Sveikatos apsaugos ministerijoje, vykdančioje sveikatos apsaugos reformą, jau pasikeitė aibė ministrų ir viceministrų, tačiau pacientai vis toliau nubloškiami nuo gydytojų ir, praradę viltį sulaukti pagalbos, tuoj „gydysis" pas burtininkus.
Vien per šios Vyriausybės ir Seimo kadenciją Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) pasikeitė du ministrai ir du viceministrai. Vieną viceministrą, Artūrą Skiką, paėmusį kyšį, „sudegino" Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vėliau savo noru atsistatydino ministras Algis Čaplikas, o ministro postą perėmė A.Čapliko partijos kolega Raimundas Šukys. Dabar vėl žinia – dėl asmeninių priežasčių atsistatydina viceministras Gintaras Valiukonis, atsakingas už tarptautinį bendradarbiavimą, gydymo įstaigų reorganizavimą ir t.t.
O kol SAM keičiasi galvos, Lietuvoje jau 16 metų vykdoma sveikatos apsaugos reforma ne tik nesumažino ligonių eilių poliklinikose, bet vis labiau nutolina pacientą nuo gydančio gydytojo, o jaunus medicinos specialistus priverčia išvykti į užsienį.
Kaune, prie Kalniečių poliklinikos durų sutiktas Nikolajus, rankoje laikydamas receptą, skubėjo į greta esančią vaistinę. Paklaustas, kokios bėdos atvijo iš pažiūros sveiką vyrą į polikliniką, Nikolajus tik numojo ranka ir pamosikavo popieriuku: „Kad tą receptą išrašytų, reikėjo visą mėnesį laukti! Ai, nesukite man galvos, skubu".
Kalniečių poliklinikos registratūroje kabo pranešimas, įprastas visoms sveikatos apsaugos reformos paliestoms gydymo įstaigoms: „Pas gydytoją specialistą pacientai registruojami tik su šeimos gydytojo siuntimu Forma Nr.027/a". Kitu skelbimu pranešama, kad siuntimas pas gydytoją galioja 30 dienų. Be to, primenama, kad apie 25 proc. pacientų, užsiregistravusių pas specialistus, sutartą dieną neatvyksta. Gal neatvyksta todėl, kad ilgai laukdami savaime pasveiksta?
Zita, irgi skubanti iš poliklinikos, buvo už Nikolajų kalbesnė, nes pati dirbusi medicinos felčere: “Nelabai greitai pas gydytoją specialistą papulsi. Tik per mėnesį. Dar prieš tai pas šeimos gydytoją reikia nueiti, kad duotų siuntimą. O šeimos gydytojas irgi ne iš karto priima. Laukti reikia savaitę. Tas popierizmas dabar didžiulis. Kažkas su ta sveikatos apsaugos reforma yra negerai. Juk dirbau medicinos felčere ir prieš reformą. Ir ligonius veždavau pas specialistus konsultuotis. Daug greičiau priimdavo. Jei tik po dešimties dienų, atrodydavo, kad labai daug. Turiu kaime giminių. Sako, felčerių punktų beveik neliko. Autobusai labai retai važinėja. Mano sena giminaitė pas daktarus gali nuvažiuoti tik du kartus per savaitę. Kitomis dienomis keleivinis autobusas nevažiuoja. Tai ką daryti, jei labiau įsisirgtų? Nežinau, kaip čia yra. Nuveža sunkiai sergantį ligonį į priėmimo skyrių – ir nežinai. Paguldys ar nepaguldys? Padės ar nepadės? Ligonis – kaip bejausmis daiktas. Nei jam skauda, nei bloga. Niekas neskuba jam iš karto padėti. Ištampo, išsiuntinėja pas visokius specialistus".
Žmogiškumas išbraukiamas
Marijampolėje dirbantis chirurgas ortopedas Gediminas Akelaitis sveikatos apsaugos reformą vertina labai blogai. Anot G.Akelaičio, situacija tiesiog tragiška: „Per 16 metų, kai pradėjo tą reformą, niekas padoriai jos nesupranta. Tik pinigų plovimas ir žmonių didėjantis nepasitikėjimas gydytojais. Jei ne biurokratija, jei būtų protingos normos, viskas būtų buvę gerai. Anksčiau buvo nustatyta, kiek specialistas turi priimti žmonių, kiek apylinkės gydytojas turi priimti pacientų. Buvo tvarka. O dabar neliko jokio aiškumo.
