Vienas pajėgiausių Lietuvos regbio žaidėjų Ignas Darkintis praėjusį sezoną į viršų kėlė Ispanijos taurę, tačiau saulėtoje šalyje regbininkas neužsibus. Kitą sezoną jis karjerą tęsti nusprendė Anglijos „Coventry RFC“ regbio klube, teigiama pranešime spaudai.
24-metis regbininkas jau spėjo pažaisti Švedijos, Ispanijos bei Anglijos regbio klubuose, tačiau prisipažįsta, kad nemažiau vertina ir laiką kovojant už nacionalinę Lietuvos rinktinę. I.Darkintis džiaugiasi, kad nors regbio pasaulyje yra gana paprasta prisivilioti užsieniečius, mūsų rinktinė išlieka lietuviška ir netgi gali didžiuotis trejomis brolių poromis.
- Pradėkime nuo to, kaip jūs pradėjote žaisti regbį. Kur ir kada?
- Pradėjau besimokydamas mokykloje, mokyklos stadione. Vieną dieną treneris Vidmantas Valys rinko vaikus iš mokyklos, buvau vienas iš tų vaikų, apsilankiau keliose treniruotėse, patiko, sužaidžiau varžybas, taip pat patiko. Po kurio laiko leido žaisti už suaugusiųjų komandą. Jaučiausi naudingas ir reikalingas.
Karjerą pradėjau 2002 metais Šiaulių „Saldos“ komandoje (dabar Šiaulių „Šiauliai“). 2004 metais perėjau į Šiaulių „Vairą“. Nusprendžiau, jog man patiks „Vairo“ komanda, turinti gerą treniruočių pagrindą, stovyklas, istoriją.
- Lietuvoje pažaidėte, o tada pasukote į užsienį. Kur konkrečiau? Kiek Jums tuomet buvo metų? Nebijojote išvykti?
- Būdamas jaunesnis, gal kokių 16-17 metų nusprendžiau, kad noriu žaisti užsienyje, nes ten galima daugiau tobulėti, netgi užsidirbti ar gauti kitokios materialinės pagalbos iš klubo, visgi Lietuvoje regbis žaidžiamas mėgėjų lygoje. 19 metų išvykau į Švediją, „Enkoping RC“. Ten žaidė kitas draugas, „Vairo“ komandos žaidėjas A. Martinsksas. Nebijojau išvykti, kaip tik norėjau, žinojau, jog nebus lengva, angliškai dar gerai nekalbėjau, buvau ir į universitetą įstojęs Šiauliuose, buvo tik daug minčių, kaip pavyks viską įvykdyti - planus, mokslus, kalbos barjerą.
- Švedijoje žaidėte aukščiausiame divizione? Kaip sekėsi jūsų klubui?
- Žaidžiau aukščiausioje lygoje, tais metais (2009 m.) tapome Švedijos čempionais, aš buvau išrinktas geriausiu grumtynių žaidėju komandoje. Sezonas buvo geras, sutikau daug užsieniečių žaidėjų, kurie skatino geriau treniruotis ir konkuruoti.
Pradėjau ten žaisti ir 2010 metų sezoną, bet po pirmų kelių varžybų sugalvojau, kad reikia keltis i Angliją, kur yra daugiau pajėgesnių klubų, tad 2010 metų pavasarį išsikėliau į Didžiąją Britaniją.
Ten lygų yra tikrai nemaža: „Premiership“, „Championship“, „National 1“, „National 2, „National 3“. Po jų taip pat yra Londono lygos – pirma, antra ir trečia. Aš žaidžiau pirmoje Londono lygoje, tai pagal pajėgumą tik šeštoji lyga šalyje.
Tai visgi buvo labiau mėgėjiškas lygis. Visi komandos žaidėjai dirba kitus darbus, o regbis yra tik laisvalaikis. Svarbiau kaip po rungtynių atšvęsi pergalę ar pralaimėjimą. Asmeniškai sekėsi neblogai, bet kadangi treniruotes nebuvo labai sunkios, daug sportavau papildomai, nes žinojau, jog šitame klube ilgai neužsibūsiu, reikės kažkur kitur keliauti.
