Kai kurių ekonomistų ir politikų nuomone, šią savaitę pristatyta pensijų skaičiuoklė neatitinka tikrovės ir remiasi optimistinėmis prielaidomis. Atsiribojant nuo fakto, kad skaičiuoklė ir jos prielaidos parengtos remiantis Europos Komisijos prognozėmis, o pačias prielaidas patvirtino Lietuvos bankas, kas gali kelti abejonių dėl jų realumo?
Prognozuojant ateities pensijas numatyti trys galimi scenarijai – pesimistinis, realistinis ir optimistinis, bei atitinkamos tikėtinos investicinės grąžos – 5,5 proc., 6,5 proc. bei 7,5 proc. (skaičiuoklėje taikoma daug mažesnė reali grąža, įvertinanti valdymo mokesčius bei laukiamus infliacijos ir darbo užmokesčio pokyčius). Niekas netvirtina, kad tokia investicinė grąža yra garantuojama, tačiau modeliuojant ateitį reikia remtis prielaidomis ir atsispirti nuo turimos informacijos – istorinių duomenų. Pastarąjį šimtmetį vidutinė metinė JAV akcijų grąža siekė maždaug devynis procentus, o obligacijų grąža – apie penkis procentus. Iškyla pagrįstas klausimas – ar ir ateityje galime tikėtis tokio paties rezultato, o galbūt technologinis progresas, kartu ir produktyvumo, pelno bei investicijų grąžos augimas taip pat sulėtės? Būtent lėtėjančiu produktyvumo augimu kai kurie ekonomistai grindžia nuomonę, jog laukiama 5,5 proc. grąža yra ne pesimistinė, o optimistinė.
Pirmosios industrinės revoliucijos prasidėjo sukūrus garo mašinas, masinio spausdinimo priemones, vidaus degimo variklį, elektrifikacijos, kompiuterizacijos ir komunikacijos tinklus, kurie iš esmės pakeitė darbo našumą. Vyrauja nuomonė, kad taip vadinama tebevykstanti trečioji pramoninė revoliucija, dėl išmaniojo elektros tinklo, atsinaujinančios energetikos (nieko bendra neturinčios su biokuru, kuris pasaulyje dominavo XIX amžiuje) bei trimačio spausdinimo, suteiks pasauliui dar vieną produktyvumo šuolį.
Tačiau ar tikrai šį šimtmetį nebegalime tikėtis naujų panašių industrinių revoliucijų, kokias matėme pastaruosius du šimtus metų? Turbūt tokią išvadą buvo galima daryti ir prieš kiekvieną prieš tai buvusią revoliuciją ir ją sukėlusį technologinį proveržį. Visos iki šiol buvusios revoliucijos buvo ne tik netikėtos, bet turi dar vieną svarbų bruožą – kiekvieną jas sukėlusį naują mokslinį ar technologinį atradimą supranta vis siauresnė visuomenės dalis. Daug kas supranta, kaip veikia garo mašina, tačiau kiek žmonių galėtų paaiškinti, kaip elektros energija yra saugojama vandenilio forma? Šiuolaikinių išradimų 99,9% visuomenės (taip pat ir šio komentaro autorius) nei supranta, nei žino, o galiausiai naudojasi tik jų taikomaisiais vaisiais. Todėl šių proveržių prognozuojamumas tampa vis sudėtingesnis, o geriausia ką gali daryti ekonomistai – ekstrapoliuoti turimą informaciją ir modeliuoti kuo įvairesnius ateities scenarijus.
Todėl yra labai klaidinga teigti, kad „pensijų sistemos suskaidymas į einamaisiais mokėjimais grįstą ir kaupiamąją pensijų sistemą nėra rizikos diversifikavimas, o yra ėjimas slidžiu keliu su dviem pintinėmis kiaušinių“. Einamaisiais mokėjimais grįsta sistema („Sodra“) yra pintinė, kurią gali pažeisti Lietuvos ekonominiai ir demografiniai procesai, o pensijų kaupimas leidžia santaupas diversifikuoti investuojant į skirtingus pasaulio regionus. Todėl ši pensijų reforma yra kiaušinių išskaidymas į dvi pintines ir jų įteikimas dviem nešikams, einantiems skirtingais keliais, skirtingose pasaulio vietose.
Reformos negali būti grįstos nei pesimizmu, nei optimizmu. Turėdami visą mums prieinamą informaciją turime modeliuoti labiausiai tikėtinus ateities scenarijus ir apsidrausti nuo galimų netikėtumų. Jei suprantame, kad Lietuvos visuomenė senėja sparčiau nei daugumoje kitų didžiųjų besivystančių pasaulio šalių, ar nėra protinga dalį ateities pensininkų gerovės grįsti ne vien būsimųjų Lietuvos dirbančiųjų produktyvumu, bet ir jaunesnių ir, pripažinkime, sparčiau besivystančių šalių potencialu?