Niekas nežino, už ką mokami pinigai. Ligoninės vertinamos ne litais, bet balais. Juos nustato Valstybinė ligonių kasa. Tik jie patys žino, už ką skiriami balai ir kodėl jie tokie skirtingi. Nuolat kalbama, kad Lietuvoje yra per daug gydytojų, ir taip privertė saviškius jaunus specialistus išvažiuoti dirbti į Ispaniją, Vokietiją, Olandiją.
Mano daug buvusių mokinių jau užsienyje dirba. Palaikau su jais ryšius. Tokio pasityčiojimo iš gydytojų, iš žmonių užsienyje tikrai nėra. Lietuvoje gydytojus pavertė paslaugų teikėjais. Ne, mes nesame paslaugų teikėjai, mes gydytojai. Taip ir sakau pacientui: ar atėjai pas mane pasipykti, ar gydytis? Aš turiu būti atsakingas už ligos gydymo eigą. Pacientas turi klausytis gydytojo, kuris jį gydo. O kas yra paslauga? Tai biurokratiška, valdiška. Žmogiškumas išbraukiamas. Mane kaip žmogų tai žeidžia. Net uždrausta registratorėms pasakyti gydytojui, kad žmogui koridoriuje pasidarė bloga. Sveikatos apsaugos reforma absurdiška.
Rado laisvosios rinkos apologetų ir skleidžia demagogijas. Sudraskė normaliai funkcionavusią struktūrą nežinodami, ką sukurs. Gydytojas, jei jam ligonių kasos apmoka tik už penkis pacientus, nesuinteresuotas daugiau pacientų priimti. Jis geriau su farmacijos firmomis kalbės, jų vaistus propaguos. Eilės poliklinikose dirbtinės, o diktuoja Valstybinė ligonių kasa, laiminama SAM. Yra pinigų, tik proto nėra. Ne rinka turi reguliuoti gydymo įstaigų darbą, bet žmogiškieji veiksniai. Rinka reguliuoja, o žmonės, nepatekdami pas gydytojus, miršta. Ministerijoje daugybė žmonių, nieko nesuvokiančių apie mediciną. Atvažiavo pas mus iš ministerijos auditoriai, pamatė, kad prie rentgeno kabineto žmonių eilė, nes aparatas tik vienas. Sako, o kodėl su portatyviniu rentgeno aparatu koridoriuje nedirbate. Būtų eilės mažesnės. Įsivaizduokite, net nesupranta, kad reikia specialių patalpų, kad rentgeno spinduliais žmonių neapšvitintume. O gauna ir kelionpinigius, ir maistpinigius. Šitą dalyką – sveikatos apsaugos reformą – buvo galima tikrai protingai įvykdyti. Tik niekam noro nebuvo".
Gydytoja pensininkė ir rašytoja Filomena Taunytė sveikatos apsaugos reformą ne kartą yra išbandžiusi kaip eilinė pacientė. Mat oficiali F.Taunytės pavardė – Paškonienė. Ir ne visada jaunesnis medicinos personalas atpažįsta garsią rašytoją.
„Eilės specialiai sudaromos! – įsitikinusi F.Taunytė. – Ėjau pas akių gydytoją. Prie kabineto – tuščia, nė vieno žmogaus, bet vis tiek manęs neapžiūrėjo. Ar aš, sulaukusi per 80 metų, galiu važiuoti pas okulistą tris kartus ir vis vien nesulaukti jokios pagalbos? Viską daro, kad būtų blogiau. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovauja atsitiktiniai. Dar jauni žmonės, kurie ir patys dar nėra rimtai sirgę. Jiems partijų nariai pripasakoja, kaip reformą vykdyti, tai ir vykdo. Mane liūdesys apima, kai su ta reforma susiduriu. Juk pas gydytoją, kleboną ir teisėją žmonės eina tik iš didelio reikalo. Tai kas jiems belieka? Pas burtininkus vaikščioti? Vilniaus Centro poliklinikoje maži vaikai laukia koridoriuje kartu su kosinčiais, užkrečiamomis ligomis sergančiais suaugusiaisiais. Ar negali vaikų priimti atskirai? Ne, kartu su visais. Nors gali būti labai sunkių ligonių. Nėra tvarkos. Nežinai nei kam pinigus duoti. Atvažiuoja koks nors provincijos žmogelis į Santariškes ir kiša bet kam pinigus. Aš pati už rentgeną 20 litų primokėjau. Kodėl žmogus iškart, be šeimos gydytojo siuntimo, pas specialistus negali patekti? Kas paaiškins? Čia yra kažkoks velniškas reikalas!"