- Likote Anglijoje ir persikėlėte žaisti jau į „National 1“ lygą. Ten jau daug rimtesnė situacija?
- Taip, dabartinio rinktinės trenerio Lino Naujalio ir jo draugo agento pagalba išvykau į Birmingemą. Sekėsi neblogai, pakankamai sunkiai sezono pradžioje, nes buvo didelis šuolis tarp lygių. Naujame klube buvo daug gerų žaidėjų, didelė konkurencija, pirmas septynias varžybas išleisdavo nuo suoliuko tik po 20 minučių ir mažiau. Vėliau išsikovojau vietą startinėje sudėtyje. Komandiškai sezonas nebuvo itin geras, iškritome į „National 2“ divizioną, buvo daug problemų su treneriais, kurie tarpusavyje nesutarė.
- Tuomet pasukote į Ispaniją. Į kokį klubą atvykote?
„Ampo Ordizia“, kuris varžėsi aukščiausiame Ispanijos divizione. Gerai sekėsi iki sausio mėnesio, sausio pradžioje gavau kelėno kryžminio raiščio traumą, ilsėjausi nuo regbio 8 savaites. Tai buvo sunkiausias momentas sezone, kai negali padėti komandai o tik matyti juos žaidžiančius. Per sezoną pelniau tris žeminimus ir su klubu laimėjome Ispanijos taurę. Ispanijos čempionate likome penkti, pralošėme ketvirtfinalyje.
- Nors Ispanijoje sekėsi gerai, visgi dabar vėl nusprendėte grįžti į Angliją ir kitą sezoną rungtyniausite „Coventry RFC“ klube, kuris žaidžia „National 1“ lygoje. Kodėl atgal į Angliją?
- Pasiilgau šiukšlynų, blogo oro ir įžūlių anglų. Juokauju. Tiesiog Ispanijoje kaip ir nebuvo labai kur kilti daugiau, o iš Anglijos gavau neblogą pasiūlymą. Klubo situacija nebloga, yra žaidęs ir aukščiausioje Anglijos lygoje, iškrito į žemesnę vien dėl keičiamos divizionų struktūros. Sąlygos apskritai yra labai geros, klubas nupirko šiam sezonui 12 naujų žaidėjų, pakeitė trenerį. Kol kas treniruotės sunkios, daug fizinio pasirengimo, daug naujų dalykų, kol komanda susilipdys, jau kitą savaitę pradėsime žaisti draugiškas varžybas. Oficialios varžybos prasidės rugsėjo 7 dieną.
- Esate dar tikrai jaunas, bet jau nemažai klubų apkeliavęs, kur labiausiai dar norisi pažaisti?
- Planuose yra nukeliauti i Naująją Zelandiją, ten sezonas prasideda tada, kai Europoje baigiasi. Turiu keletą draugų iš ten, vienas jų žaidžia Naujosios Zelandijos septynetų rinktinėje ir kviečia kita vasarą pažaisti už jo klubą. Būtų nuostabu pažaisti šalyje, su tokiomis giliomis regbio tradicijomis ir geriausiu regbiu pasaulyje.
- O kaip tavo karjera Lietuvos rinktinėje?
- Žaidžiau paskutinėse rungtynėse su Kroatija. Dabar laukia lapkričio 2 dieną kova su Maltos rinktine. Visada smagu grįžti sužaisti su draugais. Ypač, kai Lietuvos regbio federacijoje daug kas keičiasi į gerąją pusę, daug maloniau grįžti ir jaustis įvertintam. Naujas prezidentas įnešė daug gerų emocijų, naujas treneris Linas Naujalis yra geras komandos strategas, su gera patirtimi ir labai stipria psichologija, kurios labai trūkdavo jau daugelį metų. Tad jei viskas toliau stumsis į priekį, manau, Lietuvos rinktinės rezultatai ir galbūt klubinis regbis kils ir tobulės.
Jei viską įvykdysime, ką treneris yra numatęs, tikiuosi skinsim pergales. Mus daro stipresniais toks galbūt ir mažas dalykas, bet mūsų rinktinė gali didžiuotis neturinti nei vieno užsieniečio, visi yra grynakraujai lietuviai, o taip pat turime bent tris brolių poras, kurie atstovauja rinktinei. Aš dėl to labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
