matote liaudies muzikos instrumentų ateitį Lietuvoje?
- Pagal dabartinę situaciją, prognozės šiaip sau. Nieko gero negalėčiau žadėti, nes neįsivaizduoju, kas galėtų būti.
Man atrodo, instrumentinė liaudies muzika liks žinoma tik folkloro specialistų ir retų entuziastų rate. Jaunoji karta nepakankamai su ja mokyklose ir visur kitur supažindinama.
- Kas Jus patį labiausiai džiugina Lietuvos muzikos padangėje?
- Atvirai pasakius, kadangi pats esu muzikantas, man norisi laisvalaikiu bent šiek tiek gamtoje pabūti, apie savo medžius pavaikščioti, šunis pavedžioti.
Buvo laikai, kai patiko "Katedra", "Hiperbolė", Stasys Povilaitis ir "Nerija", patiko Panevėžio ansamblis "Vaivorykštė", kuriame dainavo Kastytis Kerbedis. Jie gyvai grodavo. Dabar laikai pasikeitė. Technikos progresas viską pakeitė. Dabar tokių ansamblių, jeigu kalbėtume apie populiariąją muziką, iš viso nebėra. Dabar muzikantai jau nereikalingi - tik solistai.
Kartais paklausau Lietuvos ansamblių atliekamos liaudiškos muzikos, paklausau ir chorų, nes pats esu choruose dainavęs studijų metais.
- Gyvenate Raguviškių kaime, rašote muziką ir kuriate dainas. Ar galime kada nors tikėtis sulaukti kompaktinės plokštelės su Jūsų geriausiais kūriniais, atliktais grojant skrabalais?
- Kompaktinė plokštelė turėtų išeiti vasarį. Tai bus mano pirmoji plokštelė. Turėtų vadintis "Taip ir kitaip". Tai bus įvairiausi įrašai ir iš mano muzikavimo pradžios su įvairiais ansambliais, ir iš dabartinių laikų. Joje bus ir gyvai atliktų įrašų, ir studijoje darytų.
Po to turėtų pasirodyti dar keletas plokštelių.
Teksto autorė Absoliuta Andželika Lukaitė
